Atsikeliame apie septynias. Pasimokę vakar, naktį apdairiai įsijungėme šildymą, tad nebesušalame. Pusryčiams – kiaušinis, dvi bandelės, tepamas sūris, marmeladas, arbata.
Po pusryčių sprendžiame, kaip važiuoti toliau. Viešbučio administratorius primygtinai siūlo ekskursinę kelionę, kuri baigtųsi Alepe. Reikėtų mokėti po 700 Sirijos svarų kiekvienam. Sako, kad jei pasirinktume važiuoti autobusu, išeitų tokia pat suma – autobuso bilietai brangūs, o kur dar taksi paslaugos.
Kadangi viršijame biudžetą, vis dėlto atsisakome ir nusprendžiame važiuoti autobusu. Pamatęs, kad iš mūsų nieko neuždirbs, administratorius pareiškia, kad mums reikia susimokėti už pusryčius po 150 svarų, nors vakar sakė, kad pusryčiai įskaičiuoti į kambario nuomos kainą.
Į autobusų stotį kėbliname pėsčiomis – ne tie iš taupumo, kiek iš principo. Žinome tik apytikslę kryptį žemėlapyje. Praėjus kelias mikroautobusų stotis ir vietiniams geranoriškai rodant kelią stotį pasiekiame sėkmingai. Užrašai visur tik arabiški, tačiau priėjus prie kasos langelio ir pasakius „Alepo“, kasininkė supranta. Sirijoje perkant bilietus visur prašo pasų, nes bilietai būna tik vardiniai.
Iki autobuso išvykimo lieka gal dešimt minučių, tai iškart prie jo ir nueiname. Stoties darbuotojas mus palydi, parodo autobusą. Atiduodame kuprines į bagažą. Autobusas naujas ir prabangus. Vietos – pačiame priekyje. Viduje dalina vandenį ir saldainiukus.
Važiuoti teks apie 140 km. Ir visa tai kainuoja tik 100 Sirijos svarų (5,5 Lt). Kol kas tai geriausias kainos ir kokybės santykis. Tik nuveža mus ne į centrą, kaip kad tikėjomės, o kažkur į užmiestį.
Tradiciškai apipuola taksistai. Bet šiandien mes nusprendę už viską mokėti kuo pigiau. Netoliese pamatau kažkokį autobusą, panašų į miesto. Prieinu prie vairuotojo langelio ir sakau: „Salam aleikum. Centre?“ Taip. Pašaukiu draugus. Klausiam, kiek kainuoja bilietas. Suprantu, kad apie penkiasdešimt. Duodu 200 svarų. Duoda grąžos – pasirodo bilietas kainuoja 5 svarus (mažiau kaip 30 lietuviškų centų).
Autobusas nuveža netoli centro, nors bendrakeleiviai panikavo, kad nuveš į kitą pakraštį. Išlipame ir bandome orientuotis pagal „Lonely Planet“ žemėlapį. Vis tiek nelabai suprantame, kur esame, ir traukiame ta kryptimi, kur angliški užrašai rodo link miesto centre esančių įžymybių – citadelės ir mečetės.
Paėję kilometrą ar du nusprendžiame paklausti policininko (jie stovi beveik kiekvienoje rimtesnėje sankryžoje), kur yra Nacionalinis muziejus, nes netoli jo žemėlapyje pažymėtas viešbučių rajonas. Policininkas nelabai supranta, ko mes norime. Laimei, pro šalį eina du vietiniai vaikinukai, jie paklausia, kuo gali mums padėti.
Pasirodo, kad reikia eiti atgal – ten, kur ir buvo atvežęs autobusas. Vaikinukai kaip tik eina ta kryptimi, lieka sekti paskui juos. Atveda teisingai.
Ieškome viešbučio. Keli netgi pilni. Mūsų turimame 2008 m. „Lonely Planet“ rašoma, kad turistų srautas gerokai sumažėjęs, tačiau panašu, kad dabar jis vėl pakilęs, o ir kainos gerokai padidėjusios.
Viešbučių čia pilna. Mūsų pasirinktas viešbutis primena studentų bendrabutį, bet jame yra palydovinė televizija, o ir kaina dviem – tik 800 svarų (tikimės, kad tokia bus ir ryte, kai reikės mokėti).
Šalia esančioje gatvelėje pardavinėjamos automobilių detalės. Nuo stogo mėtomi lieti ratlankiai. Amortizacijai padėta sena padanga. Kodėl tuos ratlankius mėto, o ne nukelia, kur juos paskui deda – priduoda į metalo laužą ar montuoja ant automobilių – lieko paslaptis.
Šalia – prabangus viešbutis „Riga Hotel“. Ar tai yra tai, apie ką pagalvojome, irgi lieka neaišku. Pasidedame daiktus ir einame į šalia esantį muziejų. Muziejus nelabai ištaigingas, nors „Lonely Planet“ rašė, kad vyko renovacija. Apima laikus nuo neandartaliečių iki Osmanų imperijos laikų. Daug ekspozicijų – iš įvairių, daugiausia Vakarų šalių surengtų ekspedicijų. Bilietas – 150 svarų. Visi vertingiausi eksponatai seniau eksponuoti Luvre ir Londone.
Po muziejaus einame užkąsti. Skani šavarma po 75 svarus. Po to nusprendžiame eiti pagal žemėlapį į traukinių stotį, kuri yra už poros kilometrų nuo mūsų rajono. Įeinančius į stotį mus pasitinka sargyba. Paprašo parodyti kuprines. Pastatytas aparatas bagažui peršviesti.
Perėjus keletą langelių mus nukreipia prie to, kurio darbuotojas supranta angliškai. Iš ten nukreipia prie dar kito langelio, kur reikia vėl rodyti pasus ir prisiregistruoti. Be paso Sirijoje nepakeliausi.
Prisiregistravę grįžtame prie buvusio langelio, aišku, be eilės. Išsiaiškiname, kada traukinys. Tarnautojas viską smulkiai surašo ant popieriuko – kada atvažiuoja, kiek kainuoja. Nusiperkame bilietus kitai dienai.
Buvo galima rinktis – pirma ar antra klasė. Kadangi skirtumas apie du litus (200 arba 240 svarų), nors šiandien ir esame labai taupūs, pasirinkome pirmą klasę. Tomas tris kartus patikrina, ar tikrai bilietas rytoj ir ar teisingai nurodyta valanda.
Toliau einame žiūrėti citadelės – dar didesnės pilies nei matėme vakar. Kelias į citadelę veda per rytietišką turgų. Bandome eiti kitu, bet vienas vaikinukas aiškiai pasako, kad tiesiausias kelias eina tik pro jo parduotuvę.
Viliodami pirkėjus prekiautojai turi net specialią taktiką. Pirmiausia jie pasisveikina ir paklausia, iš kokios šalies tu atvažiavai. Išgirdę atsakymą, jie apsimeta žinantys, kur tokia šalis yra, ir maloniai taria: „Welcome to Syria.“ Vėliau teiraujasi, kiek tavo šalyje yra gyventojų ir koks joje oras. Galiausiai lyg tarp kitko pakviečia į savo parduotuvę „tik pažiūrėti“. Jei pamato piktą tavo veidą, tuoj pat tikina: „I just wanted to be your friend“ (angl. Aš tik norėjau būti tavo draugas). O jei jau draugystė užsimezga, pirkėjas stengiasi iš tavęs išpešti kuo daugiau pinigų.
Ištvermingiausi pardavėjai gali sekti iš paskos apie 10 min. Mūsų „draugas“ prie citadelės prekiavo sidabru. Kadangi Jurga buvo nusiteikusi išleisti kažkiek pinigų būtent sidabrui, tai sutinka nueiti „tik pažiūrėti“.
Aš iš pradžių būnu „piktas“, bet paskui irgi pasiduodu. Vis dėlto kokį suvenyrą nusipirkti juk reikia. Po ilgo pardavėjo gražbyliavimo nusiperkame apyrankę ir grandinėlę. Kaina priklauso nuo svorio. Jei tai iš tikro sidabras, sumokame kur kas mažiau nei Lietuvoje. Pirkiniais liekame patenkinti, pardavėjai, atrodo, irgi, nors turbūt tikėjosi parduoti daugiau.
Perėję daugybę parduotuvių ir atlaikę kitas viliones, pasiekiame citadelę. Jau beveik 16 val., todėl į vidų jau nebeleidžia. Apeiname aplinkui. Pilies dydis tikrai įspūdingas – einame gerą pusvalandį. Aplink daug poilsiaujančių šeimų. Nors sekmadienis yra darbo diena, panašu, kad dabar kažkoks ilgasis savaitgalis.
Grįžtame į centrą per didžiulį turgaus kvartalą. Sutelkiame dėmesį į bandeles, saldumynus ir vaisius. Randame vieną gražių saldumynų prekyvietę. Saldumynai čia pardavinėjami po 275 svarus už kilogramą. Paprašome sumaišyti mums kilogramą. Kai reikia mokėti, paprašo 400 svarų. Mat primaišė ir kitų saldumynų, kurių kaina buvo nenurodyta. Neperkame. Aplinkui pilna kitų pardavėjų.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad akivaizdaus sukčiavimo Sirijoje yra nepalyginamai mažiau nei, tarkim, Egipte. Grąžą visada atiduoda teisingai. Neprašo kelis kartus daugiau nei reali kaina. Išimtis nebent turistų perkrautos vietos, kur turtingi vakariečiai pinigų neskaičiuoja.
Už porą dešimčių litų prisiperkame visokių rūšių bandelių, saldumynų, pomidorų, žalių migdolų, apelsinų, pomidorų (pomidorų skonio, ne tokių, kaip mūsų prekybos centruose) kilogramas kainuoja mažiau nei du litai. Jei derėtumėmės, tai, matyt, gautume visai pusvelčiui, bet nereikia vyti Dievo į medį.
Grįžę pasidedame pirkinius ir, kadangi dar ne visai vakaras, einame dar vieną ratuką po miestą. Gatvėje užsisakome po sulčių kokteilį (Sirijoje tai ragauti privaloma). Didelė stiklinė: braškės, bananai, kiviai, abrikosų uogienė, ledukai, dar kažkas. Neapsakomai skanu. Kaina – tik 50 svarų.
Viešbutyje – vakarienė iš parsineštų gėrybių, „Kentuky Jack“. Bandau prisijungti prie interneto, bet jis labai trūkčioja ir man nepavyksta. Šiandien kilo mintis, kad „Netlog“ galbūt blokuoja ne Sirija, o pats „Netlog“ amerikiečių paliepimu, kad juo nesinaudotų „teroristai“. Einu nusiplausiu kojas, jei iš čiaupo bėgs vanduo.