Kojas, nors ir drungnu vandeniu, nusiplauti pavyksta. Vonioje du čiaupai. Vanduo bėga tik iš vieno. Dušas, kaip čia įprasta pigiuose viešbučiuose, įrengtas ne atskiroje kabinoje o bendroje vonios-tualeto-dušo patalpoje. Vanduo bėga tiesiog ant žemės. Klozetas be dangčio ir be bakelio. Vietoje jo, kaip irgi įprasta, guminė žarnelė visoms funkcijoms.
Kambaryje dvi pakankamai plačios, bet itin kietos lovos, todėl sukraustome čiužinius ant vienos, kad būtų minkščiau. Užsidengus dar dviem apklotais nesušąlame.
Su draugais buvome sutarę, kad jie pas mus aštuntą ryto ateis pusryčiauti – pabaigti vakarykščių bandelių. Atsikeliame kur kas anksčiau. Papusryčiavę atsiskaitome ir paprašome viešbučio administratoriaus pasaugoti mūsų kuprines, kol vaikščiosime po miestą. Jokių problemų.
Pakeliui į citadelę pereiname Al Jdeidą – jaukų krikščionišką Alepo kvartalą, apgyvendintą daugiausia maronitų ir armėnų. Siauros gražios gatvelės, aukštos sienos, už kurių stūkso įvairiausių krikščionybės atmainų bažnyčios, mokyklos, restoranai ir prabangūs viešbučiai. Daug parduotuvėlių, kurios, kaip bebūtų keista, dar nedirba, nors jau po devynių. Gyvenimas čia pradeda virti vėliau.
Einame į citadelę – didžiausią miesto įžymybę. Didžiulį plotą užimanti pilis su daug patalpų, požemių, salių, hamamų, namų – visas atskiras miestas. Tvirtovė, kurios priešai nesugebėdavo užimti ir kritus pagrindiniam miestui. Praleidžiame ten gerą valandą.
Netoli citadelės yra Didžioji mečetė. Ten turistus leidžia už dyką, bet moterys už 50 Sirijos svarų turi išsinuomoti tokius tamsius chalatus su gobtuvais. Žinoma, toms, kurios ir taip apsimuturiavusios, nieko pirkti nereikia. Turime nusiauti batus. Juos kiekvienas nešasi su savimi arba palieka tam skirtose lentynėlėse. Mums kažkodėl nurodoma kažkokia atskira lentynėlė.
Mečetė – tai didelis kiemas, išklotas plytelėmis, už jos esančios patalpos melstis išklotos kilimais. Užeiname į vidų, bet ilgai neužsibūname – šiek tiek nejauku: vienoje vietoje susikaupę pamaldūs musulmonai, kitur su karstu neša mirusįjį prie kažkokios šventos vietos, o prižiūrėtojai šnairuoja.
Kiek ilgiau pasėdime kieme. Čia laksto daug vaikų, šviesu – daug malonesnė atmosfera. Pasiimant batus, kaip ir tikėjausi, paprašo susimokėti 150 svarų – suprask, už batų saugojimą, nors niekas to ir neprašė. Eilinis bandymas iš nieko užsidirbti pinigų. Šį kartą jiems nepavyksta.
Po mečetės patraukiame per Muilo kvartalą. Kaip turguje, taip ir mieste prekeiviai pasiskirstę ne chaotiškai, o tvarkingai – jei gatvėje muilas, tai muilas, jei sidabras, tai sidabras, jei padangos, tai padangos ir t.t.
Alyvų aliejaus muilas Alepe laikomas kone geriausiu visame arabų krašte. Geriausias tas, kuris brandinamas aštuonerius metus ir viduje yra tamsiai žalios spalvos. Tokio ir nusiperkame.
Paskui užeiname papietauti į tą pačią vakarykštę užkandinę prie muziejaus. Už 125 svarus gauname du iešmus su vištiena, padažo, daržovių, bulvyčių, duonos, ją pasiimame su savimi. Po užkandos – sulčių kokteilis jau irgi pažįstamame bare. Jaučiamės pavargę ir daugiau niekur nebenorime.
Prisėdame netoli esančiame parke su fontanu. Fontane po kurio laiko kažkodėl nustoja bėgti vanduo. Matyt, pietų pertrauka. Ant žolės ir suoliukų gulinėja vietiniai. Prieš tris pasiimame daiktus ir patraukiame link geležinkelio stoties. Kaip visada pro šalį važiuodami pypsi taksi, niekaip nesuprasdami, kaip baltieji žmonės gali vaikščioti pėsčiomis.
Stotyje sustiprinta apsauga. Lauke stovi kareivis su automatu. Peršviečia mūsų kuprines kaip oro uoste. Dar kartą liepia rodyti pasus ir užregistruoja bilietus. Matyt, tam, kad jei mus pagrobtų, žinotų, kokiame taške paskutinį kartą matė. O gal saugosi turistais apsimetančių Izraelio šnipų?
Stotyje palaukiame dar kurį laiką. Kol neatvažiavo traukinys, neleidžia net į peroną. Traukinys pajuda minutės tikslumu. Vagonas švarus. Kėdės patogios, daug vietos kojoms. Visą kelionę po vagoną šluodami ir rinkdami šiukšles laksto berniukai. Į bilieto kainą įeina mažas pakelis sulčių, keletas čiulpinukų ir ausinės klausytis filmui.
Filmą paleidžia seną ir nespalvotą. Panašu į muzikinę komediją. Tikriausiai kokia nors vietinė klasika, kaip pas mus „Šuriko nuotykiai“.
Po gerų penkių valandų pasiekiame kelionės tikslą – Damasko geležinkelio stotį. Ji už kokių penkių kilometrų nuo centro. Yra ir kita stotis, pačiame centre, tačiau ji jau seniai rekonstruojama į modernią, su prekybos centrais ir t.t., bet tos rekonstrukcijos pabaigos nematyti.
Yra mieste ir kitų grandiozinių projektų. Eidami link stoties matėme didelį plakatą, rodantį, koks gražus bus pastatytas kanalas su žydru vandeniu ir aplinkui augančiomis palmėmis. Kol kas ten tik kažką betonavo.
Į stotį atvykstame po dešimtos vakaro. Traukiniu važiuoja beveik vieni vietiniai, tad ir taksistų, gaudančių turistus, nedaug. Taksi stabdome gatvėje. Vienas vėl nesupranta nė žodžio angliškai. Kitas taksistas simpatiškas, angliškai suprantantis ir šiek tiek kalbantis diedukas. Paprašo normalios sumos (100 svarų), be to, pakeliui dar papasakoja apie miestą.
Išleidžia jau mūsų išvaikščiotame rajone. Viešbutyje, kuriame nakvojome prieš tai, nebėra vietų. Kaip ir visuose aplinkiniuose. Pasiimame vieną keturvietį už 2 tūkst. svarų. Rytoj gal gausime ką geriau. Nors jau po vienuolikos, einame išgerti arbatos ir parūkyti kaljano į pažįstamą arbatinę.
Grįždami dar nueiname iki bankomato, grįžtame apie dvyliktą tamsiais skersgatviais ir patiltėmis. Aplinkui slankioja vietiniai. Bet baimės jausmo jokio. Jaučiamės saugiau nei Vilniuje. Sirijoje nusikalstamumo beveik nėra.
Šiandien vakaras blaivus. Tiksliau naktis, nes jau tuoj dvi. Interneto ryšio jau kelinta diena nėra.