Mandrarės upės slėnyje salos pietuose paukščiai pragysta trečią valandą nakties, lauko virtuvės puodai barškėti pradeda pusę keturių, o signalas keltis – du puodų dangčiai, be gailesčio daužomi vienas į kitą – smegenis perskrodžia lygiai dvidešimt po penkių.
Tuo metu dar tamsu ir šalta. Praėjus porai valandų po saulėtekio palapinėje karšta kaip pirtyje.
Madagaskare dabar žiema. Termometro stulpelis nepakyla aukščiau 35 laipsnių karščio.
Geriausia nuo kaitros slėptis po kaktusu. Bet konkurencija milžiniška – stovyklavietėje jis yra vienas, o po juo telpame vos keli.
Tarptautinės ekspedicijos stovyklavietę juosia Mandrarės upė, šiuo metu labiau primenanti du negilius srovele sujungtus tvenkinius.
Vietiniai Madagaskaro gyventojai malagasiai tvirtina, jog vasarą ji būna didelė, srauni, bet tuomet ją okupuoja krokodilai. Žiemą maudydamasis rizikuotum pasirodyti neišmanėlis – šiuo metų laiku vietiniai to nedaro net vandenyne.
Vietos taisyklės mums – šventas dalykas. Bet ir be jų į gelsvą vandenį bristi nesinori.
Dešimt metų Madagaskare dirbantis, vietinę moterį vedęs ir malagasiškai kalbantis ekspedicijos vadovas airis Barry Fergusonas patarė neieškoti lengvų kelių.
Paklusome: vandenį iš upės semiame kibirais, filtruojame specialiu įrenginiu. Įgavęs chloro kvapo ir skonio jis tampa tinkamas praustis ir net gerti.
Stovyklavietės nuošalėje iš polietileno įrengtos dvi kabinos. Tai – dušas. Procedūra jame paprasta ir gaivinanti: iš didelio kubilo kibiru pasemi vandens, lendi į kabiną ir įsivaizduoji, kad apsiliedamas vandeniu tampi švaresnis.
Kabinos stovi geriausioje stovyklavietės vietoje. Iš jų vaizdas atsiveria į už upės esančią įspūdingą uolą. Prausiesi, o medžiu šuoliuoja lemūras. Tai – į beždžionę panašus žavingas gyvūnas, tik čia aptinkamas, laikomas Madagaskaro vizitine kortele.
Ant šios uolos prasideda ekspedicijos darbai. Bet prieš tai reikia ant jos užkopti. Kasdien aukštyn ir žemyn po 50 metrų. Prieš dienos žygį ir po jo.
Aštuoniolika savanorių iš Jungtinės Karalystės, JAV, Kanados ir aš – iš Lietuvos buvome pasiryžę įveikti visus išbandymus Madagaskaro dygliuotuosiuose miškuose tarp margaspalvių sprindžio dydžio vorų, gausybės roplių ir gyvačių.
Pasiskiepiję nuo tuzino keisčiausių ligų, pilnomis kišenėmis tablečių nuo maliarijos, apsiginklavę specialiais batais, žiūronais ir kirtikliais, palūžome saugiausioje vietoje – prie stovyklavietės pietų stalo.
Pusryčiams – ryžiai. Per pietus ir vakarienę – taip pat. Taip buvo užvakar, vakar ir šiandien. Supranti, kad taip bus ir rytoj, ir paskutinę dieną.
Kartu gyvenantys vietiniai ekspedicijos vedliai, sargai ir virėjai kas kartą pasigardžiuodami ištuština pilną dubenį ryžių. Mums taip ir liko paslaptis – ryžiai kasdien visą gyvenimą ir visada nepaprastai skanu?
Vis dėlto negali sakyti, kad malagasiai yra nesupratingi. Mūsų garbei jie įsigudrino pagardinti ryžius makaronais, kurių patys nevalgo. Per pietus ant ryžių užmesdavo trupinį mėsos, vakare – pupelių.
Retkarčiais lėkštėje atsirasdavo virtų morkų, moliūgų ar egzotiško skonio žolelių. Druska ir kiti prieskoniai vietinėje virtuvėje neegzistuoja.
Išeidami į mišką gaudavome po saldžiąją bulvę. Jei jums bulvės ir banano skonių mišinys skamba viliojamai – verta išbandyti. Be to, ir skrandį puikiai užkemša.
Ne unikali gamta ir tyrimai, dėl kurių čia atvykome, o maistas tapo kasdiene pokalbių tema. Jautienos kepsnys, itališka pica su daug sūrio... O jei dar vaisių, daržovių, jūrų gėrybių?
Nežinia, kas pirmas pažadėjo neimti ryžių į burną visą likusį gyvenimą, bet mes visi nuoširdžiai pritarėme.
Vis dėlto visa ši kasdienybė slepia kilnesnį kelionės tikslą – padėti mokslininkams surinkti duomenų apie Madagaskaro dygliuotuosius miškus ir jų gyvūnus.
Įgyvendinant šį penkerių metų projektą stebimi lemūrai, paukščiai, ropliai ir augalija.
Jo tikslas – ne tik išplėsti žinias apie miško ekosistemą, šviesti vietinius apie gamtos pažeidžiamumą ir dėl to jiems kylančias problemas.
Svarbiausia – surinkti pakankamai duomenų, kad Mandrarės upės slėnis UNESCO būtų pripažintas ateities biosferos rezervatu.
Suvokimas, jog dirbame kilnų darbą, teikė jėgų ir ištvermės. O jos reikėjo nemažai.
Savanoriai buvo suskirstyti į penkias grupes. Jos kas 4 dienas dirbo vis kitus darbus – tyrė augaliją, stebėjo paukščius, roplius ir lemūrus.
Kiekvienam iš mūsų kartu su vedliais, mokslininkais ir jų padėjėjais teko skrosti dygliuotąjį mišką.
Daugumos tyrimų taisyklės reikalauja valandų valandas eiti tik tiesiai renkant duomenis tam tikro pločio tau skirtoje teritorijoje.
Dygliuotojo miško pavadinimas atitinka jo turinį. Žiemą lapus numetantys medžiai dyglius išsaugo visada.
Bandydamas pralįsti pro tankų, krūmais apžėlusį mišką neišvengiamai lieti šakas, o spygliai sminga į veidą, rankas, kojas. Nepadeda nei ilgos rankovės, nei bandymai apeiti krūmus.
Visiška neviltis apima, kai suvoki, kad iš visų pusių esi apsuptas skaudžių dyglių, nėra tarpo net moskitui praskristi. Viską mesti ir išnykti – tą akimirką daugiau nieko nesinori.
Braudamasis pro dygliuotus medžius supranti, kodėl reikėjo skiepytis nuo pasiutligės. Žvėrių įkandimai čia labai reti, tačiau spygliai kanda skaudžiai ir giliai.
Dvidešimt ketvirtą ekspedicijos dieną pirmą kartą aiškiai pajutau – miškas čia mūsų nelaukia. Spygliai tarsi rėkia – čia tau ne vieta. Jei ne jie, tai voratinkliai su milžiniškais vorais. Nelengvas pasirinkimas.
Kai suvalgęs ryžių lėkštę su saldžiąją bulve ankstų rytą pradedi dienos žygį į mišką, jis atrodo tuščias. Jokių gyvių, tik nieko nesakantys garsai.
Gyvūnų paslaptys atsiveria tuomet, kai žinai, kur jų ieškoti, – ant kamienų, po žieve, akmenimis, drevėse, kupstuose, nuokritose ar žolėje.
Per mėnesį suradome 37 roplių rūšis. Daugiausia – driežų, taip pat kelių rūšių gyvačių, iguanų, chameleonų, vėžlių.
Vienas paieškos būdų – spąstai. Vakare įkasi į žemę kibirą. Rytą suskaičiuoji laimikį ir paleidi į laisvę.
Oportunistiniu ieškojimu vadinamas stebėjimo būdas yra linksmesnis. Užsimetęs lazdą ant pečių keliauji į darbo vietą. Čia tenka kapstyti visas ertmes, kuriose galėtų slėptis gyvūnai.
Paukščiai – didžiausia mūsų arba šios grupės vadovo nesėkmė. Mes nebuvome išmokyti juos atskirti. Vaikščiojome iš paskos kaip nuolankūs viščiukai.
Per keturias dienas vis dėlto išmokau keletą paukščių giesmių.
Taip pat teko narplioti juos iš tinklo. Vieną popietę radome 47 paukštelius! Dirbome apie tris valandas, kol visus išvadavome. Bijau ir pagalvoti, kiek laiko vadovas užtruko matuodamas jų sparnų, snapų ilgį, svorį.
Ši sala – unikali, nes niekur kitur nerandama tiek augalų ir gyvūnų rūšių. Tačiau ji kenčia dėl invazinių augalų ir svetimžemių organizmų.
Kiekvienas, atvykęs į Madagaskarą, pirmiausia turėtų nuplauti nuo batų ir rankų visus purvo likučius. Taip mus mokė ekspedicijos rengėjai.
Invaziniai organizmai sparčiai plinta naujoje aplinkoje, išstumdami unikalius Madagaskaro augalus, naikindami gyvūnų buveines.
Linksmiausia tiriant augaliją – dirbti su trijų metrų ilgio, kas penkis centimetrus sugraduota lazda.
Reikia pažymėti visus aukščius, kuriuose kokia nors šakelė liečia lazdą. Tą pačią procedūrą reikia kartoti kas metrą. Šios informacijos pakanka nupiešti kai ką panašaus į supaprastintą miško nuotrauką.
Turistus ir mokslo naujokus į Madagaskarą traukia du dalykai: gamtos unikalumas ir Madagaskaro puošmena – lemūrai, gyvenantys tik čia.
Dabar galiu pasakyti, jog lemūrai nėra įdomiausia, ką galima pamatyti šioje saloje. Tačiau jie pelno amžiną meilę iš pirmo žvilgsnio.
Į šalis atmestos dailios letenos, galva ir nugara ant šakos, pilvas atsuktas į saulę. Tai – medžiuose karaliaujanti sifaka. Iš tolo atrodo tarsi balta dėmė.
Sifakos dar vadinamos šokančiaisiais lemūrais, nes nulipusios ant žemės ne vaikšto, o šokinėja šonu. Jos visiškai nelaka vandens. Jo pakankamai gauna ėsdamos medžių lapus.
Lemūrai – švelnaus plauko, maždaug dviejų kačių dydžio primatai. Kai į juos žiūri, neapleidžia mintis, jog prieš akis – tarytum pavidalą pakeitę žmonės, mėgstantys tris dalykus: pavalgyti, pamiegoti ir pasikaitinti.
Madagaskare atrasta 101 lemūrų rūšis. Tai daugiau nei įvairių primatų rūšių visame Afrikos žemyne.
Tačiau pastebėti juos nėra lengva. Peliniai ir žebenkštiniai lemūrai matomi tik naktį. Dieną jie taikiai miega. Katiniai gyvena ant uolų, juos išduoda margos uodegos.
Lemūrai neprisileidžia žmonių labai arti. Stebėti juos iš 50 metrų atstumo – nemaža sėkmė.
Nors atrodo, kad jie kaitinasi užsimiršę, žmogui sėlinant arčiau pradeda nerimauti. Lėtai, bet užtikrintai slenka į toliau augančius medžius.
Daug dažniau nei lemūrus ar gyvates gali stebėti zebu. Tai – vietinė karvių rūšis, turinti ypatingą paskirtį. Zebu – ne tik maistas, bet ir gyva valiuta, plačiai paplitęs mato vienetas. Zebu galima atsiskaityti už viską.
Ombiasos – vietos gydytojo ir žynio seansas kainuoja vieną karvę. Nusikalstamas elgesys šventoje vietoje – vieną zebu arba 150 eurų užsieniečiams. Nusišlapinai šventa pripažintoje vietoje – bauda. Apvertei akmenį ar iškasei duobę – bauda.
Trys zebu, pasak vietinių pasakotojų, leidžia vesti vieną kartą, o kelių šimtų zebu kaimenė leidžia mėgautis didele moterų draugija.
Kaimenės dydis yra pagrindinis rodiklis, nusakantis provincijos gyventojo socialinį statusą.
Nėra lengva suprasti, ką riboja įstatymas, o ką – tradicijos. Bet esmės tai nekeičia. Neturint zebu arba 150 eurų laukine laisve dvelkiančiame Mandrarės upės slėnyje geriau nerizikuoti – gresia kalėjimas.
Mus lydėdavo du vietiniai vedliai, įspėjantys, kur eiti, o kur nekelti kojos.
Palapines saugojo vaikinai, pagarsėję kaip zebu vagys. Jie labiausiai tinka tokiam darbui, nes žino vietinę tvarką ir ilgapirščių darbo metodus.
Nė į vieną palapinę neįšliaužė jokia gyvatė. Tik vienas vietinis vaikas ir skorpionas, nusprendęs, jog kuprinė – puikus akmuo, po kuriuo galima pasislėpti nuo dienos karščio ir atgauti jėgas prieš nakties medžioklę.
Buvo labai baisu, bet istorija baigėsi sėkmingu skorpiono išvarymu.
Visi savanoriai pirmąją ekspedicijos savaitę mokomi gyventi laukinėje gamtoje. Viena taisyklių – nekišti rankos į kuprinę ar kojos į batą nepatikrinus, kas tūno viduje.
Vykdami į salą buvome gąsdinami ne tik gyvatėmis, skorpionais, moskitų perduodama maliarija ir maru, bet ir teroristais, narkotikų pirkliais bei vagimis.
Tačiau Madagaskaras paliko gana saugios vietos įspūdį.
Vagių yra, ypač sostinėje Antananaryve ar didesnių miestų centruose. Bet įprastos priemonės leidžia apsisaugoti. Egipte ir Meksikoje prieš keletą metų nesijaučiau tokia saugi.
Malagasiai yra gražūs. Toks mano pirmasis įrašas kelionės dienoraštyje apie vietos gyventojus, kurie dar skirstomi į smulkesnes etnines grupes.
Tamsaus šokolado spalvos oda, šypsenos gražių bruožų veide. Gana žemi, bet gražaus kūno sudėjimo. Net garbingo amžiaus apkūnios moterys su pintinėmis ant galvos linguodamos per laukus atrodo žvalios ir stiprios.
Jie šnekūs ir visada linksmi. Europiečiai malagasiams yra gerovės ir turto simbolis.
Kaip išmanydami jie siūlo pirkti, parodyti, draugauti.
Baltaodžiai netgi turi jų vardu („vazaha”, arba atvykėlis) pramintą medį, mat jo žievė lupasi panašiai kaip mūsų oda per ilgai pasikaitinus saulėje.
Daug dėmesio sulaukia baltaodės, kurias vyrai ryja akimis ir kalbina. Pasiūlymas tekėti čia toks įprastas kaip ir klausimas, ar negalėtum duoti pinigų.
Bet retas kaimietis malagasis kalba angliškai ar prancūziškai. Kas nors verčia, o kiti prašo tuojau pat pamokyti anglų kalbos mainais į malagasių.
Kaimiečiai Madagaskare gyvena mažose lūšnelėse. 30–40 žmonių kaimui užtenka 7–8 trobelių. Jų dydis neviršija 9 kvadratinių metrų ploto.
Iš lentų pastatyti namukai nesukrypę išstovi vos porą metų. Bet juose gyvenama apie dešimt metų. Atnaujinti juos reikia lėšų, bet jų nėra.
Vietiniai nėra taupūs – jei turi pinigų, pas tave sulekia visas kaimas su savo bėdomis. Nepadėti – negražu, tad geresnė išeitis gavus pinigų juos iškart išleisti.
Į akis iškart krinta akivaizdi kaimo hierarchija.
Moterys yra namų bitutės: šluoja, ruošia maistą, prižiūri vaikus. Vyrai dirba laukuose, medžioja, tvarko kaimo reikalus, priima sprendimus.
Vienas svarbiausių žmonių – gydytojas ombiasa, pas kurį žmonės kartais atvyksta net iš vieno didžiausių salos pietuose esančio Fort Dofino miesto.
Vietiniai raganiai gydymui naudoja žoleles, rengia seansus, kurių metu ombiasai pasiekus transo būseną ima šnekėti dvasia.
Nors ligoninėse gydymas turėtų būti nemokamas, daktarai vis tiek prašo pinigų, be to, žmonės nepasitiki vakarietiška medicina.
Dėl to pirmiausia visi kreipiasi į ombiasą, o į ligoninę važiuoja tik sveikatai gerokai pablogėjus, kai išgydyti ligą dažniausiai būna per vėlu.
Nors kaimuose vyrauja tradicinis tikėjimas mistinėmis būtybėmis, dauguma miestiečių nuo prancūzų kolonizacijos laikų yra katalikai.
Kalbėdami apie religiją jie tvirtina, esą šis gyvenimas – netobulas rojaus pavyzdys. Viską, ką darai čia, po mirties darysi tobulai.
Iš tiesų Madagaskarą – neaprėpiamus neliestos gamtos plotus galima lyginti su įsivaizduojamu rojumi. Naktį žiūrint į stulbinamo ryškumo žvaigždes atrodo, kad tame rojuje jau ir esi.
Ekspedicijai įpusėjus buvo surengtas vieno organizatorių gimtadienio vakarėlis, į kurį buvo sukviesti visi trys netoliese įsikūrę kaimai.
Iš anksto buvome įspėti vietiniams nerodyti alkoholinių gėrimų, mat jie išgėrę gali tapti nenuspėjami.
Būdami gudrūs jie iš anksto pasirūpino romo, kurį ragauja per šventes, bet rūpesčių nesukėlė.
Kiekvienas kaimas surengė pasirodymą. Per juos turėjome sustoti ratu ir šokti – trypčioti ir drebinti rankas. Ritmą palaikė švilpukas ir būgnas.
Po šokių nešėme aukas į vidury rato padėtą skrybėlę – atlygį kaimui. Tai padėka už draugišką tyrėjų priėmimą į savo žemes ir talkinimą.
Po to susėdome pokalbio. Projekto organizatorius B.Fergusonas, kurio gimtadienį šventėme, papasakojo vietiniams, kokiu tikslu į Ifotakos apylinkes suvažiavo toks didelis būrys baltaodžių.
Tokie pokalbiai padeda siekti vieno svarbiausių tikslų – paaiškinti gyventojams, kodėl jie turėtų saugoti savo unikalią gamtą.
Pokalbius vainikavo ritualai, susiję su tradiciniu malagasių tikėjimu.
Skambant tradicinei muzikai iš mirties patalo pakeliamas vaikas, transo būseną pasiekusį vyrą užvaldo paslaptinga dvasia. Įspūdinga.
Pasibaigus kaimų programai atėjo zebu eilė. Tikėjęsi iškilmingos skerdimo ceremonijos turėjo nusivilti. Karvei buvo durta į paausį, ji palikta dvėsti, iškart po to nudirta. Tai buvo mūsų dovana kaimams.
Ar važiuočiau į Madagaskaro dygliuotuosius, atogrąžų ar spygliuočių miškus dar kartą? Taip. Bet ne tuoj pat. Reikia laiko apmąstyti ir pailsėti, susitaupyti pinigų.
Ekspedicija – nepigus malonumas. Lėktuvo bilietai, priemonės, gausybė skiepų.
Tam reikia bent poros tūkstančių eurų (apie 7 tūkst. litų).
Viza mėnesiui nieko nekainuoja. Brangiausiai kainuoja nusigauti į salą, o pačiame Madagaskare kainos įkandamos.
Litras vandens parduotuvėje kainuoja maždaug 3 litus. Puslitrį alaus gerame viešbutyje galima gauti už 5 litus, o už 15 litų ir sočiai prisikirsti bei atsigerti. Rūkalų kaina svyruoja nuo 2 iki 11 litų.
Turint 60 litų galima pernakvoti gerame viešbutyje. 90 litų atveria gero kambario su pusryčiais ir vakariene prabangiame viešbutyje duris.
Taksi paslaugų kaina – 10 litų žmogui, nesvarbu, į kurią miesto dalį važiuoji.
Fort Dofiną ir Ifotaką, kurios apylinkėse buvo įsikūrusi pagrindinė mūsų stovykla, skiria vos 150 kilometrų, tačiau kelionė truko 7 valandas.
Susėdome į transporto priemonę – nei sunkvežimį, nei autobusą – su skylėmis vietoj langų.
Nesvarbu, asfaltuotas ar ne, kelias vis tiek pilnas duobių ir klampaus purvo. Didžiausias greitis, kurį pavyko pasiekti, – 40 kilometrų per valandą.
Tačiau ilga vidurius iškratanti kelionė yra beveik malonumas, palyginti su ilgomis valandomis karštyje, nuo kurio negali pabėgti nei rytą, nei vakare.
Telefono ryšio nėra. Net ant aukščiausių kalvų. Ekspedicija virto ilgu lyg metai mėnesiu atskirties nuo šeimos ir pasaulio. Tai iš tikrųjų ir buvo didžiausias išbandymas.
Laimė, turėjome saulės bateriją, tad galėjome įkrauti elektros priemones.
Muzika. Jeigu važiuosite į ekspediciją, pasiimkite jos daug ir įvairios.
Gelbėjo knygos, kurių taupant vietą paimta per mažai, drožinėjimas, kurio imiesi, kai nebežinai, ko griebtis.
„Salama, vazaha” („Labas, svetimšali”). Drožinį su šiuo užrašu ant sogno medžio šakos parsivežiau namo kaip ilgų popiečių priminimą ir atskirties simbolį.
Faktai ir skaičiai
Madagaskaras – ketvirta pagal dydį sala planetoje, apie 400 km nutolusi nuo Afrikos krantų.
Joje gyvena per 20 mln. žmonių.
Sala nuo kitų žemynų visiškai atsiskyrė prieš 80 milijonų metų. Tai yra Madagaskaro gamtos unikalumo priežastis.
75 proc. salos žinduolių, 92 proc. roplių, 55 proc. paukščių, 99 proc. varliagyvių ir 81 proc. augalijos nerandama niekur kitur pasaulyje.