Aš gyva! Niekas nesuvalgė, smoge neužtroškau, mašinos nesuvažinėjo, Lietuvos bei krepšinio nepamiršau ir tarp kinų hieroglifų nepasiklydau. Mielai pateikčiau kokį nors įspūdingą pasiteisinimą, dėl ko taip ilgai buvau dingusi, bet iš tiesų tiesiog pasidaviau atostogoms. Tačiau vasara jau baigėsi, tad laikas susiimti ir pratęsti įspūdžius iš Kinijos.
Ankstesniuose straipsniuose rašiau apie didžiąją savo ir šeimynykščių kelionę po Kiniją, su nuotykiais pradėtą Pekine. Kinija nuo seno didžiuojasi trimis didžiausiais miestais: senuoju Pekinu, maniškiu Guangdžou, kuris, net pačių vietinių nuomone, yra laukinis, bei žymiuoju Šanchajumi.
Pekinas, iš kurio smagiai dardėjome naktiniu traukiniu į Šanchajų, yra pagrindinis turistinis Kinijos centras, o Šanchajus, nors ir turi gražų bei nuolat turistų kupiną senamiesčio lopinėlį, nelabai gali kuo originaliu pasigirti. Tačiau jis – vakarietiškiausias žemyninės Kinijos miestas, nuo seno kitataučiams palankus prekybinis uostas ir, galima sakyti, tikrosios durys į Kiniją.
Gal dėl vakarietiškos įtakos mieste gausu kontrastų. Vos išlindę iš traukinių stoties, patekome į milžinišką kaip keptuvę deginančią aikštę.
Pačiame aikštės skruzdėlyno centre nepabūgęs karščio zuja amžinai verslūs smulkūs prekeiviai. Ledai, spalvoti skėčiai, plastmasinės vėduoklės, įvairiausi blizgučiai, vietoje virti kukurūzai ir kepinti kaštonai – niekučių pasiūla milžiniška, o kiekvienas prekeivis nesikuklina balsu apie tai priminti praeiviams.
Tarp šių pradedančių verslininkų šmėkščioja nenusisekę verslininkai – elgetos. Tiesą sakant, nė viename kitame mieste nemačiau tiek daug išmaldos prašytojų, kiek Šanchajuje. Kaip finansinis Kinijos centras, miestas pritraukia patį įvairiausią kontingentą, įskaitant ir nuskurdusius kaimiečius, kurie tikisi, kad Šanchajuje pieno upės plaukia, ir jiems, vargiai mokantiems net rašyti, pasiseks susirasti darbus.
Įdarbinimo situacija milijardinėje šalyje niūroka, tad daugumai imigrantų lieka arba elgetauti, arba vagiliauti, arba uždirbti iš tokių atsitiktinių verslų, kaip rankomis gamintų šluotų ir atsitiktinai mieste sumedžiotų gyvūnų mėsos pardavinėjimas.
Taip, perskaitėte teisingai. Miestai kai kuriems žmonėms yra medžioklės plotai. Ką jie juose randa? Na, pasakysiu tik tiek, kad čia nėra palaidų kačių ir šunų. Užuot lakstę ir veisęsi, jie kabo ant milžiniškų kablių lūšnynų turguose arba būna supjaustyti smulkiais gabalėliais kai kuriuose restoranuose.
Kartą eidama namo iš darbo net pati mačiau tokią medžioklę. Iš pradžių net nesupratau, kas vyksta. Aukštose pakelės žolėse vienas mano įmonės fabrikų darbininkų, atrodė, tarsi kažką pametė. Lėtai, susikaupęs ir pusiau susirietęs jis tyrinėjo žolę, kol staiga nusišypsojo ir puolė į priekį kaip plėšrūnas.
Po kelių pusėtinai taiklių atakų sėkmė nusišypsojo ir jis pergalingai iškėlė už pakarpos sugriebtą mažytį, panašų į Biliūno „Kliudžiau“ aprašytą kačiuką. Tas išsigandęs dar bandė kniauktelti, bet buvo be skrupulų įgrūstas į medžiaginį maišą ir nusineštas ant kupros kaip kalėdinė dovanėlė.
Nesu tikra, kas jį ištiko vėliau – nesinorėtų tikėti, kad toks mielas padarėlis galėjo tapti sriuba, tačiau pamačiusi kai kuriuos mėsos prekystalius ir kai kurių restoranų valgiaraščius, tokios galimybės tikrai neatmetu.
Čia net paukščiai susislapstę – jei ir šie visi nesuvalgyti. Prisiminkime mano pirmąjį straipsnį – balandiena juk yra didžiausias šio regiono delikatesas... Tad gal ir neverta stebėtis, kad dienomis paukščių nei matyti, nei girdėti. Vienintelis paros laikas, kada jie įsidrąsina išlįsti iš savo slėptuvių – aušra. Tada miestai pragysta visais tropinių paukščių balsais, tačiau su pirmaisiais mašinų variklių gausmais šis choras numiršta taip pat staigiai, kaip ir prasidėjęs.
Kiek aukščiau paminėjau rankomis gamintas šluotas kaip puikų verslo šaltinį vargingesniems Kinijos gyventojams. Ne, nenoriu pasakyti, kad čia žmonėms labai reikėtų apsišluoti. Greičiau jau priešingai. Kaip jau kažkuriame savo straipsnyje minėjau, dėl pigios darbo jėgos Kinijos miestai daug švaresni nei bet kurie mano matyti Europoje.
Čia šlavėjai dirba ir rytais, ir vakarais. Bet kuriuo paros metu Guangdžou metro po kojomis maišosi specialia apranga apsirengusios ir apatiškas grimasas nutaisiusios moteriškės, ginkluotos dideliais šiukšlių maišais ir nedidelėmis šluotelėmis su semtuvėliais. Jų yra tiek daug, kad metro atrodo kaip išlaižyti.
Net kai nebėra ką valyti, vargšės dirba visą darbo dieną, tad dažniausiai jas galima sutikti pasyviai slankiojančias iš kampo į kampą, kol žioplas turistas ar studenčiokas numes kokį kukurūzų skonio saldainio popieriuką, ir jos su dideliu entuziazmu galės šokti tą netvarką naikinti.
Tačiau grįžkime prie tų šluotų. Iš tiesų į jas atkreipiau dėmesį todėl, kad jos – puikus Kinijos perdirbimo pavyzdys. Vakaruose gamtosaugininkai šiukšlių perdirbimą reklamuoja gąsdindami žmones, jog reikia gelbėti mūsų vargšę planetą, o Kinijoje tai – reali ekonomikos ateitis.
Čia žmonės nesigilina į ideologinius atliekų perdirbimo pliusus. Jiems tirpstantys ledynai ar mirštančios gyvūnų rūšys – mažiausia problema. Tačiau jie aktyviai perdirbinėja butelius, plastiką ir viską, ką tik nebereikalinga, nes taip gali užsidirbti.
Pavyzdžiui, mano kaimo parduotuvėje įsigyta šluota bei durų kilimėlis pagaminti iš sunešiotų rūbų skiaučių, o šluotos kotas yra paprastas pagalys, kurį kažkoks apsukruolis apvyniojo kažkokiu gamykloje užsilikusiu „Nesquick“ etikečių lipduku. Šie pirkiniai atrodo labai įdomiai, tačiau dar nė karto neteko skųstis jų kokybe.
Visa ši perdirbimo mada kyla dėl žmonių pertekliaus – 1,2 mlrd. Kinijoje tai reiškia milžiniškas spūstis, nedarbą ir mandagumo stoką. Čia kiekvienas kovoja už save ir tai ypač jaučiama miestuose. Pavyzdžiui, kelionėms vos prieš kelerius metus pastatytu Guangdžou metro reikia ruoštis vos ne kaip regbio rungtynėms.
Metro sistema šiame mieste dar tik vystoma, tačiau jau dabar per porą valandų galima patogiai nukeliauti iš vieno miesto galo iki kito. Tik kai keliautojų tiek daug, plačios metro erdvės pavirsta troškiais klaustrofobiją keliančiais kalėjimais, o eskalatoriai verčia žmones grūstis, stumdytis ir spaustis, kaip kokiame popmuzikos koncerte.
Norint naudotis metro reikia tam tikro sportinio pasirengimo ir nuožmumo. Jei esate švelni asmenybė ir pastarojo neturite, nesijaudinkite – iš savo patirties galiu pasakyti, kad greitai gyvenimas privers išsiugdyti naujų įgūdžių šiai kovai už būvį įveikti. Dabar, po tiek laiko Kinijoje, jau galiu didžiuotis, kad baigiau metro išgyvenimo pamokas su pagyrimu ir mielai pasidalinsiu keliais patarimais su kiekvienu naujoku.
Visų pirma, kai leidžiatės į metro eskalatoriumi, atsistokite taip arti prieš jus esančio kaimyno, kad galėtumėte jam šnibždėti į ausį. Taip jums nereikės vienam atlaikyti visos besigrūdančios minios už nugaros, kuriai, atrodo, kažkas pasakė, jog jei visi nesupakuos bent po tris žmones ant vieno laiptelio, metro užsidarys.
Jei turite krepšių, pasistenkite juos išsidėlioti kaip galima plačiau aplink save, išpūskite krūtinę ir visokeriopai užimkite kiek galima daugiau vietos. Taip apibrėšite savo teritorijos ribas ir ne tik kad nubaidysite konkurentus, siekiančius įsisukti ant jūsų laiptelio, bet ir galėsite atsistoti nepersikreipusia ir neskausminga poza.
Išgyvenusių šį etapą laukia antras iššūkis: reikia surasti, kurioje platformoje yra jūsų traukinys, ir prasibrauti iki jos. Jei keliaujate ne vienas, o su draugais, geriausia yra susikibti rankomis kaip pradinėse klasėse. Didžiausią ir grėsmingiausią iš jūsų pastatykite vorelės priekyje ir jam iš paskos nerkite į minią, primenančią sujauktą skruzdėlyną. Tik jokiu būdu nepaleiskite rankų, kad ir kas benutiktų.
Visi aplinkiniai tik ir taikysis jus išskirti: senutės bandys prasiskinti per jus su milžiniškais maišais, mamos jaudinsis, kad joms reikia pasiekti vaikus, kaip tyčia esančius priešingoje jūsų traukinuko pusėje, o studentų grupelei būtent pro jus trūks plyš reiks prasibrauti prie bilietų automato toje milžiniškoje žmonių jūroje.
Geriausia, kas tokioje situacijoje gali nutikti, tai pasigauti žmonių jūros srovę, nešančią reikiama kryptimi. Tada užtenka tiesiog užimti jos vidurį, kad šoniniai kaimynai atlaikytų visus priešinga kryptimi judančios masės smūgius, o jūsų grupelė, nepaaukojusi nė vieno nario, saugiai pasiektų traukinio platformą.
Manote, kad tuo jūsų bėdos metro baigiasi? Dar ne. Viskas iki šiol buvo tik repeticija, o tikroji kova vyks, kai atvažiuos traukinys. Jei traukinio laukiate vienoje iš didžiausių stotyje, kurioje beveik visi išlipa – susikaupkite, apsikabinkite savo maišus ar rankines ir prisidenkite visas jautresnes vieteles kaip futbolininkas.
Nepaisant nesuskaičiuojamų plakatų su kažkokiu keistu kukurūzo grūdu, mokančiu keliavimo etiketo, realybėje egzistuoja visai kitos taisyklės. Čia kiekvienas kovoja už save. Jei nuspręstumėte prieš lipdamas į traukinį iš pradžių išleisti išlipti norinčius žmones ar praleisti labiau už jus skubančius keleivius, nenustebkite, jei liksite už durų, o traukinys, pilnutėlis kaip šprotų skardinė, smagiai nudardės.
Tad jei norite kažkur nukeliauti, pasiruoškite spraustis kaip niekada dar nesate spraudęsis. Jus pertrins iš visų pusių kaip sūrį: minia, bandanti išlipti, minia, bandanti įlipti, ir, galiausiai, jei yra laisvų sėdimų vietų, minia, bandanti jas užimti.
Kova dėl sėdimų vietų traukiniuose primena iš vaikystės mums pažįstamą muzikinių kėdžių žaidimą, kuriame kėdžių visada būna viena mažiau nei žaidžiančių žmonių. Vos pasirodžius pirmosioms traukinio šviesoms, ore, atrodo, kaip bloga lemiantis debesis pakyla įtampa. Visi susikaupia, nužvelgia vieni kitus nuožmiais žvilgsniais ir atsistoja į sprinto pozicijas.
Užtenka durims sucypsėti, ir metro pratrūksta mūšis. Pasigirsta kovos šūksniai, tolimiausiai nuo durų esantys žmonės pradeda spausti priekinius, kurie, besistengdami pirmi įlipti į vagoną, tiesiog įstringa tarpduryje.
Galiausiai visa ši žmonių košė išspjauna porą laimingųjų, kurie paknopstomis nulekia iki laisvų vietų ir skubiai ant jų šlepteli, atrodo, patys netikėdami savo sėkme. Tada pavažiuoja porą stotelių ir ramiausiai išlipa, o jiems vos spėjus pakelti užpakalius nuo sėdynių, kažkas kitas po mažučių grumtynių tučtuojau pasirūpina tas vietas užimti.
Jei įsijungtumėte į šią estafetę, nesusigraudinkite vietą atėmę iš kokios senutės – metro jokių privilegijų silpnesniesiems nėra. Jie tiesiog greičiau iškrenta iš visuotinės kovos už būvį. Kinijoje, atrodo, taip galvojama net ir už metro ribų.
Pavyzdžiui, neseniai viena mano draugė nusipirko motorolerį. Kartą juo bevažiuodama į parduotuvę šiek tiek per daug įsismarkavo, nespėjo sustabdyti prieš netikėtai išlindusią mašiną ir apsivertė su visais krepšiais tiesiai ant kelio. Vargšė pragulėjo ant grindinio gal penkias minutes, kol susiskaičiavo nubrozdinimus ir išsitaškiusį rankinės turinį. Tada pati šiaip ne taip atsistojo, šlubčiodama nusistūmė motorolerį į kelkraštį, apsitvarkė ir autobusu nuvažiavo į ligoninę.
Sakot, ji – stipri ir savarankiška mergina? O kaipgi tokia nebūsi, kai niekas neprieina padėti, niekas net nepaklausia, ar nereikia greitosios pagalbos. Kaip ji man vėliau pasipiktinusi pasakojo, visi tik žiūrėjo į jos avariją ir pirštais badė, o kaltininkas kuo ramiausiai nuvažiavo su savo naujutėlaite juoda „Audi“ net neatsigręžęs.
Tokiame kontekste metro grūstys atrodo dar nieko tokio – visur juk jų pasitaiko, net tame pačiame daug kam gerai pažįstamame Londone, ypač jei tenka keliauti per piką. Tačiau tai, jog Kinijoje per didelis žmonių skaičius yra didelė problema, išduoda ir paprastos gatvės.
Niekada dar nebuvau mačiusi tokio dydžio minių, kaip Šanchajuje. Žinoma, ir Guangdžou tekdavo stoti į netvarkingą eilę norint pereiti pėsčiųjų tiltu arba prasilenkti siauresnėje gatvėje, tačiau tai, su kuo susidūrėme pagrindinėje Šanchajaus alėjoje, privertė išsižioti – tiksliau, sukąsti dantis, atstatyti alkūnes, apsikabinti savo brangenybes ir įsilieti į minią kaip į vientisą kūnų sieną.
Pėsčiųjų alėja, viena pagrindinių Šanchajaus įžymybių, driekiasi palei upės pakrantę. Nuo jos atsiveria įspūdinga dangoraižių panorama, tad mieste, kuris negali pasigirti didingomis senovinėmis įžymybėmis, šią panoramą tiesiog būtina pamatyti kiekvienam apsilankiusiajam.
Kai mes ten lankėmės, per žmonių galvas buvo net sunku suprasti, kur baigiasi šaligatvis, o kur prasideda laiptai, tad netyčia užsižioplinusi aš vos nuo jų nenusiritau – pakibau ore kaip replėmis suspausta šoninių kaimynų ir smagiai nuplaukiau su jais žemyn.
Šios grūstys vakariečiams kelia siaubą, o miesto gyventojams yra savaime suprantamas dalykas. Žmonių sriuboje aukščiausias iš mūsų džentelmeniškai skynė mums likusiems kelią, kai staiga prie mūsų lyderio kuprinės užtrauktuko iš kūnų jūros išvinguriavo maža rankytė.
Ją kaip gyvatėlė pasekė dar miklesni pirščiukai, ir per kelias sekundes kuprinė buvo atsegta. Greitai akimis permetėme rankyčių savininkus ir vos patikėjome savo akimis – mus bandė apiplėšti vidutinio amžiaus moteriškė su paaugliu. Tikriausiai toks šeimos versliukas. Kadangi buvome akylos, rankytės gavo per nagus, ir jų savininkai skubiai apsimetė, kad nežino, kas čia įvyko, ir kad išvis čia jų net nėra.
Pavargę nuo žmonių minios lengviau atsikvėpėme, kai vėl įsėdome į traukinį ir palikome didmiestį užnugaryje. Visi troškome vėl įkvėpti išmetamosiomis dujomis nepersismelkusio oro, tačiau kiekvienas norėjome tai padaryti savaip. Pusė mano svečių jau atkuto, tad nusprendė vieni keliauti po Geltonuosius kalnus, o aš su kita puse nusprendžiau išbandyti kinų kurortus.
Kaip sekėsi į klanus patraukusiems draugams, detaliai nežinau, bet jie visi grįžo sveiki ir patenkinti, tad, manau, pamatyti vaizdai buvo verti to kelio. O aš kiek daugia galiu papasakoti apie kurortus ir kinų atostogavimo ypatumus, tačiau apie tai – kitą kartą.