Ši Banga
nesusijusi su jūros ar vandenyno bangomis, atsiritančiomis į krantą. Tai
geologinis darinys iš persiklojusių įvairiaspalvių smiltainio sluoksnių, susiformavęs
prieš beveik 200 milijonų metų.
Vis dėlto
kuo gi ta Banga išskirtinė, kai vakarinėje JAV dalyje gausu nuostabių vietų?
Visų pirma, jau skaitant informaciją internete, suintrigavo tai, kad ji buvo
vadinama pačia ,,geidžiamiausia“ tarp fotografuojančių gamtą. Antra, tik
dvidešimčiai žmonių per dieną yra leidžiama pamatyti Bangą. Ir trečia, kad
leidimo nenusipirksi, o turi jį laimėti ir tam sugalvota tvarka. Dešimt leidimų
yra žaidžiami internete, bet reikia užsiregistruoti prieš keturis mėnesius,
t.y., jei nori vykti pamatyti Bangą liepą, užsirašyti tarp bandančių iš viso
pasaulio turi kovą. Kiti dešimt leidimų yra traukiami loterijoje vietoje,
Parijos stotyje Jutoje, kuri yra daugmaž pusiaukelėje tarp Peidžo Arizonoje ir
Kanabo Jutoje, kuriuos ,,laukinių vakarų“ masteliu skiria nedidelis apie 75
mylių (120 kilometrų) atstumas. Leidimai laimimi ne tai pačiai, o kitai dienai.
Aplankęs Braiso kanjoną ir
pernakvojęs Kanabe, tos savaitės ketvirtadienį iš ryto (užsiregistruoti
dalyvauti loterijoje reikia iki 9 val.) išvažiavau ieškoti Parijos stoties. Jau
netoli jos į mobilųjį telefoną atėjo žinutė iš ryšio operatoriaus su geros
kelionės palinkėjimu. Nieko tame nebūtų keisto, išskyrus tai, kad JAV buvau jau
antra savaitė, o paprastai tokia žinutė, papildomai su Lietuvos ambasados
telefono numeriu bei ryšio paslaugų tarifais, ateidavo iškart įsijungus
telefoną svečioje šalyje. Na, bet šįkart ją gavau kaip tik tą rytą, kai sėkmės
tikrai reikėjo.
Loterija pamatyti Bangą
pradėta organizuoti prieš nepilną dešimtmetį. Prieš tai apsilankymas šioje
vietoje nebuvo ribojamas, bet apie joje esantį gamtos stebuklą nebuvo skelbiama
daug viešos informacijos. Pasak Parijos stoties reindžerės, daugiausiai
norinčiųjų būna pavasarį ir rudenį, dar neprasidėjus ar jau pasibaigus vasaros
karščiams. Tuomet rytais suvažiuoja per 100 žmonių. Rytdienai prognozė buvo 98
laipsniai pagal Farenheitą (beveik 37 laipsniai Celsijaus), bet tai turbūt
mažai kam iš 28 žmonių, atvykusių ir užsiregistravusių loterijoje, bent jau tuo
metu kėlė nerimą. Nemažai jų čia buvo jau nebe pirmą rytą ir niekam nesinorėjo,
kad vėl nepasisektų. O tikimybė laimėti ne tokia jau ir didelė, nes iš tikro
traukiami ne dešimt laimingų skaičių, o tik keli, kol grupių narių skaičius
neviršija dešimties (kiekviena grupė, nepriklausomai nuo jos dydžio, gauna tik
vieną numerį). To ryto loterijoje didžiausia grupė buvo iš aštuonių žmonių ir
jei jie laimėtų, aštuonios vietos iš dešimties iškart būtų užimtos. Bet jiems
nepavyko, o mano aštuntas numeris buvo laimingas. Jį paskelbė, kai jau buvo
užpildytos septynios vietos ir buvau bepradedąs abejoti, kad pasiseks. Bet
euforijos banga, išriedėjus kamuoliukui su mano numeriu, nuplovė visus
pasvarstymus, ar vėl bandyti rytoj.
Skirtingai nuo
nacionalinių parkų, apie kuriuos gausu informacijos, kur atvykęs susimoki
mokestį, gauni žemėlapį ir važiuoji, vaikštai nutiestais bei pramintais takais,
Bangą turi susirasti pats. Laimėjusiems loterijoje reindžerė išdalino ant
vietovės žemėlapio pavaizduoto maršruto
aprašymą, kuriame daugiausiai vietos užėmė atspausdintos nuotraukos kokiame
taške koks vaizdas turi matytis. Apie penki kilometrai kelio pėsčiomis neatrodė
labai jau sunkia užduotimi, bet internete skaityta informacija, kad neretai tenka
ieškoti pasiklydusiųjų, ir reindžerės perspėjimai būtinai pasiimti maisto ir,
svarbiausia, daug vandens (nes ir vakar reikėjo skubios pagalbos vienam
žygeiviui dėl dehidratacijos), nuteikė rimtam pasirengimui ir neleido visai pro
pirštus pažiūrėti į būsimą Bangos paiešką, nors užantyje buvo ir ,,Mirties
slėnio“ Kalifornijoje patirtis, kur karštis buvo apčiuopiamai didesnis.
Laisvą dieną praleidęs
Didžiojo Kanjono šiauriniame krašte (bet teneįsižeidžia jo Didenybė - dėmesys
šįkart ne jam), kitą rytą žemėlapyje nurodytoje vietoje netoli Parijos stoties
įsukau į neasfaltuotą kelią ir keldamas už savęs dulkių debesį nuvažiavau apie
penkiolika kilometrų iki tako į Bangą pradžios. Perspėjimai, kad kelias palijus
gali būti nepravažiuojamas neatrodė perdėti, nes keliose vietose teko kirsti
sausus kanalus, kurie pilni sraunaus vandens tikrai taptų sudėtinga kliūtimi.
Tačiau giedras dangus žadėjo karštą dieną be lietaus.
Nors pati Banga yra Arizonoje, žygis pėsčiomis jos
link prasidėjo Jutoje. Tako, iš pradžių vedusio išdžiūvusios upės vaga, po to
smėlingu keliuku tarp neaukštų krūmynų, pasiekus uolingą paviršių, visai
nebeliko. Bet pagal gautą žemėlapį orientuotis nebuvo sunku, nors pats ėjimas
tai aukštyn, tai žemyn, tai uola, tai smėliu, nebuvo lengvas pasivaikščiojimas.
Kuprinėje mažėjant vandens atsargų svoriui, buvo svarbu prisiminti, kad
sunkiausia dalis – kelias atgal – dar prieš akis. Įveikus paskutinį statų
pakilimą ir trumpą smėlio atkarpą, pasirodė uõlos, tarsi perbrauktos dailininko
teptuku, - rausvų, gelsvų, balkšvų atspalvių juostos vingiavo siauru
koridoriumi. Juo kiek paėjėjus, kairėje atsivėrė tarpas tarp uolų šlaitų, kurie
atrodė lyg sustingusiam judesy – tai ir
buvo Banga. Pirmas įspūdis, kad patekau į sustojusio laike ir suakmenėjusio
spalvingo verpeto sukimąsi. Žengiant per smiltainio juostas, atrodė jos tuoj
tuoj pradės traškėti, bet paviršius buvo kietas ir tvirtas. Tačiau šis trapumo
jausmas nebuvo apgaulingas, nes prie natūralios erozijos pridėjus ir žmogaus
faktorių, juostų klojiniai netruktų nudilti. Todėl visai suprantamas žmonių,
galinčių patekti į šią unikalią vietą per dieną, srauto ribojimas.
Užkopęs į gretimą kalną pažiūrėti į Bangą iš
viršaus, turėjau ilgai laukti, kol dvi šveicarės baigė savo foto sesiją ir
galėjau nufotografuoti Bangą be žmonių joje. Dairantis po visą slėnį, atrodė,
lyg žiūrėčiau į dailininko paveikslą – raudonai ir geltonai ,,degančių“ uolų,
skurdžios žalios augmenijos ir mėlyno dangaus visuma atrodė beprotiškai
fantastiškai, o tobulų potėpių plotelis – Banga – kaip tikras gamtos meno
šedevras.
Neįprasto grožio, pastangų
ir sėkmės jį pamatyti derinys paliko patį didžiausią įspūdį. O parskridus į Vilnių, Europos krepšinio
čempionato proga oro uoste į miestą palydėjo dviejuose ekranuose nufilmuoti
sirgaliai, ,,darantys bangą“. Taip lyg Banga, kurią pamačiau toli nuo Lietuvos,
atgijusi atsirito ir pasitiko sugrįžusį namo.