Keliamės vėlai, iš viešbučio išeiname apie pusę dešimtos. Iškart patraukiame iki artimiausios užkandinės pusryčiauti, nes vakar vakare beveik nevalgėme. Užsisakome humuso su mėsa ir fulios.
Humusas – tai populiarus Centrinės Azijos patiekalas iš virtų sumaltų avinžirnių. Tepame jį ant vietinės duonos – paplotėlių, kurių visur duoda gausiai ir nemokamai.
Foulia – tai trintos pupos, žirniai, česnakas, petražolės. Viskas užpilama citrinos ir aliejaus padažu arba, jei pageidauji, jogurtu. Šeimininkas dar prideda lėkštę svogūnų, marinuotų salierų, agurkų, pipirų.
Išgeriame kas turkiškos kavos, kas arbatos. Kava čia tik turkiška arba tirpi „Nescafe“. Po gausių ir sočių pusryčių einame ieškoti viešbučio, reikia pasikeisti mūsų turimą didelį kambarį į du dviviečius.
Apeiname kelis viešbučius, visur užimta. Viešbutyje, kuriame nakvojome šiąnakt, du atskirus kambarius pasiūlo po tūkstantį Sirijos svarų. O tame viešbutyje, kur gyvenome praėjusį kartą, - po 700 svarų. Galų gale dabartiniame viešbutyje suderame po septynis šimtus, bet su dušu ir tualetu atskirai.
Pernešame daiktus ir pasiimame iš kambario po baltą užklotą – negali žinoti, ar naujuose kambariuose jie bus. Susitvarkę buitinius reikalus patraukiame į senamiestį – šiandien mūsų diena skirta apsipirkti. Tačiau prieš tai aplankome Didžiąją Damasko mečetę, arabų vadinamą Umayyad mečete.
Ji yra viena seniausių pasaulyje ir laikoma ketvirtąja pagal šventumą islamo vieta. Įėjimas kainuoja 50 svarų. Gobtuvus moterims duoda už dyką. Ši mečetė kur kas įspūdingesnė nei Alepe. Didžiulis vidinis kiemas, dar didesnės pagrindinės patalpos. Mečetėje yra maža šventykla, kurioje, pasak legendų, laikoma Jono Krikštytojo galva.
Pastarasis šventuoju laikomas tiek musulmonų, tiek krikščionių religijose. Šventyklos aplankyti 2001 metais buvo atvažiavęs pats popiežius – tai apskritai pirmas kartas, kai popiežius lankėsi mečetėje.
Dar labai šventa vieta mečetėje yra ta, kur kažkada buvo Huseino (pagal vienus šaltinius, tai pranašo Mahometo žentas, pagal kitus – anūkas) galva. Kiti teigia, kad šioje vietoje jis tiesiog sakė kalbą.
Prie Mečetės yra didžiojo arabų karvedžio Saladino mauzoliejus. Jame guli tikras sarkofagas su Saladino kūnu, o šalia yra dar vienas – tuščias, marmurinis, padovanotas Vokietijos kaizerio.
Apžiūrėję mečetę visą dieną klajojame po senamiesčio ir turgaus labirintus. Vaikščiodami ratais pradedame atpažinti vietas, kurias jau praėjome. Mus pačius atpažįsta ir kai kurie pardavėjai.
Perkame Damasko plieno kardų vaikams, skarų mamoms, šafrano, dekoruotų dėžučių, rytietiškų saldumynų. Tomas vietinėje kirpyklėlėje užsisako nuskusti jam barzdą klasikiniu peiliu. Vieną kartą prisėdame išgerti kavos.
Vakare gatvės užkandinėje nusiperkame po kebabą ir paragaujame egzotikos – cukranendrių sulčių. Skanu, nors gal kiek saldoka. Geriau, kai tą patį skystį perleidžia per distiliavimo aparatą ir paverčia romu.
Dar vėliau pasėdime arbatinėje, išgeriame arbatos, parūkome šišo (taip vietiniai vadina kaljaną). Pabandau arbatinėje pagauti internetą, bet visur užblokuota. Rytoj keliausime atgal į Jordaniją.