„Kiekvienas kinas Taivane per savo gyvenimą turi padaryti du dalykus: apvažiuoti salą dviračiu ir užkopti į aukščiausią šalies tašką“, – atsargiai vairuodamas automobilį apie vietinių iššūkius pasakojo Kao Ching-chenas, 38 metų taivanietis, kurio šeimoje teko svečiuotis ištisas dešimt dienų. Aukščiausias šalies taškas nėra toks jau nepasiekiamas: Jušano kalno aukštis – 3 tūkst. 952 metrai, o apvažiuoti aplink salą dviračiu tereikėtų turėti laiko: bendras nuotolis – apie 1,2 tūkst. kilometrų.
Oficialiai Taivanas iki šiol yra vadinamas Kinijos Respublika arba Kinijos Taibėjumi. Daugumai taivaniečių siekis visiškai atsiriboti nuo Kinijos Liaudies Respublikos sukelia dvilypius jausmus, nes jie yra kinai. Absoliuti dauguma taivaniečių yra kilę iš žemyninės Kinijos Fujiano provincijos, ir tik keli procentai kalnuose gyvenančių aborigenų yra tikrieji šios žemės šeimininkai.
***
Prieš šimtą metų Taivanas pradėjo žygį nepriklausomybės link, o šiais metais didelės šventės proga sukvietė į savo mažą salą visą pasaulį – 250 jaunų žmonių iš 121 šalies. Tarp jų buvo ir keturi lietuviai. Visi užsieniečiai buvo išskirstyti po šalį pas svetingus žmones: nuo sostinės Taibėjaus iki kaimų pietuose, nuo kalnuose gyvenančių genčių iki bendruomenių nuošaliose salelėse Kinijos pašonėje. Man burtai lėmė apsistoti pas nedidelę šeimą antrame pagal dydį Taivano mieste Kaohsiunge.
Prieš kelionę į Taivaną mokiausi tradicinės kinų kalbos ir rašto, nes taivaniečiai vartoja senuosius kinų hieroglifus, o kalba ir tradicine kinų, ir taivaniečių kalba. Įdomu tai, kad patys kinai dabar vartoja supaprastintus rašmenis – dėl šios priežasties negalėtų skaityti laikraščių Taivane.
Dar skrisdamas iš Honkongo į Taibėjų stebėjausi, kad tiek daug taivaniečių nešioja akinius. Priežastis paprasta – taivaniečiai labai daug mokosi, dirba, ypač elektronikos ir technologijų srityse, todėl jiems sutrinka regėjimas.
Nuo sostinės Taibėjaus iki Kaohsiungo – 250 kilometrų, bet šis atstumas traukinyje-kulkoje akyse tiesiog tirpsta. Važiuojant tikru taivaniečių pasididžiavimu pustrečio šimto kilometrų pralekia vos per pusantros valandos. Vagonuose retai būna laisvų vietų, dauguma žmonių – akiniuoti, o veido kaukės, dėvimos dėl užteršto oro, slepia vietinių šypsenas.
Šalia atsisėdęs pagyvenęs žmogus išsitraukia savo vakarienę – didelę vištos kulšį su ryžiais ir daržovėmis. Mano nuostabai, net kulšį jis bando sudoroti lazdelėmis.
Taivaniečiai yra kuklūs, naivūs ir labai konservatyvūs žmonės. Vyrai nelinkę ieškoti nuotakų kažkur diskotekose ar kavinėse – labai dažnai veda savo klasės drauges. Taip ir mano šeimos galva Kao – vedė savo buvusią bendraklasę. Čia kaip visų mažų salų sindromas: verdi savam katile, esi saugus ir nematai, kas vyksta kitur.
Šeima mane sutiko stotyje. Vyras – su akiniais, matyt, daug dirbantis, vaikai – tik du, nors esu įpratęs matyti labai dideles azijiečių šeimas. Taivaniečiai į klausimą dėl vaikų skaičiaus atsako labai pragmatiškai – auginti vaikus Taivane yra brangus malonumas. Kol nėra erdvių apartamentų ir krūvos pinigų, jauna šeima nesiryš susilaukti atžalų. Jeigu gyvybė beldžiasi netikėtai, labai dažnai griebiamasi abortų – jie Taivane yra legalūs.
Mane priėmusios šeimos nariai nustebino puikiomis anglų kalbos žiniomis. Tiesa, nors jų žodynas labai platus, anglų kalbos maniera keista – lyg iš praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio filmų apie Džeimsą Bondą. O vaikai – šešiametis berniukas ir penkiametė mergaitė – ne tik taip pat puikiai kalba angliškai, bet ir yra ganėtinai drąsūs.
Jau pirmą dieną mergaitė klausė savo tėčio, kodėl mano akys žalios, o ne tamsios, kaip įprasta taivaniečiams. Likus visam mėnesiui iki mano gimtadienio iš abiejų vaikų gavau po atvirutę su jų piešiniais ir angliškais palinkėjimais.
Šiuolaikinės šeimos Taivane mažos, tačiau vaikus bando išmokslinti kuo geriau, o jei jie gabūs, tai ir paversti žvaigždėmis. Mokyklinio amžiaus dar nesulaukę Kenas ir Coco jau groja pianinu, fleita ir mokosi modernaus šokio. Tiesa, tai nėra jų tikrieji vardai. Taivaniečiai, neaišku, ar dėl mados, ar pagalbos svetimšaliams, savo vardus pakeičia taip, kad būtų lengviau prisiminti. Taip Kao Chingas tapo tiesiog Keisy, o jo sūnus Chen Chingas – Kenu.
Dauguma viduriniosios klasės taivaniečių gyvena trijų-keturių aukštų pastatuose, labai primenančiuose vietnamiečių namus – aukštus ir pailgus. Jokio dirbtinai pagražinto fasado ar durų – prieš įeidami į jų namus išgirsite automatiškai pakeliamų garažo durų girgždesį, o joms pakilus –išvysite keletą švytinčių automobilių ir tuziną motorolerių. Dažniausiai iš svetainės padaromas garažas, o motoroleriai čia įprasti – kiekvienas turi bent po vieną.
Antrajame aukšte – erdvus valgomasis, čia mane sutinka visa giminė. Visi linkčioja, o ištiesus ranką draugiškam paspaudimui, kai kurie nesupranta, ką su ja daryti. Šeima, pas kurią svečiavausi, mane apgyvendino atskirame keturių aukštų bute. Aprodydami naujuosius mano namus šeimininkai atsiprašė, kad neįstatytos milžiniškos durys – apsauga nuo uodų, ir pažadėjo tuoj pat sutvarkyti. Šis darbas man pasirodė sunkokas, tačiau pasamdyti du darbininkai viską atliko vos per porą valandų.
Taivane, kaip ir daugelyje Tolimųjų Rytų šalių, svarbiausia yra darbas ir maistas. Svetainėje būtinai bus apvalus stalas, kurio viduryje – truputį aukščiau pakeltas besisukantis apskritimas. Labai patogu: ant apskritimo sudėti patiekalai pasiekiami tiesiog jį pasukus.
Valgių paprastai būna daug, vos ne kaip per mūsų Kūčias. Visi jie ne tik egzotiški ir spalvingi, bet ir skrandžiui malonūs. Būna ir išimčių: šiltas sojų pienas, sojų pupelės ir salsvo skonio lipnūs ryžiai – prie šitų patiekalų taip ir negalėjau priprasti. Atrodo, kad be sojų pupelių jie neįsivaizduoja pietų stalo – būtinai giria šį savo turtą ir nelinksmai nustemba pamatę, kai lėkštė su dar vienu pupelių patiekalu lieka nepaliesta.
Truputį sutrikau, kai pasisotinę šeimos nariai, ypač vyresni, nesidrovėdami garsiai atsiraugėjo. Žinoma, nustebusio mano veido išraiškos jie nesuprato, tačiau po vakarienės sekusi tradicinės arbatos ceremonija ir Ulongo aromatas nustelbė keistus vakarienės intarpus.
Darbo dienas taivaniečiai praleidžia biuruose ir gamyklose, dirba iki išnaktų, o savaitgalius skiria išvykoms su šeima ar gimine. Į šalį atvykau penktadienį, todėl šeimininkai už mane viską suplanavo nuo pat pirmosios atvykimo dienos.
Po keliolikos valandų skrydžio sunku naktį užmigti. Mintys dar kažkur Europoje, bet daugybę kartų persivertus lovoje jau girdžiu ankstyvus motorolerių garsus. Nespėju apsiprasti su nauja aplinka ir susistatyti pamestas laiko juostas į vietas, kai prie mano durų jau šypsosi mergaitė: „Welcome to Taiwan!“
Nors sunku paryčiais neužmigti, tačiau šeimos paruošta staigmena – apsilankymas keistame, bet labai moderniame sojos pupelių ir pūdytų kiaušinių fabrike, kur kondicionavimo sistema net kaulus laužo, išblaško ir giliausią snaudulį. Visos sienos iškabinėtos gamyklos savininkų fotografijomis, kuriose galima pamatyti visą sėkmės istoriją – nuo prekybos purviname naktiniame turguje iki po visą šalį pristatytų gamyklų.
O gamina jie čia tikras keistenybes – pūdo putpelių ir vištų kiaušinius, kuriuos vėliau suspaudžia vakuuminiuose maišeliuose. Norite – vežkitės namo, tikrai nesuges. Be to, keistame virale ruošiama ir daugiau kiaušinių. Jie verdami karčioje arbatoje, vėliau dėl sveikatos pridedama šiek tiek, kaip vietiniai sako, „kinų medicinos“, ir galima ragauti. Tiesa, toks kiaušinis atrodo šlykščiai, bet skonis neblogas, be to, ir sveika.
Antrą mano viešnagės savaitgalį praleidžiame bambukų giraitėmis paramstytuose kalnuose – šeima pažada tikrą stovyklavimą su palapinėmis, miegmaišiais ir gamtos garsais. Apsistojame aukščiau debesų iškilusioje senoje arbatos gamykloje. Sėdint terasoje rūkas tiesiog slenka kaip laužo dūmai virš mano galvos. Oras kalnuose vėsesnis, tad keturiolikos laipsnių temperatūra įsupa į šiltas striukes.
Ilsiuosi nuo varginančio miesto karščio ir mėgaujuosi reta Taivano vėsuma. Nors šeima pažada, kad tai bus tikra stovykla, labai nustembu pamatęs, kad palapinės statomos ne ant žolės po atviru dangumi, bet po stogu, uždaroje patalpoje ant betoninių grindų. Nusistebėjęs tokiu sumanymu noriu tai nufotografuoti, o taivaniečiams keista, kad aš „stovyklavietę“ fotografuoju iš visų pusių.
Kitas įdomus užsiėmimas – pakabinti baltą audeklą ir jį tamsoje apšvietus ryškių lempų šviesa laukti, kol šviesa pritrauks daugybę įvairiausių vabalų ir drugelių. Šviesa ir šiluma privilioja ne tik šimtus vabzdžių, bet ir keletą gigantiškų rupūžių. Vietiniai pataria, kad pastarųjų verčiau prisibijoti ir neliesti, mat jos – nuodingos.
Visos šios pramogos rengiamos siekiant sudominti vaikus, kad jie norėtų kartu su tėvais važiuoti į gamtą, užuot laiką leidę prie kompiuterio.
Taivano šventė, taigi ir mano viešnagė, sutapo su karščiausiu ir pavojingiausiu mėnesiu – rugpjūčiu. Šiuo metu čia pernelyg karšta, o sušilęs Ramusis vandenynas bet kada gali atsiųsti nelaukiamą taifūną ir paversti Taivano žemę neramia, trapia sala. Taip užtvindomi miestai, kalnų nuošliaužomis užverčiami keliai ir išdraskomi kalnuose esantys geležinkelių bėgiai.
Šią problemą taivaniečiai bando spręsti originaliu būdu. Pakrantės keliuose budi kelių apsauga – taifūnų sergėtojai, kurie, prasidėjus siausti taifūnui, uždaro kelius ir įspėja visus aplinkinius apie pavojų.
Taivano žmonės prie tokių gamtos siunčiamų iššūkių jau pripratę. Vien dėl to, kad Ugnies Žiedo teritorijoje, mažoje saloje pristatyta šimtai dangoraižių, tūkstančiai gamyklų, kuriuose kantriai dirba milijonai žmonių, verta nors kartą nulenkti galvą prieš taivaniečius – kaip jie tai daro prieš mus kasdien.