Atsikeliame ir nueiname pusryčiauti į jau pažįstamą kavinę. Užsisakau pusryčių rinkinį su virtu kiaušiniu ir sūriu. Jurga – omletą. Nida su Tomu niekaip negali išsirinkti, mat vienas nevalgo sūrio, kitas svogūnų. Abu užsisako po vištienos kebabą. Tik paskui pamato, kad jie kainuoja po 600 Sirijos svarų. Be to, pasak Nidos, kebabai kvepia kaip aviena, kurios ji irgi nelabai valgo.
Po pusryčių išgeriame po stiklinę sulčių kokteilio. Jis Damaske šiek tiek prastesnis nei Alepe ir šiek tiek brangesnis – ne 50 svarų, o 75. Vis dėlto juk čia sostinė.
Patraukiame atgal į viešbutį. Atsiskaitome ir gaudome taksi, nuvešiantį mus į autobusų stotį. Be smulkaus apgaudinėjimo taksistas neapsieina, bet tiek to, Vilniaus oro uosto taksistų apetitas kur kas didesnis.
Stotyje dėl mūsų kyla ko ne pjautynės. Iš visų pusių apstoja taksistai, vienas už kitą garsiau rėkdami. Nueiname iš pradžių pasižiūrėti autobusų. Kaina žmogui – 500 svarų. Autobusas išvažiuoja tik po kelių valandų. Taksistai siūlo pavežti už 600 svarų. Atsiranda ir tokių, kurie prašo 800, bet mes jau patyrę. Pradedame rinktis mašiną.
Minia rėkaudama eina iš paskos. Vienas taksistas, panašu, vyresnysis, nešiojasi kažkokius užrašus ir viską reguliuoja. Nužiūriu kažkokį džipą ir pareiškiu, kad važiuosime juo. Kyla baisus protestas. Vyresnysis siūlo eiti į administracinį pastatą aiškintis. Kiti blokuoja džipą ir vairuotojui rodo, kad perpjaus jam gerklę.
Suprantu, kad čia griežta tvarka ir hierarchija, tad reikia žaisti pagal jų taisykles. Nusiraminę atsisėdame į padorią „Hyundai Sonatą“. Išvažiuojant iš stoties teritorijos mūsų paprašo pasų ir užregistruoja. Tai jau irgi įprasta. Pakeliui vairuotojas sustoja nusipirkti vandens ir užkandžių. Vėliau sustoja paimti iš pažįstamų kažkokio voko.
Važiuojame normaliu greičiu, retai viršydami 120 km/val. Artėdami prie sienos spėliojame, kiek iš viso bus postų. Galiausiai suskaičiuojame vienuolika.
Pirmame pažiūri popierių, kurį vairuotojas užpildė stotyje. Antrame patikrina pasus. Trečiame patikrina bagažinę. Ketvirtame nueiname su pasais ir susimokame išvykimo iš šalies mokestį – po 500 svarų.
Vairuotojas tuo metu eina į neapmuitintų prekių parduotuvę nusipirkti cigarečių. Grįžta su keliais maišais. Beje, prieš tai apdairiai buvo pasiūlęs mums užsirūkyti. Įsitikinęs, kad niekas nerūko, tikriausiai nusipirko penkių žmonių normą. Kažkam atiduoda jau minėtą voką, už tai gauna 200 svarų.
Mes su Tomu irgi nueiname į neapmuitintų prekių parduotuvę ir nusiperkame keturis litrus degtinės. Ne tam, kad prisigertume. Tiesiog reikia dezinfekcijos valgant neaiškų rytietišką maistą. Laikydami kiekvienoje rankoje po litrinį butelį, be to, būdami aukštesni nei 1,9 m ūgio tarp mažų arabų, perkančių tik cigaretes, parduotuvėje atrodome tikrai įspūdingai.
Maišelius su degtine numetame salone ant žemės. Vairuotojas išdalina mums po pakelį cigarečių, suprask – visi juk rūko. Merginoms dar paduoda po kelias detales, panašias į siuvimo mašinų rites, ir pasiūlo suslėpti jas rankinukuose. Reikia tikėtis, kad tai ne narkotikai.
Pajudame link Jordanijos zonos. Penktame poste pasitinka įtartinai linksmi, ko gero, kažko stipresnio apsirūkę Jordanijos pasieniečiai. Klausia, iš kur mes. Kiša rankas sveikintis. Kai ištiesiu savo ranką, gėdija, kad per silpnai paspaudžiau. Rodo savo bicepsus. Klausia, ko važiuojam, ir kokius keturis kartus pakartoja „Welcome to Jordan“.
Šeštame poste pervažiuojame per duobę, kurioje sėdintis muitininkas apžiūri automobilio dugną. Aštuntame iškraustome visus krepšius, vairuotojas atidaro bagažinę ir variklio dangtį. Išsirikiuojame patikrinimui. Mašiną pareigūnai tikrina labai skrupulingai, pabarškina sparnus, pakrapšto užkaborius. Į degtinę nekreipia dėmesio. Matyt, labiausiai muitininkus domina cigaretės. Kuprinių taip pat netikrina. Šypsomės ir vaidiname naivius turistus.
Devintame poste einame vizų. Pareigūnas, ilgai klijuodamas vizas ir raitydamas parašus, klausinėja, kas ta Lietuva ir ar ji yra Europoje. Už vizas sumokame po 10 Jordanijos dinarų.
Dešimtame poste dar kartą parodome pasus, vienuoliktame vairuotojas pareigūnams atiduoda kažkokį popierių. Pervažiuojame dar vieną postą su geležiniais vartais – skirtą sulaikyti bėgliams, bet ten užtenka pamojuoti ranka.
Toliau viskas vyksta ramiai ir sklandžiai. Prie avių skiriamojoje juostoje jau esame įpratę. Važiuojame normaliu greičiu, todėl už rankenos desperatiškai nebesikabinu.
Taksistas nuveža į Ab Dali autobusų stotį – ten pat, iš kur išvažiavome į Damaską. Iš jos gatvele pėsčiomis leidžiamės į senamiestį.
Paslaugas stotyje, be abejo, siūlo būrys taksistų. Taip pat ir einant gatve. Čia niekas negali suprasti, kaip baltasis turistas gali eiti pėsčiomis, kai taksi tokie pigūs. O ką, jei mums tiesiog patinka vaikščioti.
Susirandame viešbutį „Farah“, kurį mums rekomendavo dar Petroje. Taip pat šis viešbutis minimas ir „Lonely Planet“. Viešbučio administratorius puikiai kalba angliškai ir žino apie Lietuvą. Iškart pasako, kad krepšinio aikštelėje esame nugalėję amerikiečius. Tai išgirdęs prisistato vienas amerikonas. Pastarasis papasakoja, kad visai neseniai buvo Vilniuje ir ten jam labai patiko.
Gauname vieną kambarį už 28 dinarus su vonia ir vieną už 18 dinarų be jos. Nepigu, bet vis dėlto tai Amano centras. Viešbutis švarus, gera atmosfera.
Įsikūrę patraukiame apžiūrėti miesto. Visuose miestuose visada reikia užsikarti į pačią aukščiausią vietą, kur gražiausias vaizdas. Mūsų aplankytuose miestuose tai dažniausiai būdavo citadelės. Čia irgi. Šio miesto citadelė ne didelė kaip Alepe, bet tikrai nemaža. Įėjimas – 2 dinarai. Citadelėje įvairių amžių griuvėsiai, archeologijos muziejus, į kurį nebepatenkame, nes 16 val. jis uždaromas.
Nuo kalno gerai matyti didelis, 6 tūkst. žmonių talpinantis, Romėnų amfiteatras ir aukščiausias pasaulyje vėliavos stiebas (127 m.) su didžiule plevėsuojančia Jordanijos vėliava. Sakoma, kad tik pamišę šiaurės korėjiečiai turi aukštesnį stiebą, bet pastarasis sutvirtintas trosais, todėl nesiskaito. Tomas neseniai buvo Azerbaidžane – ten ruošiamasi statyti 160 ar 170 metrų stiebą. Šiuo metu siuvama vėliava – 70 ir 30 metrų.
Nusileidžiame nuo kalno iki amfiteatro. Turistų čia nebeįleidžia. Pasigrožime per tvorą ir apžiūrime prie jo esančias kolonas. Laviruodami tarp eismo juostų grįžtame į savo rajoną. Beje, Amane gyvename „aukso“ kvartale. Geriau nei Damaske, kur gyvenome „saldumynų“ kvartale, ir kur kas geriau už Alepo „padangų ir ratlankių“ kvartalą.
Tarp aukso nesiseka rasti maisto, o mes jau gerokai praalkę. Visai atsitiktinai randame garsiausią „Lonely Planet“ aprašytą paprastą restoraną, kuriame, galima sakyti, yra tik du paprasti Jordanijos patiekalai – humusas ir fulia. Trintos pupelės ir žirniai. Prie jų dar duoda duonos, mėtų, bulvyčių, arbatos, daržovių rinkinį. Įrankių neduoda, visi valgo rankomis – dažo duoną į trintą pastą.
Labiausiai šis restoranas garsėja svogūnais. Nuo jų kvapo net akis graužia. Tikras svogūnų rojus. Nidai, nemėgstančiai svogūnų, tai turbūt panašiau į pragarą. Bet maistas skanus. Pagaliau ta tikroji fulia, apie kurią tiek buvome prisiskaitę. Sienos nukabinėtos laikraščių iškarpomis apie šią maitinimo įstaigą. Lankytojai beveik vien turistai, turbūt apie ją prisiskaitę „Lonely Planet“.
Sumokame 14 dinarų. Kur kas daugiau, nei manėme – „Lonely Planet“ rašė, kad čia vienam žmogui galima pavalgyti už 1 dinarą. Bet juk mes pavalgėme daugiau nei sočiai. Išeiname patenkinti.
Dar užsukame nusipirkti kolos ir fantos. Viešbutyje gerti negalima, bet mes užsirakinę duris – spėsime paslėpti butelį, jei kas tikrins.
Internetas teoriškai veikia visur, bet praktiškai tik pirmame aukšte. Ir dar prašo už jį 2 dinarų. Nemokėsiu. Esu piktas, kad man neliko karšto vandens. Gal jo visai ir nebuvo, o gal mūsų merginos besiprausdamos viską išleido. Rytojui užsisakėme turą ir bandysime įbristi į druskos tirpalą, kuris vadinamas Negyvąja jūra.