Mūsų kelionei beliko geras pusdienis. Po dviejų dienų atsiranda šioks toks nuovargis ir turbūt su tuo susijęs tingumas. Entuziazmas jau nebesiveržia pro automobilio dureles. Jis sėdi viduje ir svajoja apie alų vakare. Sukame Vilniaus link ir žiūrime pakeliui esančius įdomesnius objektus.
Nikronių akmuo atitinka visus kriterijus. Rodyklė nuo pagrindinio kelio ir... viskas. Atstumas nurodytas, tačiau kuris iš mūsų seka ridos parodymus?
Naujas požiūris į kasdien matomus dalykus
Kai jau atvažiuojame į didelę stovėjimo aikštelę su stendu, suprantame, kad tai turbūt čia. Pirmiausia surenkame iš šiukšlių dėžės išmėtytas šiukšles. Greičiausiai miško žvėrys jas ištampė užuodę kažką
gero. Sudedame atgal ir dar apšvariname aplinką.
Pradedame dairytis akmens, tačiau jo niekur nematom. Galvoju, gal ne iš piktos valios parko darbuotojai taip elgiasi.
Kai 20 metų dirbi toje pačioje vietoje, tai viskas tampa pažįstama ir atrodo „neįmanoma nerasti“.
Juk viskas taip paprasta: tas pats, kaip kas nors paprašo nurodyti kelią iki tavo namų. Ten, kur važiuoji kiekvieną dieną. Paprastai žmonės aiškina taip, kad retas kuris randa be skambučio šeimininkui.
Jau, kaip tikri profesionalūs ieškotojai, mes tuoj pat išsiskirstome į skirtingas puses ir keliukus. Po kokių penkių minučių Šarūnė šūkteli apie surastą mūsų ieškomą Nikronių akmenį. Jis yra pavažiavus dar 50
metrų tolyn pagrindiniu keliuku nuo stovėjimo aikštelės. Rodyklė šalia stendo labai pagelbėtų.
Įspūdingas akmuo su ženklais ir duobute mena tikrai senus laikus. Net ne dvarus, kurių ribas jis žymėjo, o ikikrikščioniškus laikus, kai mūsų protėviai aukojo savo dievams. Dar ir dabar žmonės pasakoja
legendas ir tiki, kad toje duobutėje susirinkęs lietus gydo akis.
Įdomi detalė - prie pat akmens įtvirtintas kaustytas metalinis puodas. Jis simbolizuoja legendą, pasakojančią, jog čia yra paslėptas dvarininko lobis. Manau, kad jauniesiems lankytojams tas puodas bus įdomesnis, nei pats akmuo, ir bandydami išsiaiškinti, kodėl jis čia padėtas, smalsumo vedami sužinos ne tik legendą, bet ir tikrąją akmens istoriją.
Prakeikta karčema
Panašią detalę atrandame ir Strėvos įgriuvoje. Termokarstinės kilmės dauba primena Velnio duobę, tačiau yra kiek mažesnė. Netgi legendos pasakoja, kad čia stovėjusi karčema, kurioje mėgdavę šėlti velniai. Kartą ji prasmego su visais klientais, tačiau net ir dabar kartais galima išgirsti keistus balsus, sklindančius iš po žemių.
Vos atvykę atkreipiame dėmesį į tos karčemos stogelį, kyšantį iš žemės įgriuvos dugne. Jeigu ne tas stogelis, greičiausiai dauguma lankytojų taip ir liktų nenusileidę į apačią. O viršuje įspūdis nelabai koks. Ta pati apžvalgos aikštelė, kaip ir šalia Velnio duobės, tik... dar labiau supuvusi. Tiesa, ši jau aptverta „stop“ juosta, yra ir perspėjantis užrašas nelipti ant jos.
Man sunkiai suvokiami kai kurie dalykai. Gal aš per daug paprastai suprantu pasaulį, tačiau kas trukdo atvažiavus parko darbuotojams tuos puvėkus nuimti ir čia pat sukūrus laužą sudeginti? Na, jeigu jau taip
viskas blogai ir pastačius apžvalgos aikštelę, neįmanoma jos tinkamai prižiūrėti.
O dabar riogso pavojingai supuvusi konstrukcija ir nedaro įspūdžio vertinant parko infrastruktūrą. Viso to neatsveria, kaip įsitikinome, retas šiuose kraštuos informacinis stendas ir vieta automobiliams pastatyti.
Kaip sakoma - šaukštas deguto medaus statinę sugadina.
***
Dėmesio - konkursas! Siųskite savo nuotraukas iš kelionių po Lietuvą ir laimėkite enciklopediją PAJUSK LIETUVĄ bei kvietimus į Druskininkų vandens parką. Nuotraukų laukiame adresu konkursai@lrytas.lt. O konkurso nuotraukų galeriją rasite ir už geriausias fotografijas galėsite balsuoti lrytas.lt puslapyje tinkle „Facebook“.