Ši diena ypatinga. Ji visa skirta futbolui. Šiandien tautiečiai žaidžia su škotais dėl teorinės galimybės patekti ten, kur dar niekuomet nebuvome patekę. Galimybių nedaug, bet vis dėlto yra.
Taigi keliausime palaikyti, pafotografuoti į stadioną. Nacionalinis stadionas pastatytas Glazge, specialiai rinktinei, vėliau perstatytas šiek tiek sumažinant vietų skaičių ir padidinant saugumą. Škotai minėjo, kad čia dar kažkokia vietinės reikšmės komanda žaidžia, o du didieji škotiško futbolo banginiai „Celtic“ ir „Rangers“ turi savo stadionus.
Mūsų bičiuliui škotui reikia spėti atsiimti kiltą (tą garsųjį vyrišką sijoną – aut.) iš cheminės valyklos – vėliau juo pasipuoš pagal visus kanonus. Kiltai seniai nebėra kasdienis drabužis, kaip ir mes medinių klumpių nebeavime, bavarai su odiniais šortais tik alaus gerti eina, net Amerikos indėnai vietoje plunksnų galvas dažniausiais dabina skrybėlėmis. Modernizacija ir globalizacija.
Škotai kiltais puošiasi per jiems svarbias šventes, pavyzdžiui, eidami į vestuves, o sirgaliai – į nacionalinės rinktinės varžybas. Net speciali organizacija yra – „Tartan army“. Vis dėlto jei škotų rinktinės sirgalius palygintume su anglų rinktinės aistruoliais ar mums jau pažįstamais lenkų, o gal net ir su škotų klubų sirgaliais, tai rinktinės gerbėjai atrodytų balti ir pūkuoti geriečiai.
Na taip, parodo jie pasturgalius prigėrę alaus kibirais, palaisto nuo sausros džiūstančius gėlynus, bet jie nepiktybiški. Ir ko čia aš juos taip stengiuosi pristatyti – ir kauniečiai, ir vilniečiai škotų sirgalius matė ne kartą, o ir kiti tautiečiai, manau, apie juos nemažai girdėję.
Vienas sirgalius aiškino, kad Škotijoje bilietai į užsienio varžybas platinami būtent per „Tartano armiją“ ir jei prisivirsi košės kur nors svečiuodamasis, bilietų daugiau nebematysi. Nebent pats atvažiavęs prie stadiono bandysi nusipirkti. O tokie bandytojai labai drausminami.
Taigi, šaunusis mūsų George'as, nuėjęs pasiimti kilto, užtrunka, kaip pats sako – lažybų punkte, tačiau manau, kad jo kelias vedė ir pro barą. Dar grįžęs namolio „pasistiprina“. Ir nors labai norėjome išvažiuoti į Glazgą ryte, tačiau bičiulis ištempia iki pietų. O kadangi niekaip nesutinkame vykti viešuoju transportu, visas liūdnas „stiprinasi“ ir automobilyje.
Beje, mūsų bičiulis kažkada pusdieniui buvo tapęs nacionaline žvaigžde. Vieną vakarą Londone laukdamas kitą dieną vyksiančių rungtynių, o pinigų teturėdamas vos kukliam viešbutukui, nusprendė viską investuoti į alkoholio pramonės produkciją viename bare. Jame buvę vyriškiai pasiūlė iš pinigų pažaisti pulą. Iš pradžių jie lošė statydami po 10 svarų, vėliau po 20, ir mūsų bičiulis vis laimėdavo.
Tą vakarą jis išlošė užtektinai pinigų ne tik tolimesnėms linksmybėms ir nakvynei – bičiulis išlošė pasivažinėjimą tanku. Taigi sutartu laiku prie baro atvažiavusi vikšrinė mašina poną George'ą, sėdintį ant bokštelio ir dainuojantį dainas, nuvežė iki stoties. Šis įvykis sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio.
Glazgas. Antrasis ir pirmasis Škotijos miestas. Antrasis, nes ne sostinė, pirmasis, nes pats didžiausias.
XX a.pr. Glazgas buvo ketvirtas pagal dydį miestas Vakarų Europoje, išaugęs per Britanijos pramoninę revoliuciją. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo buvo įvykdyta savotiška reforma. Kiek pasakojo keli škotai (nors įtariu, kad jie ir patys nelabai suprato viso to reikalo prasmės), daug žmonių iš Glazgo buvo perkelta į artimesnius ir tolimesnius priemiesčius.
Daugiausia – ilgamečiai bedarbiai, asocialūs asmenys ar šiaip neturtingi žmonės. Tačiau toks tautos kraustymasis problemų išspręsti nepadėjo, nes priemiesčių centruose nelabai ką buvo (yra) veikti, todėl tie, kurių valdžia nenorėjo matyti centre, vis tiek jame trindavosi, nors gal kiek ir mažiau. Tačiau tai – kelių mano pašnekovų versija, nežinau, ar ji teisinga.
Dabar šiame mieste gyvena mažiau negu 600 tūkst. žmonių. Su priemiesčiais, kiek radau informacijos, gyventojų skaičius siekia nuo milijono su trupučiu iki dviejų milijonų.
Tuose priemiesčiuose, anot škotų, didelė alkoholizmo ir narkomanijos problema. Nedarbas, kaip sakė per radiją, siekia apie 30 proc., nors languose skelbimų apie siūlomą darbą mačiau ne vieną. Tikriausiai kai kurie žmonės mano, kad jiems tiesiog neapsimoka dirbti – minimali alga beveik tokia pati, kaip socialinės išmokos.
Taigi atvažiuojame į Glazgą, pasistatome mašiną ir einame susitikti su panele Arūne, jau kuris laikas Škotijoje gyvenančia lietuvaite. Norime pasivaikščioti po centrą, bet mūsų sijonuotas bičiulis užprotestuoja teigdamas, kad nuodėmė vaikštinėti po mietą prieš varžybas, o ne smaguriauti alumi. Na gerai, kad jau kartu esame, pasėdėsime bare, paklausysime Arūnės pasakojimų ir juos perpasakosiu jums.
Taigi kuo ypatingas Glazgas? Kaip ir visa Škotija bei visa Britanija, čia visi eina iš proto dėl futbolo. Jei kažkas remia konkrečią komandą ar rinktinę, tai stengiasi ir tą limonadą gerti, ir tos firmos televizorių žiūrėti ar to banko paslaugomis naudotis.
Glazge dvi stiprios komandos – „Celtic“ ir „Rangers“. Jų aistruoliai vieni kitų tiesiog nekenčia. Tai, kas vyksta tarp „Lietuvos Ryto“ ir „Žalgirio“ gerbėjų – tik darželinukų pasistumdymai smėlio dėžėje. Ir šiaip barai stengiasi neįsileisti vidun lankytojų su komandine atributika (štai ką reiškia mįslingi užrašai „No club colors“). O jei, tarkim, paliksi ant automobilio sėdynės savo sirgaliaus šaliką, tai automobilį gali rasti be stiklų.
Saugant sveikatą, šių komandų derbio metu geriau vengti viešojo transporto, naudokitės taksi ar savo automobiliais. Net pokalbyje dėl darbo dažnai paklausia, kurią komandą palaikai.
Arūnė pasakojo, kad kavinėje, kurioje ji dirba, turėjo tokį nuolatinį klientą. Jis kas rytą užsukdavo puodelio kavos. Užsukdavo, kol nepaklausė, kurią iš dviejų komandų ji palaiko. Arūnė pasirinko ne tą. Klientas pasakė, kad jis nebegali čia gerti kavos ir daugiau nebeateina.
Kur priešiškumo šaknys – nežinia. Kadangi „Celtic“ klubą tradiciškai labiau palaiko katalikai, o „Rangers“ – labiau protestantai, manoma, kad „Rangers“ sirgaliai labiau palaiko Jungtinę Karalystę, jie labiau proangliški, o „Celtic“ labiau ne už sąjungą su Anglija, jie labiau pritaria nepriklausomybei, yra artimesni Airijai. Bet čia tik viena iš versijų, kurią girdėjau.
Kita Glazgo ypatybė – tai, kad čia žmonės geria pakankamai daug. Ir moterys geria ne mažiau, o kartais net daugiau negu vyrai. Tai akivaizdžiai matyti penktadienio vakarais.
Na, dar reiktų paminėti, kad Glazgo gyventojai labiausia nemėgsta Edinburgo gyventojų. Ir atvirkščiai.
Mūsų vis labiau linksmėjantis draugas nueina prie būrelio sirgalių ir paprašo jų prisijungti dainuojant škotiškas dainas. Pareina kikendamas – pasirodo, šis būrys sirgalių yra kiltais apsirengę prancūzai, atskridę palaikyti Škotijos komandos. Įdomu...
Trumpai pasivaikščiojęs mūsų bičiulis nusprendžia, kad jis liks alubaryje – jam tai smagiau,negu pasiekti stadioną. Na, tai jo pasirinkimas.
Keliaujame prie savo mašinos. Matome, kad netoli jos stovi didelis autobusas. Būriuojasi jaunikaičiai pilkais sportiniais kostiumais. Kažkur jie mums matyti, bet nepamename. O jie greitai atpažįstą gerąjį Sigitą ir puola su juo fotografuotis. Net jaunikaičių vyresnysis pasiprašo. Ir net juos saugantis policininkas. Juokauju, juokauju, žinoma, viskas atvirkščiai. Gauname akreditaciją, palinkime rinktinei sėkmės (ponas Žutautas į tai atsako „K čiortu, k čiortu, k čiortu“) ir sugalvojame planą-chuliganą.
Palaukiame, kol futbolininkai su lydinčiomis mašinomis ir policijos palyda pajuda, ir įžūliai įsiliejame į koloną. Judame per miestą degant raudonam šviesoforų signalui, prieš eismą ir tik prie stadiono vienas iš policininkų paklausia: „O kas jūs tokie?“
O mes pamojuojame akreditacijos kortelėmis. Jis nusijuokia, bejėgiškai palinguoja galva ir linkteli, kad judėtume toliau kartu. Išvertus rusišką posakį – „Įžūlumas – antra laimė“. Jei būtų tekę važiuoti per spūstis, būtume prapuolę.
Atvykstame kiek anksčiau. Sigitas neria tiesiai į stadioną, aš sugalvoju pafotografuoti sirgalius. Prie šalia stovinčio alubario eilė, visi kantrai laukia, kol prie durų stovintis apsaugininkas pradės leisti į stadioną.
Pasiteirauju jo, ar galėsiu viduje fotografuoti, jis atsako, kad pasiteiraus vadybininko. Kol šnekučiuojamės, laukiantys jaunikaičiai bando man išaiškinti, kad nelįsčiau be eilės, nes bus blogai. Atsakau, kad nelendu ir aiškinuosi, ar man galima įeiti su fotoaparatu. Tada jau pasidarau jų draugas ir jie užsimano man padėti.
Belaukiant atsakymo naujieji „draugai“ pamato tėvus eilėje su paaugliais (nepilnamečiai į barus Britanijoje leidžiami su apribojimais – aut.). Kelios minutės apsižodžiavimų, ir vyrai skubiai patraukia už kampo „pratęsti“ pokalbio. Nepraėjus nė pusei minutės, pasirodo policija. Stebėtinas operatyvumas.
Kaip vyko varžybos, visi galėjo stebėti per televiziją. Rezultatą irgi visi žinome. Gal kitą kartą laimėsime mes.