Išgirdę apie kelionę į Šventąją Žemę, aplinkiniai Škotijoje reaguoja žvaliau, nei pranešus apie išvyką savaitei į Kanarus. Vieni galvoja, kad mane ten pašaus, kiti sako, kad tai puiku, bet dažniausiai neatsiliepia žiovulį slepiančiu tonu, lyg ir vėl pasakočiau apie kraštus, kur skraido daug nebrangių oro linijų.
Izraelis, arba Palestina – priklausomai nuo to, kokios jūsų politinės pažiūros – vienas iš regionų, teikiančių Europos žiniasklaidai naujienas apie savižudžių susisprogdinimus, ginkluotus susirėmimus arba nevyriausybinių organizacijų platinamą informaciją apie tai, kaip žydai engia arabus.
Apie kasdienį tenykščių gyvenimą ir vietinių žmonių įvairovę girdime mažai ir neišsamiai, lyg kasdienybė Izraelyje neegzistuotų. Sėdint vien tiktai prie televizoriaus atrodytų, kad Izraelis – tai nesibaigiančio karo zona.
Pažvelgę į Lietuvos ir Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijų keliautojams skirtus internetinius puslapius pamatysime, kad Lietuvos ministerija rekomenduoja apskritai nevykti į okupuotąsias Palestinos teritorijas (susidedančias iš Gazos ruožo bei Vakarų Kranto ir oficialiai priklausančias Izraeliui – aut.). Britų puslapis atlaidesnis, pataria nevykti tiktai į Gazą.
Aš ketinu apsilankyti Vakarų Krante, dalyvausiu Birzeito universiteto stovykloje.
Pigios avialinijos iš Europos į Izraelį vis dėlto skraido. Pastarąjį dešimtmetį Izraeliui baigus tverti gynybine betonine siena kone visas okupuotąsias Palestinos teritorijas ir dar sugriežtinus saugumo patikrinimus, savižudžių susisprogdinimų sumažėjo.
Didžiausias šalies miestas Tel Avivas tapo madinga vieta europiečiams leisti ilguosius savaitgalius, o neretas izraelietis, bėgdamas nuo nepakeliamų vasaros karščių ar tik šiaip sentimentalių sumetimų vedinas, per savąsias atostogas skuba apsilankyti Europoje. Tad mano reiso Londonas–Tel Avivas lėktuvas šeštadienį Izraelyje nusileidžia sausakimšas.
Lifte mygtukų per šabą nespaudinėk
Atsisveikinusi su didžiąją skrydžio dalį hebrajišką knygą iš dešinės pusės į kairę skaičiusiu krėslo kaimynu pereinu oro uosto kontrolę. Europiečiams vizų nereikia, tačiau pareigūnas maždaug penkias minutes draugiškai domisi, ką taip ilgai ketinu veikti Izraelyje, pas ką apsistosiu ir kokias vietoves lankysiu.
Išgirdęs, kad lankysiuosi ir pas palestiniečius, paklausia, ar žinau, jog ten labai pavojinga, palinki būti itin atsargiai ir pagaliau įspaudžia vizą į pasą.
Jei atvyksite į Izraelį šeštadienį, nusiteikite, kad viešasis transportas nevažinės ir daug kas bus uždaryta. Kas savaitę nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų čia būna šabo metas, per kurį judaistams nedera dirbti.
Teko girdėti anekdotų apie „šabo liftus“, šeštadieniais automatiškai sustojančius ir atsidarančius kiekviename pastato aukšte, kad griežčiau šabo besilaikantiems piliečiams nereikėtų spaudinėti mygtukų, nes tai irgi esąs fizinis darbas.
Slampinėju po apytuštį Ben Guriono oro uostą laukdama sutemų, kad vėl imtų kursuoti Izraelio geležinkelių traukiniai ir galėčiau judėti toliau. Veikia pora kavinių. Tuo pačiu reisu atskridusius izraeliečius pasiima automobiliais atvykę jų artimieji, pagyvenusių ispanų religinių piligrimų grupelę į Jeruzalę nusiveža specialiai užsakytas autobusas.
Į Haifą ir kitas Izraelio vietas privačiais maršrutiniais taksi vangiai agituoja keliauti šabo nepaisantys rusakalbiai vairuotojai.
Po maždaug poros valandų oro uostas atkunta. Plūsteli pasais ir lagaminais nešini būreliai išvykstančių žmonių – atvyko pirmasis „pošabinis“ traukinys.
Viešojo transporto ypatumai
Izraelio viešasis transportas – tarpmiestinių autobusų ir traukinių tinklas – nebrangus ir organizuotas. Pagrindinės kompanijos – Izraelio geležinkeliai bei autobusų kompanija „Egged“, taip pat valdanti miestų viešąjį transportą bei organizuojanti ekskursijas turistams. Jos siūlo ir įvairias nuolaidas senjorams, studentams, vaikams bei kareiviams.
Susiruošus „Egged“ autobusu keliauti iš Jeruzalės prie Negyvosios jūros, į autobuso bilieto kainą jau bus automatiškai įskaičiuotas apsilankymo viešajame Negyvosios jūros paplūdimyje mokestis.
Greta šių kompanijų yra ir posovietinių šalių gyventojams neblogai pažįstamas privačių mikroautobusų tinklas. Pro gerklingus kone kiekvieno svarbesnio miesto stotyje stoviniuojančius maršrutinių taksi vairuotojus sunku praeiti jų nepastebėjus.
Izraeliečių „šerutais“, o palestiniečių „servysais“ vadinami maršrutiniai taksi pajuda vos susirinkus reikiamą keleivių skaičių ir neretai yra greitesnis būdas nusigauti iš vieno taško į kitą, nei oficialusis transportas. Vakarų Krante Izraelio nacionaliniai autobusai ir traukiniai nevažinėja, tad keliauti galima vien tik maršrutiniais taksi.
Nacionaliniais autobusais ir geležinkeliais kasdien važinėja daug uniformuotų kareivių. Kai kurie jų iš namų į tarnybą karinėje bazėje ir atgal vyksta kas dieną, kiti darbo dienomis apsistoja stovyklose ir namo keliauja tik savaitgaliais – priklausomai nuo to, kur yra bazė ir kaip toli nuo jos yra kareivėlio namai.
Kai kurių reisų tarpmiestiniai „Egged“ autobusai kareivių patogumui turi specialias stoteles atokesnėse šalies karinėse bazėse.
Kareivių kelionės
Matyti traukinio ar autobuso laukiantį kuprine ir ginklu nešiną kareivį – įprastas vaizdas, sėdėti greta jo transporto priemonėje ar stoties užkandinėje – normali patirtis. Kartą stoties restorane vos neužspringau užkandžiu pamačiusi, kad prie gretimo staliuko sėdinčio kareivėlio atsainiai ant peties kabantis ginklas atgręžtas tiesiai į mane, todėl, nors jo veido išraiška buvo taiki ir rami, dėl šventos ramybės persėdau kitur.
Į akis krinta jaunas Izraelio kareivių amžius. Karinė tarnyba – „privalomas“ gyvenimo etapas, paprastai prasidedantis iškart po mokyklos baigimo, prieš pradedant dirbti ar studijuoti universitete. Tarnauja abiejų lyčių jaunimas, teko matyti ir uniformas vilkinčių lengvą fizinę negalią turinčių žmonių. Nešaukiami tiktai etniniai arabai ir žydai ortodoksai.
Pora kalbintų jau atitarnavusių jaunų izraeliečių palankiai įvertino laiką, praleistą kariuomenėje kaip asmenybę brandinančią ir naudingų praktinių įgūdžių ateičiai suteikiančią patirtį, pabrėždami, kad ne visi treniruojami šaudyti ir kovoti – yra daug atitarnaujančių sekretoriais, inžinieriais ir pan. Laikas kariuomenėje – lyg ryšių su tėvyne sutvirtinimo metas ir pareigos gimtajai šaliai atidavimas.
Dažnam izraeliečiui karinės tarnybos metai – ir bene vienintelis laikas gyvenime, kai jie gali apsilankyti Palestinos administracijos teritorijose. Teko kalbėtis su keliais jau atitarnavusiais jaunais izraeliečiais, kurie sakė, kad tarnybos metu lankėsi ir dabar vėl norėtų pasisvečiuoti Vakarų Krante, bet negali, nes tai jiems nesaugu.
Kiti Vakarų Kranto nesiilgėjo. Antai Galilėjos jūros paplūdimyje sutiktas kareivis sakė, kad Vakarų Krante žuvo jo draugas, ir dabar visi arabai yra jo priešai.
Tačiau anaiptol ne visi izraeliečiai nori eiti kariuomenėn. Viename Jeruzalės hostelyje teko sutikti daug skaitantį ir besisvaiginantį, gimtąja šalimi nusivylusį dvidešimt kelerių metų žydą. Jam netrokštamos tarnybos kariuomenėje išvengti padėjęs specialus psichiatro raštas. Apglėbęs dvigubai vyresnio draugo arabo pečius naujasis pažįstamas tarė: „Dabar esi išskirtinio atvejo liudytoja – prieš tave stovi apsikabinę arabas ir žydas.“
Kai kurie izraeliečiai, siekdami išvengti tarnybos kariuomenėje, emigruoja. Žinomas tokios emigracijos pavyzdys – kritinių dokumentinių filmų kūrėjas Eyalas Sivanas, pasitraukęs į Paryžių ir užsibuvęs ten jau 27 metus.