Juodąja jūra ir kalnais apdovanota Gruzija Lietuvai yra artimesnė nei kokia kita Kaukazo šalis. Ne tik dėl to, kad kartu buvo kentėta po Sovietų Sąjungos jungu ar, kad su emocionaliais gruzinais susipažįstame su muzika beveik nieko bendra neturinčiame Europos vizijos konkurse.
2008 metų rugpjūtį Gruzijoje nustojus sprogti bomboms, aidėti ginklams ir važinėti tankams kone kiekvienas lietuvis, dalyvavęs tuomet lygių neturėjusiame festivalyje „Be2gether“, mojavo Gruzijos vėliavėle. Mašinų stovėjimo aikštelė solidarumą Gruzijai išreiškiančios atributikos kiekiu mažai kuo tesiskyrė nuo patriotiškų automobilių puošmenų ūžiant Europos krepšinio čempionatui. Tuo laikotarpiu užėjęs į Užupio Respubliką net nebesuvokdavai, kur esantis – Tbilisyje ar Vilniuje.
Panašu, kad Lietuvos ir Gruzijos jausmai abipusiai. Tbilisio centre ne tik atidarytas Vilniaus skveras su garsiąja stebuklo plytele – kiekvienas gruzinas žino, kur ir kas per valstybė yra Lietuva. Retas kuris neturi su ja susijusių prisiminimų. Dažniausiai rusiškai tardami mūsų gimtosios žemės vardą jie šypsosi. Vis dėlto tai, kad gruzinai labiausiai myli lietuvius ir maitina juos tol, kol plyšta pilvai, yra daugiau mitas negu realybė.
Tačiau pradėkime nuo pradžių apie tai, kokie tie mitai ir kas yra realybė.
Prie kiek ramesnio gyvenimo įpratusiems žmonėms Tbilisis gali pasirodyti kaip balaganas arba beprotnamis. Čia gatvėse visą dieną netyla mašinų signalai, ypač garsiai ir emocingai bendrauja žmonės, prekijai vis siūlo įsigyti ką nors, ko tau visiškai nereikia, aplink zuja išmaldos prašantys vaikai, požeminėse perėjose gitara brazdina keliautojai-klajokliai, palei kojas glaustosi apšiurusios katės, o gruzinai iš lūpų nepaleidžia cigaretės.
Tbilisis tai daugiau nei milijoną gyventojų talpinantis tarp kalnų išsidriekęs miestas. Toks, kuriame viskas dera tarpusavyje: Europa ir Azija, juoda šalia baltos, sena šalia naujo, pakalnės ir nuokalnės, skurdas ir turtas, istorija ir šiandiena ar gotika su arabiško stiliaus arkomis. Šalia auksu puoštų skulptūrų žmonės čia gyvena sukrypusiuose begriūvančiuose namuose, kurių kiemai virto vaikų tvirtovėmis. Praėjęs pro mažuosius visada gauni ką tik nuo medžio nuskintą obuolį ar granatą.
Nors žmonės čia skuba, jie nestokoja laiko poilsiui ir dvasiniams dalykams. Gruzinai, net pravažiuodami ar praeidami pro bažnyčią, persižegnoja. O užėję vidun bučiuoja Dievo motinos ikoną.
Šis miestas pilnas mažesnių ir didelių parkų, kuriuose čiurlena fontanai, sparčiai geltonija lapai ir skamba atpalaiduojanti muzika, viliojanti prisėsti ir tiesiog paskaityti knygą.
Tbilisis – tai rojus, mėgstantiems kas rytą apsipirkti mažose parduotuvėlėse ar turgeliuose. Jų prekystaliai lūžta nuo šviežių vaisių ir daržovių. Nosį čia kutena ką tik senoviškose kepyklose iškepta duona. Nė vienas pirkėjas nelieka nepakalbintas. Net ir tas, kuris kiek per stipriai derasi dėl kainos. O ir jos Gruzijoje visai kitokios. Prekės, Lietuvoje kainuojančios brangiau, tokios kaip cigaretės, daržovės, vaisiai, žuvis ar duona, čia daug pigesnės. Tačiau importinės prekės čia žymiai brangesnės negu Lietuvoje. Net jei užsinori kefyro, už litrą gali tekti sumokėti apie 4 Lt. Panaši situacija ir su kitais pieno produktais, nors užmiestyje karvių apstu. Kai kur jos lyg Indijoje eina sau greitkeliu ir vargo nemato.
Pereiti gatvę čia yra iššūkis, nes miesto centre esančias perėjas lengvai galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jei arti nėra požeminės perėjos, tenka giliai įkvėpti ir tiesiog bėgti.
Nesvarbu, ar eitume gatve, važiuotume autobusu, metro, ar pirktume daržoves turguje – aš ir mano kompanionės susilaukiame itin įkyrių tyrinėjančių žvilgsnių. Pastebime ir žybsint gruzinų akis. Tai, kad jie ypač greitai susižavi ir siekia moters lietuviams visiškai nebūdingais būdais, nėra mitas. Tik nelabai patogi realybė.
Tiesa ta, kad beprotiškai norėdamos įminti Gruzijos paslaptis mes net neturėjome rimto kelionės plano. Vėliau tiesiog pasidarė aišku, kad Gruzijoje visi planai yra pasmerkti žūti. Tu tiesiog prisitaikai prie visuotinio atsipalaidavimo ir leidi planui atsirasti pačiam.
Nusprendžiau ilgai nedelsti ir leistis į artimesnę pažintį su šia šalimi. Įsigijau naktinio traukinio, riedančio į vakarinę Gruzijos dalį, bilietą. Už jį vagone su miegamosiomis vietomis sumokėjau 6 larius (1 laris lygus 1,5 lito). Nors kelionės traukiniais Gruzijoje pigesnės nei kitomis transporto priemonėmis, tik paskui suvokiau, kodėl tas bilietas iš tikrųjų toks pigus.
Nuvykus į stotį pasitiko vakarėlis, išsitęsęs per keliolika vagonų. Kai kurie traukinio keleiviai, pristigę alkoholio, bėgo į artimiausią parduotuvę pasipildyti atsargų. Gruzijoje negalioja jokie sausi įstatymai. Žiūrėdamas į traukinį gali pamatyti gruziniškų portretų galeriją – kiekviename langelyje stovi nors po vieną vyrą, traukiantį vieną cigaretę po kitos.
Išgirdusi artimą kalbą atsigręžiau ir sutikau grupę lietuvių, skersai ir išilgai tyrinėjančių šį svetimą kraštą. Jie pasakė, kad miestas, į kurį keliavome, yra absoliučiai nevertas dėmesio. Tačiau, pasak jų, jei norėsiu, apsistoti galėsiu pas hostelį Zugdidyje atidariusią lietuvę Reginą Jegerovą. Sutariame. Nepaisant to, kad net nepaklausiu, koks to hostelio pavadinimas.
Traukinys pajudėjo Zugdidžio link. Tai pramoninis miestas, esantis Samegrelos regione, Abchazijos pasienyje. Dėl to jis yra tapęs savotiška karo bėglių iš Abchazijos buveine. Turistai jame apsilanko daugiausia tranzitiniais tikslais. Tai tarpinė stotelė tiek traukiantiems į kalnus, tiek panorusiems prie jūros. Iki jo mūsų laukė 8 val. 30 min. kelionė traukiniu. Nors Zugdidį nuo Tbilisio teskiria 336 km.
6 val. 30 min. traukinys pasiekė stotį. Už lango tamsu. Dangus tą rytą buvo lyg kiauras – griaudėjo ir žaibavo. O aš kaip tyčia neturėjau jokių neperšlampančių drabužių. Teliko susirinkti daiktus ir išbėgti į nepažįstamą miestą. Nors stotyje nebuvo elektros ir joje lyg statinėje knibždėjo gruzinai, klausiantys, kur važiuoju, ji bent tapo prieglobsčiu nuo lietaus. Tą akimirką supratau, kodėl žmonėms yra reikalingas planas. O tai reiškė, kad viename iš didesnių Gruzijos miestų turiu surasti kažkokią lietuvę – žinojau tik jos vardą.
Pradėjus žaibuoti ir griaudėti taip, kad net nenorėdamas prisimeni, jog šalia Abchazijos siena, įšokau į pirmą pasitaikiusį autobusą. Ir tada supratau, kad šiame regione gyvena dviejų tipų žmonės – tie, kurie nemoka rusų kalbos, ir tie, kurie tiesiog atsisako ja kalbėti.
Kaip bebūtų, autobusas manęs neišgelbėjo ir visi jo keleiviai, pavažiavus vos porą minučių, mane tiesiog išsodino prisaikdinę, kad čia būtent ta vieta, kurios aš ieškojau. Kitaip tariant, miesto centras.
Tačiau tai nebuvo jis. Tai buvo stotelė, pilna maršrutinių autobusiukų, vežančių turistus pageidaujama kryptimi. Kažkoks apsimiegojęs gruzinas man iškvietė taksi. Buvau prisaikdinta jokiu būdu nemokėti daugiau nei 5 larių už savo kelionę.
Kelionė taksi dažnai yra ilgesnė nei galima tikėtis, nes tik retas taksistas tą vietą, kur tu nori važiuoti, žino kelionės pradžioje. Taigi leidausi į prieglobsčio paiešką. Nė viename viešbutyje, į kurį užsukome, niekas net nebuvo girdėjęs mano ieškomos lietuvės vardo. Be abejo, man žadėjo, kad ją suras bet kokia kaina. Tačiau prieš tai, anot viešbutėlių savininkų, reikėtų pas juos pamiegoti, pavalgyti, o tada jau – kaip Dievas duos.
Lovos kaina Zugdidyje svyruoja nuo 10 iki 25 larių. Svarbiausia – patikti jo šeimininkui. Galop taksistui pasitarus su daugybe kitų miesto taksi vairuotojų pasisekė surasti nedidelį dviejų aukštų namą, kurio įėjimą puošia Lietuvos vėliava. Supratusi, kad tądien niekur iškeliauti nepavyks dėl pliaupiančio lietaus, jau 8 val. ryto buvau pavaišinta pusryčiais su gruziniškomis dainomis ir jų nacionaliniu gėrimu čiačia.
Lyjant dieną užpildėme pokalbiais. Regina Jegorova, hostelio savininkė, lietuviams žinoma iš keleto straipsnių žiniasklaidoje ir jos tinklaraščio apie Gruziją. Šia šalimi ji itin susidomėjo po 2008 m. Rusijos–Gruzijos konflikto. Po jo ji su draugais iškeliavo į svetingąją Gruziją pakeliauti jau žinodama, kad netrukus teks grįžti. O vos grįžusi pradėjo dirbti vietinėje radijo stotyje, plepėdavo radijo laidoje „Pasikalbėkime“ – apie bet ką, bet ne apie karą. Laida buvo transliuojama ne tik Gruzijoje, bet ir Abchazijoje.
Vėliau moteris sutiko grynakraujį gruziną, su kuriuo didelius kultūrinius skirtumus kol kas pavyksta užglaistyti. O visai neseniai, prieš daugiau nei 4 mėnesius, ji įsteigė savo verslą – atidarė hostelį. Jie Gruzijoje vis dar nėra labai populiarūs, tokio verslo banga prasidėjo vos prieš pusmetį. Tačiau Regina nesiskundžia turistų trūkumu, anaiptol.