Kitą rytą vos išaušus prie vartų jau laukė mikroautobusas ir kelionė į kalnus. Kilometrų stengiausi neskaičiuoti ir pasidaviau bandydama suvokti atstumą. Nubudau tik sustojus vienintelėje pakelės užeigoje, kurioje vairuotojai jaučia pareigą pavalgyti ir šio to išgerti.
Rytas, o gruzinai ant stalo pradėjo statyti čiačios stiklines. Dar nemokėjau atsisakyti. Teko ragauti. Išėjusi į lauką suvokiau kaip aukštai pakilome. Atrodė, kad kalnų viršūnės, dar snaudžiančios debesų patale, jau pasiekiamos ranka.
Likusią kelio dalį žiūrėjau per langą. Žavėjausi gruziniško vairavimo ypatumais. Kalnų kelias driekiasi palei pat kraštą, taigi vienas netikslus posūkis – ir tu greitkelyje pas Abraomą. Tačiau gruzinai sugeba vairuoti net ir iš abipusio eismo padarydami vienpusį. Nusprendžiau žiūrėti į žalią, kažkur apačioje tekančią upę.
Pasiekus Mestijos miestelį, esantį 1500 m virš jūros lygio Kaukazo kalnų masyve, vairuotojas visus keleivius pristatė į viešbučius. Už kelionę jam sumokėjau 15 larių. Vairuotojas ir jo pagalbininkas pasižiūrėjo į mano kompaniją ir nusišypsojo – neturėjome viešbučio.
Po 10 min. prie mūsų privažiavo mašina. Ką gi, įlipau į ją prisižadėjusi nemokėti už nakvynę daugiau nei 15 larių. Su namo šeimininke gruzine suderėjome nakvynę už 10 larių.
Pirmas dalykas, kurį pabudusi pamačiau per išnuomoto kambario langą, buvo kalnų viršūnės. Dėl nedidelės kainos iš mandagumo užsisakiau ir vakarienę, nors visi sutikti lietuviai įspėjo to nedaryti.
Moteris, glostydama tai vieną, tai kitą merginą iš mūsų grupelės, negalėjo atsidžiaugti vadindama mus niekada neturėtomis dukterimis. Susipažinimo proga ji laikėsi gruziniško svetingumo taisyklių – ant stalo krovė viską, ką turėjusi šaldytuve. Tai buvo ne tik duona, sviestas, jos pačios gamintas sūris ir uogienė, bet ir rožių žiedų amaretas. Vakare jos svetingumas sumenko, ji kreivai pažiūrėjo, net jei prie arbatos pačiupdavau duonos kriaukšlę.
Mestijoje gyvena mažiau nei 3 tūkst. žmonių. Dauguma iš jų priklauso svanų etnografinei grupei, jų kalbai būdingas savitas dialektas. Gruzinai iš kitų regionų, kaip tyčia, turi labai daug juokelių apie Svanečio regiono gyventojus. O apie juos paklausti dažniausiai tiesiog pasukioja pirštą ties smilkiniu ir sako: „Nesistebėk, juk čia svanai. Ko daugiau iš jų tikėtis?“
Dar prieš važiuojant į šį regioną man prikalbėta, kad jokiu būdu nepažvelgčiau į vedusį svanų kilmės vyrą. Neva, jei jo moteris pamatys, turėsiu bėdos. O jei jis pažiūrėtų į mane, bėdos būtų dar daugiau.
Miestelyje, be pasivaikščiojimo po tradicinį kalnuose įkurtą gruzinišką kaimą, galima aplankyti ir du muziejus. Vienas iš jų – Svanečio regiono Istorijos ir etnografijos muziejus, kuriame galima pamatyti vieną seniausių gruziniško Naujojo Testamento rankraščių. Ir žymaus pasaulyje alpinisto Mikhailo Hergianio namus bei muziejų.
Iš Mestijos šakojasi daugybė kelių į kalnus ir kitus mažesnius miestelius. Vienos kelionės trunka nuo 2 iki 4 dienų, kitoms užtenka pusdienio. Atvykusiems neilgam rekomenduojamos dvi vietos, kurias galima pasiekti pėsčiomis: ežerai kalnuose ir ledynas.
Aš užtrukti nesiruošiau, todėl leidausi šalia prasidedančiu maršrutu į ežerus kalnuose. Šis ramus pasivaikščiojimas turėjo trukti apie 7 val. Pradėjusią savo kelionę mane sustabdė policijos džipas, kurio vairuotojas užsidegęs aiškino esą aš jau pasiklydau. Nenorėjau su juo ginčytis, tad visa kompanija šiaip ne taip susigrūdome į džipą ir pajudėjome reikiama kryptimi.
Pasirodo, Gruzijoje šventa šerifo pareiga yra palydėti užsienietes merginas ten, kur joms reikia. Todėl nepaisydamas griežtų atsisakymų jis nuvežė mus trečdalį kelio. Pakeliui pralenkėme keliautojus, pradėjusius kopti prieš daugiau nei valandą. Šiaip ne taip pavyko nuo pareigūnų pasprukti davus vienos iš bendrakeleivių telefono numerį. O pasirodo, tai yra dar viena pamoka, kurią būtina išmokti Gruzijoje – niekada neduok savo numerio, verčiau pati užsirašyk naujo pažįstamo kontaktus.
Turbūt nėra reikalo pasakoti, kuo ypatingas yra pasivaikščiojimas kalnuose šviečiant saulei. Iš kiek aukštesnio atviro taško prieš akis atsivėrė visa Mestijos panorama, o ausis retkarčiais pasiekdavo iš apačios sklindantis mašinų ir statybų triukšmas. Kylant vis aukščiau, oras sparčiai šalo.
Jei ką ir sutikdavau kelyje, tai būdavo pavieniai piemenys, draugiškai pasiūlantys šiek tiek pakeliauti ant arklio. O iki kalnų ežero likus maždaug valandai kelio, atsidūriau atviroje erdvėje ant kalno šalia kryžiaus – nuo ten atsiveria įspūdingas Kaukazo kalnų peizažas.
Bandžiau įžiūrėti ir Elbruso viršūnę, žmonės sako, kad tai įmanoma esant ypač skaidriam orui. Tuomet nuo ežero pusės parėjo būrys keliautojų, kuriems nepavyko pasiekti ežerų, nes sniego sluoksnis už kitos kalvos siekė kelius. Keista, tačiau pusę kelio atgal mane lydėjo jaunas juodas veršiukas, atsilikdavęs nuo manęs vos per 15 žingsnių.
Naktis kalnų miestelyje pasitaikė labai šalta. Teko atsisakyti naktinių pasivaikščiojimų po gatveles ir susisukus į antklodę gerti arbatą. Be to, ryte reikėjo anksti išvykti į aukščiausią Europoje apgyvendintą vietovę – Ušgulį, esantį 2200 m virš jūros lygio.
Ten nuvykti galima tik dviem būdais: eiti tris dienas pėsčiomis arba išsinuomoti džipą, kurio kaina 7 žmonėms yra nuo 150 iki 200 larių. Pasirinkau antrą variantą, nes nepasitikiu savo jėgomis, nors iš viso reikėtų įveikti mažiau negu 70 km. Geru oru kelionė džipu trunka 3 val., jeigu sninga – 5 valandas. Tai išbandžiau dar tą patį vakarą grįždama į Mestiją.
Ušguliu vadinamas ne tik miestelis, bet ir kaimų bendrija, įsikūrusi vienos iš aukščiausių Kaukazo viršukalnių papėdėje. Tą bendriją sudaro 4 kaimai, kurių didžioji dalis pastatų yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Daugiausia tai gynybinės paskirties bokštai, statyti maždaug XII a. ir, nors gerokai apgriuvę, bet vis dar stovintys ir stebinantys. Žvelgiant į Ušgulio panoramą, už bokštų atsiveria aukščiausios Gruzijos viršukalnės Gora Šihara (5068 m) panorama.
Čia gyvena apie 200 žmonių iš 70 šeimų. Tiek jų pakanka, kad būtų galima išlaikyti nedidelę mokyklą ir joje mokyti vaikus. Ušgulyje yra ir nedidelis etnografijos muziejus. Norintiems jame apsilankyti reikia sumokėti 5–6 larius.
Muziejus įkurtas tradiciniame name ir pateikia lankytojams kontroversišką regiono istoriją bei XII a. religinio meno darbų ekspoziciją. Kaimelio pakraštyje ant kalvos stovi ir Šv.Marijos bažnyčia. Nors freskos ten jau išblukusios, o koridoriai persismelkę drėgme, man pavyko sudalyvauti ir mišiose. Už jas vėliau buvau paprašyta paaukoti, nors mūsų netyčia sutiktas vietinis savamokslis gidas man ir liepė to nedaryti. Esą visi kaime žino, kad ta gerų akių senutė visus bažnyčiai paaukotus pinigus tiesiog pragerianti.
Be dar poros suvenyrų parduotuvių, čia galima rasti keletą viešbučių bei kavinukių. Norintiems užkąsti, patariu ką nors užsisakyti prieš pasivaikščiojimą. Man savo ypatingo patiekalo – keptų bulvių teko laukti valandą. Žinoma, kol lauki, galima gurkšnoti čiačią ar vyną. Tačiau kiekvienam pagal galimybes.
Beje, svarbu žinoti, kad Ušgulio vietovę 6 mėn. per metus dengia sniegas ir dažniausiai kelias į Mestiją būna nepravažiuojamas.
Nors prezidentas Michaelas Saakašvilis ne taip ir seniai vėl apsilankė šioje vietovėje, jis jau ir anksčiau buvo žadėjęs ją paversti patrauklesne tiek vietiniams gyventojams, tiek turistams. Na, savo pažado jis neištesėjo. Ten vienas sutiktas gruzinas mobiliajame telefone rodė savo nuotrauką su prezidentu ir sužavėtas pasakojo, kaip gražiai viskas atrodys.
Kol kas miestelio gatvės negrįstos – jei randi žvyrkelį, tau pasisekė. Vadinasi, kad paslydus nereikės gulėti tame pačiame purve su kiaulaitėmis. Jos čia gatvėse su visa brigada paršiukų slampinėja lyg katės Lietuvoje. Todėl vietiniai avi kerziniais batais, nes iš kiekvieno pasivaikščiojimo vis tiek grįžtama lyg iš tvarto.
Minėtasis gidas, simbolišku Romeo vardu, nesustodamas pasakojo būtas ir nebūtas istorijas. Jis pažinojo kiekvieną žmogų, kurį sutikdavome pakeliui. Žinojo, kone kiekvieno namo istoriją. Rodydamas į vieną jis pasakojo, jog čia būta savotiško krematoriumo, kitame gyvenanti pati seniausia miestelio moteris, vis dar įstengianti kasdien pati prižiūrėti savo kiaules. Ta, kuri pasirėmusi ant turėklo, sakė gruzinas, baisiai vieniša, atrodo, kad žiūri visą laiką į tolį ir kažko laukia.
Ušgulis iš tikrųjų primena seniai pasektą pasaką. Sėdint ant vienos iš aukštesnių kalvų horizonte matyti milžiniški sniegu nukloti kalnų masyvai, srauniai tekanti upė, daugybė vienodų ir į skirtingas puses pasvirusių gynybinių bokštų bei per kalnus sėlinantis ruduo. Tada tiesiog užplūsta ramybė. Tokia, kurios beprotiškai stinga vakarietiškame gyvenimo būde. Ji neišnyksta net ir žiūrint į žmones, atliekančius savo kasdienes pareigas. Ar vairuotojus, kurie sėdi, geria ir laukia, kol pamišėliai turistai užsiropš į visas kalvas ir palies kiekvieną senesnį akmenį. O tu sėdi ir net nežinodamas, kas yra meditacija, jauti, kad į ją pasineri. Tiesiog jautiesi esantis čia ir dabar, kalnams šalčiu alsuojant tau į nugarą.