Paskutinė mūsų kelionės diena. Desertui pasilikome Edinburgą. Mūsų bičiulį, didįjį futbolo aistruolį vakar iš baro išsivedė jo draugė, šiandien jis miršta lėta ir skausminga mirtimi. Taigi tenka apsieiti be jo, tik pasinaudojame jo patarimais, ką verta dar pamatyti.
Sterlingą, maždaug Ukmergės dydžio miestą, vėl pervažiuojame nesustodami. Sterlingas turi išlikusią pilį ant aukštos kalvos, netoli jo vyko vienas iš Škotijos nepriklausomybės karo mūšių, per kurį Williamo Wallace'o vadovaujama kariuomenė sutriuškino anglus. Tiesa, vėliau, vos po kelių metų, anglai W.Wallace'o vadovaujamą kariuomenę nugalėjo.
Taigi šis pilietis, ko gero, labiausiai mums pažįstamas iš filmo „Drąsioji širdis“, yra vienas mėgstamiausių škotų nacionalinių didvyrių. Todėl prie pat Sterlingo, ant aukštos kalvos, XIX a. buvo pastatytas monumentas-bokštas šiam didvyriui.
O po minėto filmo pasirodymo vienas ekscentriškas pilietis kalvos apačioje pastatė paminklą Melui Gibsonui (vaidinusiam filme apie W.Wallace'ą). Sakoma, kad daugiau turistų atvažiuodavo pažiūrėti šios skulptūros, o ne paties muziejaus bokšte. Prieš kelerius metus skulptūra „W.Wallace'ui-Gibsonui“ buvo patraukta ir paslėpta.
Keliaujame link Folkerko pasigrožėti inžinerijos stebuklu, kuris oficialiai pavadintas Folkerko ratu. Senovėje kanalai naudoti kaip prekybiniai keliai, jais buvo kur kas patogiau gabenti prekes nei dardėti duobėtais pažliugusiais keliais arkliu traukiamais vežimais.
Šis ratas pastatytas vietoje vienuolikos šliuzų sistemos ir jungia rytinę bei vakarinę Škotijos pakrantes. Tai didžiulė karuselė, į kurią įplaukia upinė barža ar kitas plokščiadugnis laivelis, varteliai uždaromi, ir keliauninkai pakyla maždaug iki septynaukščio pastato balkono bei tęsia kelionę jau kitu kanalu. Kam nepakaks nuotraukų, galite internete susirasti filmuką „Falkirk Wheel“.
Šiek tiek greitkelio, vėl automobilį statome priemiestyje, nes, kaip ir minėjau anksčiau, centre surasti laisvų vietų sudėtinga. Penkiolika minučių traukinuku – ir mes jau centrinėje stotyje.
Vienoje pusėje – Princesės gatvė, savotiška Laisvės alėja ar Gedimino prospektas, kuriame gausu parduotuvių. Šiai gatvei lygiagreti gatvė, kurioje daugybė barų ir kavinių – jei praalksite. Kitoje pusėje į kalvą, kurios viršūnė karūnuota Edinburgo pilimi, kylanti pagrindinė senamiesčio gatvė – Royal Mile.
Tačiau prieš papasakojant apie sostinę – bent šiek tiek, nes pasakoti apie šį išties labai jaukų ir mielą miestą galima daug – keletas išgirtų istorijų apie europietiškas šiuolaikiškas nesąmones.
Viena istorija – vaikino, kuris bare naktinėje pamainoje dirba apsaugos viršininku-derybininku, t.y. jis nuolat bando taikiai spręsti konfliktus, o ne mėtyti girtuoklius į gatvę. Vaikinas sutiko papasakoti vieną istoriją: „Vieną vakarą sulaukiu skundų iš lankytojų moterų, kad kažkoks įtartinas tipas sėdi moterų kambarėlyje ir įžūliai viską stebi bei nužiūrinėja.
Nuėjau – nagi išties, kažkoks vyriškis su moteriškais drabužiais, pasidažęs akis ir lūpas stebi kabinas ir prieš veidrodį besidažančias moteris. Kai paprašiau išeiti ir netrikdyti moterų, jis iškėlė skandalą ir pareiškė man, kad pažeidžiamos jo, kaip transseksualo, teisės. Tačiau išėjo. Kitą dieną sulaukiau policijos vizito ir gavau baudą už neapykantą ir netoleranciją. Nors tik paprašiau jo nesėdėti moterų tualete, net iš baro lauk neišprašėme.“
Antra istorija. Vienas vaikinas pasakojo, kad jam dar gyvenant Škotijos šiaurėje (o ten gyventojų nedaug ir, galima sakyti, vien škotai), jis su kaimo bičiuliais norėjo susiorganizuoti vietos orkestrėlį ir paprašė valdžios pagalbos. Valdžia sutiko skirti pagalbą, tik su viena sąlyga – būtina į orkestrą priimti nors vieną kitos rasės asmenį.
Ne problema, galvojo, tik kur jų rasti? Apylinkėje gyveno tik viena kinų šeimyna, turinti savo užkandinę, ir jokioms vilionėms išleisti vieną šeimos narį į orkestrą nepasidavė. Taigi vaikinai liko be muzikavimo ir toliau sėkmingai laiką leido su bokalais.
Tikėkimės, tokie europietiškumai dar negreit į Lietuvą atkeliaus.
Taigi ką galima įdomaus pamatyti Edinburge? Kas domisi futbolu, gali pabandyti nueiti į škotiškai lietuviško klubo „Hearts“ varžybas. Tačiau vietos sirgaliai griežia dantį ant jo savininko iš Lietuvos teigdami, kad jis baigia klubą sužlugdyti. Nesiaiškinau niuansų, kas ir kodėl.
Galima nueiti pasižvalgyti po Edinburgo pilį, kur saugomas sosto akmuo (ant jo būdavo karūnuojami Škotijos karaliai), ir visokie kitokie karališki daikčiukai. Gaila, lietuviai negali pasigirti išsaugoję savo valstybingumo relikvijas.
Mano bičiulis aplankė iliuzijų muziejų, esantį Royal Mile gatvėje, o aš įsiprašiau ekskursijon į tartano (languotos medžiagos – aut.) fabrikėlį, esantį šalia didžiulės suvenyrų parduotuvės netoli pilies. Ten iki šiol audžiamas garsusis audinys, iš kurio siuvami kiltai, garsieji škotiški vyriški sijonai. Čia pagamintu audeklu puošiasi dauguma orkestrų, jis naudojamas ir labai brangiems drabužiams.
Tartano raštas priklauso nuo to, kuriai giminei (klanui) jis skirtas. Kiekvienas turi savo tradicinį raštą. Mums dažniausiai sutinkamas ir ant suvenyrų naudojamas raudonas su žalios ir juodos priemaišomis vadinamas karališkasis Stiuartų raštas.
Tačiau šiais laikais ne visi renkasi savuosius raštus. Tarkim, mūsų bičiulis George'as nemėgsta savo giminės iš tėvo linijos spalvų, nes jos, anot jo paties, „šlykščiais rudos“, todėl nešioja iš motinos pusės paveldėtą audinį.
Teko girdėti, kad net kitataučiams pagal jų pavardes galima sukurti tam tikrą raštą, taigi nenustebkite radę kokio Petraičio ar Ivanausko tartaną.
Mieste dar galima aplankyti paveikslų galerijas, kurių dalis, kaip geriausios Londone, – nemokamos, galima pasivažinėti dviaukščiu autobusu su ar be ekskursijos gido, pasigrožėti miesto panorama nuo Kaltono kalvos, aplankyti kokias senovines kapinaites.
Beje, apie kapines – čia įprasta rašyti, kokios įžymybės laukia prisikėlimo ir Paskutiniojo teismo dienos. Kapinėse ant paminklų galima aptikti užrašų, kiek kapui priklauso žemės – tikriausiai dėl to, kad svetimi su savo karstais nelįstų.
Dar galima užsukti į barą, kur prieš pakariant išgerti paskutinės burnelės būdavo atvedami pasmerktieji. Beje, juos pagerbdavo kiekvienam išskirdami po naują virvę. Taip elgtis pradėta tada, kai kariant ant sutrešusios virvės keli laimingieji nutrūko ir juos teko paleisti, nes už tą patį nusikaltimą du kartus pakarti nebūdavo galima.
Mieste dar galima pamatyti keletą pastatų su ant sienos nupaišytais langais. Tradicija užsimūryti langus atsirado, kai vienas vietinis gudruolis – dabar jo atitikmuo būtų premjero ir finansų ministro hibridas – sugalvojo apmokestinti langus. Taupantys žmonės rinkosi gyvenimą tamsoje.
Tikiuosi, mūsų Vyriausybė mano rašliavų neskaito, nes tuoj sulauktume dar vienos naktinės mokesčių reformos.
O aš, tiesą pasakius, mieliausiai tiesiog vaikščiočiau gatvėmis ir džiaugčiausi miesto atmosfera ištisomis dienomis, jei tik būtų galimybė. Taigi manau, kad dar ne kartą grįšiu į šią nuostabią šalį. Tikiuosi, ir jūs.