„…Tai jį privertė susimąstyti, kad gal reikėtų atnaujinti šeimos kapą Kapucinuose. Gaila, kad lavonų daugiau niekas nebekabina už kaklų kriptoje ir nestebi kaip jie lėtai mumifikuojasi; jis pats atrodytų didingai ant tos sienos, aukštas ir stambus, gąsdintų mergaites savo sustingusia šypsena pergamentiniame veide ir ilgomis nankino kelnėmis. Bet ne, jį veikiausiai apvilktų šventiniais iškilmingais drabužiais, galbūt net šiuo vakaro kostiumu, kurį vilki dabar…“ (p. 174 p. “The Leopard”, Vintage, 2007, Archibaldo Colcouhon‘o vertimas)
Taip mąsto pagrindinis herojus don Fabrizio Corbera, kunigaikštis Salina, keliaudamas į garsųjį pokylį Palermo Ponteleone rūmuose. Važiuoja į balių, o galvoja apie mirtį – nesupaisysi tų aristokratų. Betgi paskaitykite ir sužinosite kodėl.
Tad garsiosios Kapucinų vienuolyno katakombos Palerme neišvengiamai atsiduria mano maršrute. Jos – viena slogiausių, labiausiai sukrečiančių visos kelionės patirčių, tad silpnesnių nervų žmones perspėju ir prašau toliau neskaityti.
Kodėl? Todėl, kad makabriškosios mumijos ten tebekaba ir šiandien. Jas visi norintieji gali pamatyti susimokėję tris eurus už bilietą. Už eurą – nusipirkti atvirukų su mumijų „portretais“, tarp jų – ir su dvimetės mergytės Rosalios puikiai išbalzamuota mumija su rausvu išblukusiu „bantu“. Mano vyrą tas nuteikia nemaloniai: “ne tik kad neleidžia žmonėms ilsėtis ramybėje, bet dar ir kvailiems turistams leidžia juos apžiūrinėti už tris eurus” – piktinasi jis, bet kantriai pasirašo ir šiai mano beprotiškai ekskursijai.
Mirtis ir irimas, mumijos, skeletai ir relikvijos man paprastai nekelia siaubo, bet Kapucinų katakombose yra kažkas slogaus. Galbūt todėl, kad mumijos – ranka pasiekiamos, tvarkingai sukabintos, surikiuotos, surūšiuotos (vienuoliai – sau, kunigai – sau, kariškiai – sau, didikai – atskirai; atskirai vyrai, moterys, nekaltos mergelės su nuotakų sukniom, apelsinžiedžių vainikais, baltais šydais ir vis dar spyruokliuojančiom susuktom garbanom, atskirai – vaikeliai ir kūdikėliai, sudėlioti į lopšius, suburti į išmoningas, vaikų kambarį primenančias kompozicijas). Viskas – su buhalterio tikslumu, sandėlininko tvarka ir prekeivio išmone. Ne barokiškas filosofinis mirties šokis, o devynioliktojo amžiaus buržua kruopštumas ir liguistas, užslėptas, sau nepripažįstamas, dirgiklių ištroškęs smalsumas. Tiesiog tikras mirties supermarketas – galbūt neatsitiktinai naktį susapnuoju, kad per Kapucinų katakombas stumiu dardantį metalinį prekybcentrio vežimėlį.
Bet apkaltinti šiandieninių Palermo gyventojų pasipelnymu iš mirties, ekshibicionizmu ir pataikavimu pigiam kvailų turistų šiurpuliui už tris eurus – negalima. Ne viskas taip paprasta.
Jos, tos mumijos, – arba, teisingiau, „jie“ – dievobaimingi Palermo gyventojai, kilmingieji iš garsiausių šeimų, kunigai ir vienuoliai, mergelės ir nekaltų kūdikėlių tėvai patys to norėjo – kaip didžiausio prestižo. Jokio nuolankumo, jokio „iš dulkės į dulkę“ – arba bent jau noras, kad tas virsmas būtų kuo ilgesnis, puošnesnis ir… madingesnis.
Netikite? O štai nuo ko viskas prasidėjo. Kai XVI a. persipildė Kapucinų vienuolyno kapinės ir šios brolijos Palermo vienuoliai savo reikmėms pasistatė kompaktiškas požemines katakombas, pirmasis brolis kažkaip sėkmingai išdžiūvo ir mumifikavosi – manoma, pats, be niekieno pagalbos. Žinomas jo vardas – brolis Silvestras iš Gubijos. Jo mumija kabo prie pat įėjimo, su šitai liudijančia ranka rašyta kartono etikete ant krūtinės. Atiduoti pagarbą pirmajam katakombų „klientui“ ėmė traukti būriai miestiečių ir apylinkių maldininkų. Sausame katakombų mikroklimate puikiai išsilaikė ir kitų vienuolių kūnai, o pasauliečiams ūmai prestižo reikalu tapo būti laidojamiems Kapucinų vienuolyne. Imta specialiai mumifikuoti – mirusieji buvo aštuonis mėnesius vertikaliai džiovinami ant specialių vamzdžių, vėliau vilgomi actuose, laikomi stiklo karstuose. Kilmingieji šį pageidavimą įtraukdavo į savo testamentus – kartu su gausiomis aukomis vienuolynui idant Kapucinai priimtų ir jų kūnus. Ilgainiui šios donacijos tapo vis brangesnės ir sudėtingesnės – tam tikra suma išsipirkti nišą katakombose, dar kita suma – tam, kad vienuoliai prižiūrėtų palaikus. Pati priežiūra tapo vis išmoningesnė ir išmoningesnė – artimieji ėmė rūpintis, kad giminaičių mumijos ne tik būtų rengiamos naujais, nesudūlėjusiais rūbas, bet ir kad šie apdarai atitiktų paskutinę madą. Tad palaikai buvo vis perrenginėjami, puošiami, šukuojami, gražinami. Jei baigdavosi „išlaikymui“ skirti pinigai, skrupulingi kapucinai mumiją paprasčiausiai ištraukdavo iš jos vertikalios „ekspozicinės“ nišos ar nukabindavo nuo sienos ir ją niekinančiai padėdavo ant lentynos – horizontaliai. Tol, kol artimieji vėl paaukodavo išlaikymui – dar prieš kelis dešimtmečius senų Palermo giminių palikuonys šią tradiciją tęsė ir mumijos buvo perrenginėjamos, o liūdintys palikuonys ateidavo pasimelsti ir paspausti rankos prieš du šimtus metų į aną pasaulį iškeliavusiam proseneliui.
Oficialiai katakombos buvo uždarytos 1871 metais, tačiau miestiečiai nevengdavo duoti kyšių, kad nelegaliai po mirties prasmuktų į šį mirtinos mados šou. Paskutinysis palaidojimas įvyko 1920 metais – katakombos priėmė nuo plaučių uždegimo mirusią dvimetę mergytę Rosalią Lombardo, kurią išbalzamavo kapucinas gydytojas Alfredo Salafia – jis ir nusinešė balzamavimo recepto paslaptį į kapus. Bet darbą atliko puikiai – mažoji Palermo gyventoja Paskutiniojo Teismo dieną prieš Sutvėrėją stos beveik kaip gyva. Kokie pelenai, kokios dulkės – beveik girdžiu sakant senuosius palermiečius. „Kad aš prieš Viešpatį stočiau kaip dulkė? Tik per mano lavoną!“
Netgi Palermo globėją šventąją Rozaliją, palermiečių švelniai pravardžiuojamą La Santuzza (šventute) galima laikyti mumijų ir katakombų kulto pradininke – juk ši normanų palikuonė, gimusi 1136 m. būdama jauna mergaitė vedama angelų pasitraukė į ankštą urvą Monte Pellegrino kalne. Ant jo sienos iškilmingai užrašė: „aš, Rozalija, Rožių pono Sinibaldo ir Quisquinos duktė, pasiryžau gyventi šiame urve iš meilės savo Viešpačiui Jėzui Kristui“. Ten ji ir mirė 1166-aisiais, bet stebuklais pradėjo garsėti tik per 1625 metais Palerme siautusį marą. Būtent tuomet ji pasirodė vienam karščiuojančiam nelaimėliui, nurodė urvą su savo palaikais, liepė juos iškelti ir atnešti į miestą. Nereikia nė sakyti, kad, pagal legendą, jos kūnas buvo mumifikavęsis ir puikiai išsilaikęs, o nuo jo sklido rožių kvapas… ir žinoma, ji sustabdė marą Palerme, dėl to ir šiandien dėkingo miesto šūkis tebėra: Viva Palermo e Santa Rosalia!
Kai lankomės, Palermas kaip tik rugsėjo 4 atšventė vieną iš dviejų pagrindinių religinių Šventosios Rozalijos švenčių (kita švenčiama liepos 15 d.). Bažnyčių prieangiai, skelbimų stulpai ir kafeterijų durys vis dar nuklijuotos plakatais su rožių vainiku pasipuošusios šventosios atvaizdais. Rožių dvelksmas – vienas iš neabejotinų La Santuzza stebuklų, turėjęs tiesiog priblokšti XVII amžiuje, nes net ir mūsų dienomis yra aktualus: gražusis makabriškasis Palermas karštyje kaip reikiant smirdi kačių ir žmonių myžalais, visomis įmanomomis kūno išskyromis ir gerai švinktelėjusiomis šiukšlėmis, kurias apeinant reikia daryti beveik cha cha piruetus – nes miesto šaligatviai siaurut siaurutėliai. Jei Catania (Katanija) – moteriškas miestas, su jaukiomis aikštėmis, apvaliais barokiniais kupolais ir šventosios Agatos krūtų formos pyragėliais, tai Palermas – neabejotinai patinas, išdidžiai išsistiebęs į aukštį, prasmirdęs prakaitu ir grąsinantis neaiškiais šešėliais su peiliais iš tamsių apgriuvusių skersgatvių, dar nespėtų restauruoti už ES lėšas. Ir netgi firminis miesto pyragaitis – ne šventosios krūtys, o canolli vamzdelis, šnekamojoje kalboje reiškiantis pagrindinę vyriškos anatomijos dalį.
Atgauname kvapą Palazzo Chiaramonte o Steri – XIV amžiuje statytoje pilyje, buvusiuose vicekaralių, o vėliau (1600-1782) – Šventosios Inkvizicijos rūmuose. Šiandien čia – Palermo universiteto rektoratas, o antrojo aukšto galerijoje, po atviru žvaigždėtu dangumi – Palermo senosios muzikos ansamblio (Ensemble di Strumenti Antichi di Palermo) koncertas. Autentiškų instrumentų skambesys, atlikimo lengvumas, virtuoziškas tempas – taip tegali groti prie nuožmaus gyvenimo įpratę palermiečiai… Ausyse tebeskambant muzikai, Palermo tamsoje ieškome mūsų mašinos. Vieta, kur ją palikome sukelia déjà vu įspūdį – pasirodo ją priparkavome tiesiai prie garsiųjų karabinierių būstinės vartų. Tai pro juos mano vaikystės seriale apie komisarą Cattani “Aštuonkojis” (La Piovra) kaukdami lėkdavo ekipažai į eilinės žmogžudystės vietą…
P.S. Apie sicilietišką maistą galima būtų rašyti ir rašyti, tačiau jei būsite Palerme, verta užsukti į Antica Foccaceria di San Francesco, via Allesandro Paternostro 58, prie pat Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, tikrą Palermo gatvės maisto “instituciją” veikiančią nuo 1834 metų. Ten, ant senovinių geležinių krosnių lygiai taip pat, kaip ir beveik prieš du šimtus metų milžiniškais kardais – atsiprašau, peiliais, – kapojamos virtos jaučių širdys, tiesiai po kabančiu Šv. Dievo Motinos paveikslu. Balta bandelė su virta jaučio širdimi ir tarkuotu provolone sūriu – vienas iš firminių patiekalų šioje savitarnos užeigoje (aikštėje priešais įėjimą vakarais veikia restoranas kur galima pavalgyti padoriai, prie baltos staltiesės ir ne iš plastmasinių indų). Keliautojų nuomonės dėl Foccaceria išsiskiria – vieni ją vadina spąstais turistams, kiti – atitinkančia legendinę reputaciją. Verta nueiti bent jau tam, kad susidarytum savo nuomonę. Man vertėjo apsilankyti vien jau dėl to, kad ten suvalgiau absoliučiai geriausią iš lig tol valgytų canolli pyragaičių (pagal specialų receptą iškeptas traškus vaflinis vamzdelis su ricotta kremo įdaru ir apelsino žievele).