Kinijos apžavėtas fotografas V.Daraškevičius: „Kinai nebijo šypsotis ir turėdami vos keletą kreivų dantų“ (nuotraukos)

Tokį sugebėjimą išugdė fotografas Vytautas Daraškevičius, savo įspūdžius iš ankstesnių kelionių į Kiniją parodęs ir Vilniaus rotušėje. Fotografas ką tik kaip nominantas grįžo iš pasaulinės folkloro fotografijos parodos-konkurso Kinijoje „Humanity Photo Awards“ („Žmogiškumo fotografijų apdovanojimai“).

Tai buvo penktoji lietuvio kelionė į šią tolimą šalį. Kaip ir kiekvieną kartą, taip ir šį jis grįžta su šūsnimi akį savo egzotiškumu stebinančių nuotraukų: kraštovaizdis, nuotaika, žmonės – Kinijoje viskas kitaip.

Kinijoje šiemet buvo demonstruojami dviejų temų V.Daraškevičiaus fotografijos darbai – Užgavėnės Rumšiškėse ir pavasario lygiadienio pagoniškos apeigos Vilniuje.

V.Daraškevičius jau daugiau nei 40 metų savo objektyvu gaudo kalendorinių švenčių akimirkas, kurių Lietuvoje per metus netrūksta. Siųsdamas nuotraukas į konkursą Užgavėnių tema, jis įdėjo ir keletą senesnių, kad iš fotografijų būtų galima palyginti pačias kaukes.

Skirtumas įamžintas: „Anksčiau kaukės buvo primityvesnės, archajiškesnės, o dabar puošnesnės, net šiek tiek nusižiūrėtos iš Venecijos festivalių.“

Iš Lietuvos kaip nominantas į Kiniją jis vyko ne vienintelis, bet kartu su kauniečiu Rymantu Penkausku. Nominaciją gavo ir Vėtrė Antanavičiūtė, bet ji negalėjo važiuoti.

Atidarius parodą ir įteikus apdovanojimus nominantai buvo pakviesti į fotografinę kelionę, kuri truko apie savaitę, kai sudaroma galimybė menininkams sugauti įdomių kadrų iš kinų gyvenimo.

Lietuvis su kolegomis leidosi į kelionę po Junanio provinciją, garsėjančią savo arbata ir tautinių mažumų įvairove. Kinijoje iš viso gyvena 58 skirtingos tautelės, o vien Junanyje glaudžiasi apie 24 skirtingos tautinės mažumos.

Po parodos organizatorių surengtų ekskursijų, V.Daraškevičius iškart nesipakavo lagaminų namo – jis dar dvi savaites vienas savarankiškai keliavo po Kiniją. Fotomenininkas puoselėja idėją išleisti savo Kinijos įspūdžių knygą, todėl norėjo pamatyti kuo daugiau įdomių vietų ir jas visas užfiksuoti.

Jis vienas aplankė tokius miestelius kaip Dalį ir Lijiang.

Ten fotomenininkas tikėjosi pamatyti tikrus kalnus, bet nepasisekė – jo lankytoje vietoje kalnas su snieguota viršukalne buvo pasislėpęs po debesimis. Dali miestelyje V.Daraškevičius išvydo ryžių derliaus nuėmimą. Fotomenininkas anksčiau buvo fotografavęs, kaip auginami ryžiai, tačiau niekada – kaip nuimami.

Pašnekovą nustebino ir kinų išradingumas tvarkantis su kormoranais, daug žalos Neringoje pridarančiais paukščiais. Pasirodo, kormoranai labai protingi paukščiai – tuo jis įsitikino stebėdamas, kaip jie gaudo žuvį ir laimikį atiduoda šeimininkui. Tačiau fotografas suabejojo, ar tai naudojama praktiškai, o ne tik kaip mokamas šou turistams.

Apie į atmintį įsiskverbusius įspūdžius iš Kinijos kalbamės su pačiu fotomenininku.

- Šalis iš tikrųjų spalvinga. Daug tų spalvų ir gamtoje, ir patys žmonės gan spalvingi. Ten viena iš populiariausių spalvų – ryškiai raudona.

- Kinijoje daug tų dalykų, kuriais gali žavėtis. Labai graži ir egzotiška gamta. Antra, labai darbštūs ir draugiški žmonės. Nors civilizacija pastaruoju metu ten plėtojais labai greitai, vis tik senieji archajiškieji papročiai išlikę.

Parodos, į kurią vykau, organizatoriai gerai suprato, kad amžinai taip nebus ir kad verta išsaugoti tai, kas gali greitai išnykti.

- Nors svetima gamta įdomi, bet bent jau man daug įdomiau – ir Lietuvoje – fotografuoti žmones. Būtent tuos natūralius, kuriuos aš atsitiktinai atrandu darančius kažką sau, o ne specialiai, kad parodytų kitiems, nors to vis tik labai daug Kinijoje.

Ši didžiulė šalis puikiai išmano, kaip rinkti pinigus iš turistų - organizuojama labai daug būtent jiems skirtų specialių renginių, vaizdų. Aišku, šie pasirodymai turistams dažnai remiasi senomis tradicijomis, bet tai vis tiek specialūs šou, todėl jie mane mažiau domina.

Fotografiniuose turuose, kai mus atveždavo Kinijoje į kaimus, pavykdavo pamatyti daug tikrų ir natūralių dalykų, nes ten žmonės gyvena savo gyvenimą, o tu vaikštai, dairaisi, kas ten vyksta, ir vis tiek kažką tokio randi, kas neparodymui, o jiems, jų gyvenimui būdinga.

Kita vertus, kai keliavau vienas, teko susidurti, kad dažnai net kad galėtum pavaikščioti po kaimą, reikia nebrangų bilietą nusipirkti.

- Kinai pakankamai natūralūs, nesistengia atrodyti gražesni, nei iš tikrųjų yra. Net ir savo trūkumų jie pernelyg nepaiso, nors atrodo, kad jei žmogus turi nelabai gražius dantis, jis stengsis bent fotografuojamas nesišypsoti. Vis dėlto kinai nebijo šypsotis ir turėdami vos keletą kreivų dantų.

Pas mus žmonių veidai pakankamai civilizuoti, net ir kaime gyvenančių, o Kinijoje jie ne per daug pasipuošę, natūralūs, savo veidais spinduliuojantys gyvenimišką patirtį.

Žmonės tikrai labai draugiški, neagresyvūs, nesutikau tokių, kurie būtų labai nepatenkinti, kad juos fotografuoju ar man dėl to grasintų.

Paprasti žmonės tikrai labai nuoširdūs, geranoriški, svetingi, tik problema ta, kad su jais bendrauti nėra lengva, nes beveik niekas nemoka užsienio kalbų, nes ilgą laiką tai buvo labai izoliuota šalis.

- Per daug įkalbinėti dažniausiai nė neprireikia. Net ir nemokant kinų kalbos, gali suprasti kūno kalbą: matai, ar žmogus prieštarauja, ar ne, susikalbi žvilgsniu.

Dažniausiai jie ne itin prieštarauja. Norint nufotografuoti kinus, nereikia per daug slapstytis. Kinai tikrai ne tokie kaip, pavyzdžiui, egiptiečiai, kurie dažnai net reikalauja, kad atsilygintum už tai, kad juos nufotografavai. Kinijoje jokio užmokesčio už tai neprašoma.

- Lietuvoje aš fotografuoju tuos dalykus, kuriuos labai gerai pažįstu: dalyvauju folkloriniame ansamblyje, žinau tų švenčių prigimtį. Kinijoje aš tai darau daugiau kaip žmogus iš šono – kas įdomu, kas kitaip, kas vizualu, nes neturiu galimybės taip giliai su tuo susipažinti.

- Daugiau skirtingo, nei bendro. Šis skirtingumas atsiranda dėl to, jog mes esame vidutinio klimato juostoje, pas mus ryškiai jaučiama metų laikų kaita. Kinai gyvena daug šilčiau ir sezoniškumas, pasirodantis ir apeigose, ne taip ryškiai jaučiamas, todėl jų tradicijose dominuoja kiti motyvai.

- Viskas klojosi pagal planą, nors buvo ir sudėtingų situacijų. Pavyzdžiui, spalio pirmą dieną Kinijoje nacionalinė šventė – revoliucijos metinės, nuo kurių prasidėjo komunistinė Kinija. Jie turi visą savaitę atostogų ir visa Kinija pakyla į kelią. Kinai stengiasi išnaudoti tą laisvą nuo darbo savaitę važiuodami pas gimines ar apžiūrėdami kitus miestus.

Bruzdesį šalies viduje būtų galima paaiškinti tuo, kad pragyvenimo lygis Kinijoje sparčiai auga, todėl atsiranda pinigų ir kelionėms. Nors į užsienį keliauti vis dar sudėtinga dėl įvairių formalumų, tokių kaip užsienio pasas, bet viduje problemų nėra – tik pinigų turėk.

Taigi dėl gausios žmonių minios tuose miestuose, labai sunku gauti vietą, pavyzdžiui, traukinyje, sudėtinga rasti ir viešbutį, nes viešbučių kainos tuomet pakyla. Tokie niuansai sukėlė tam tikrų kelbumų, nes man reikėjo prie to taikytis ir kiek keisti kelionės planus, maršrutą.

- Kiek esu joje lankęsis, nė karto nebuvau atsidūręs situacijoje, kad pasijusčiau nesaugus. Manau, kad Lietuvoje tikriausiai būtų daugiau pavojų negu Kinijoje, kurioje saugumą užtikrina didelės ir griežtos bausmės už nusikaltimus, atgrasančios nuo jų. Nusikaltėlių tikrai yra mažiau.

- Labai nedaug, todėl kinai taip stebėjosi matydami mane vieną. Jie pripratę, kad vakariečiai keliauja didelėmis grupėmis su gidais, vertėjais, apsauga.

Man labai patiko, kad aš esu vienas, nes galėjau su vietiniais bendrauti be jokių tarpininkų: ant kiekvieno žingsnio atsirasdavo vietinių draugų, siūlančių pagalbą, net jei jos nė nereikėjo.

- Jie, aišku, iškart iš išvaizdos atpažįsta nevietinį žmogų ir reaguoja labai smalsiai, draugiškai. Jie net patys rodydavo iniciatyvą bendrauti, ypač mokantys anglų kalbą. Vien tik tai, kad aš, kaip matosi, esu iš kažkur kitur, yra pretekstas prieiti, pakalbinti, susipažinti ir palavinti savo kalbos įgūdžius.

Susidūriau ir su tuo, kad žmonės dažnai norėdavo patys su manimi nusifotografuoti, kadangi aš kitoks nei jie. Vėliau sužinojau, kad kinams yra prestižiška pažinoti užsienietį. Gal dėl to, kad tokių žmonių, turinčių pažįstamų iš užsienio, palyginus nedaug. Gal todėl ir nuotrauka su užsieniečiu daugiau reiškia – jau yra kuo pasigirti.

- Dar 2004 metais labai mažai žinojau apie šią šalį, kaip ir dauguma mūsų, tačiau nuvykus ten man buvo siurprizas, kad Kinija vis tik nėra trečiojo pasaulio, o pakankamai civilizuota šalis.

Tada dar čia dominavo Kinijos kaip prastos kokybės prekių šalies įvaizdis. Vėliau aš supratau, kodėl tos kiniškos prekės tokios prastos. Tai dėl mūsų verslininkų kaltės, prašiusių kuo pigesnių prekių. Kinai išpildė šį prašymą surasdami pačių pigiausių, tačiau kokybės atžvilgiu ir pačių prasčiausių prekių. Tai buvo tos prekės, kurių nė patys kinai nenaudoja. Kai nori už tokią nenormaliai mažą kainą, to gali ir tikėtis.

- Kiekvieną kartą nustebina šios šalies staigaus augimo ir plėtros tempai. Vis atsiranda kažkas naujo, įdomaus pastatyta, žmonės po trupučiuką geriau gyvena, leidžia sau daugiau išlaidauti.

- Yra dar daugybė vietų, kur man neteko būti, o tikrai norėčiau apsilankyti. Viena jų – Tibetas, bet kelionė į šį regioną gan komplikuota. Užsieniečiui nuvažiuoti į Tibetą reikalingas specialus leidimas, kurio gali prašyti, kad išduotų, tik vietoje, o laukti jo reikia mažiausiai septynias dienas, važiuoti ten galima tik su vietine kelionių agentūra, to daryti vienas negali. Visa tai pareikalauja nemažai finansinių išlaidų.

Žinoma, yra ir kitų vietų, kurias norėčiau pamatyti, juk Kinijos teritorija pagal plotą yra lygiai tokia pati kaip Europa nuo Uralo kalnų iki Portugalijos.

- Su ta formalia cenzūra aš kaip ir nesusidūriau, nors žinau, kad apribojimų yra, ypač daug jų keliaujantiems į Tibetą, kad atvykėliai nevaikščiotų, kur nori, kad viskas būtų reguliuojama.