Oro uoste mane sutinka Lietuvos garbės konsulas Naujojoje Zelandijoje. Pasipuošęs kepurėle, ant kurios užrašyta “Lietuva”, lietuviškai prabyla “Sveikas atvykęs!”. Konsulas pasakoja apie Naujojoje Zelandijoje vykusį prezidento Adamkaus vizitą 2006 metais, bei neseniai besilankiusią krepšininkų iki 19 metų komandą. Konsulo vardas Jurgis. Jis atvyko į Naująją Zealandiją laivu 1944 metais vis dar būdamas vaiku.
Naujoji Zelandija – pirmoji šalis II pasaulinio karo metu nutarusi priimti karo pabėgėlius. Pirmasis laivas atplukdė apie 1,000 našlaičių iš Lenkijos, dauguma jų pabaigę mokslus tapo buhalteriais ar teisininkais ir čia gyvena iki šiol. Ši, pasaulio krašte esanti valstybė taip pat pirmoji pasaulyje suteikė moterims balsavimo teisę.
Čia XXa. antroje pusėje prieglobstį rado ir pasaulinis žaliųjų judėjimas „Greenpeace“. Šio judėjimo pagrindinį laivą „Vaivorykštės Karys“ (angl. Rainbow Warrior) prisišvartavusį Ouklendo uoste, 1985 metais paskandino Prancūzijos šnipai. Šis įvykis, sukėlęs tarptautinį skandalą, lėmė, kad Naujoji Zelandija, nesulaukusi paramos iš savo partnerių – Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Valstijų, nutarė pakeisti savo užsienio politiką. Šalis nutarė tapti neutralia valstybe, užmegzti artimesnius santykius su Ramiojo vandenyno salomis-valstybėmis bei Australija.
Popiet atvykstu į Ouklendo centrą, kuriame stūksantys dangoraižiai yra apsupti vandenyno įlankos. Vaizdai gražūs, tačiau trečiadienio popietę miestas apmiręs – nenuostabu, juk tik sekmadienį Naujoji Zelandija po 24 metų pertraukos laimėjo pasaulio regbio taurę. Ekspertų teigimu, Ouklende apsilankė daugiau nei 100,000 užsienio turistų – viešbučiai buvo sausakimši, visur kur pasisuksi reklamos su regbio elementais, nesvarbu kas reklamuojama – pienas, bankai, drabužiai.
Miesto centras nedidelis, bet aukštas – čia stovi aukščiausias statinys pietų pusrutulyje „SkyTower“. Jame – televizijos bokštas, viešbutis ir kazino SkyTower. Aplink šį bokštą dar kelios dešimtys dangoraižių, tačiau centre yra ir Viktorijos laikų dviaukščių kolonijinių namų.
Viskas išsidėstę prie vandenyno įlankos, kurioje yra vienas iš dviejų Ouklendo uostų. Pagrindinė gatvė pavadinta Karalienės garbei, piko metu čia plūsta minios žmonių, visi skuba namo, o tautybių įvairovė čia stebina, daug kivių, azijiečių, europiečių – britų, airių, prancūzų, ispanų, taip pat pamatyti galima ir vietinių maorių, pirmųjų Naujosios Zelandijos gyventojų atvykusių iš Polinezijos. Mieste apstu įvairių kavinių, pradedant nuo kebabų, indiško maisto, korėjietiško, kinietiško, airiškų pub’ų ir barų.
Apsistojus hostelyje miesto centre kartu gyvena išskirtinai tik ką mokyklą baigę jaunuoliai iš Vakarų Europos – dauguma jų čia keliauja darydami metų pertrauką tarp vidurinės mokyklos ir universiteto. Vieni ieško naujų draugų, kiti čia atkeliavo pakeliui iš Australijos, treti tiesiog smagiai leidžia laiką Ouklendo aktyviame naktinio gyvenimo pasaulyje.
Ouklendo maratonas – miesto šventė
Sekmadienį apie šeštą valandą ryte jau esu kelte, plaukiančiame į kitą uosto pusę, kurioje prasideda maratono trasa. Įvertinęs savo galimybes užsiregistravau tik pusei maratono – distancijai, kurią pasirinko apie 5,000 bėgikų.
Kelte susipažinau su ponia, keliaujančia į startą – anksčiau ji dalyvaudavo plaukimo varžybose, vykstančiose tame pačiame uoste, tačiau atsiradus žiliems plaukams, teko pasirinkti, arba dažyti plaukai, arba plaukimo varžybos – taip ji pradėjo bėgioti. Vien lapkričio mėnesį Ouklende vyks plaukimas jūra skersai uostą, triatlonas, bei daug kitokių sporto varžybų.
Nuskambėjus starto signalui maratoniniu tempu pajudame per Devonport rajoną – žodis “suburbia” puikiai tiktų jį apibūdinti. Privatūs namai, prie kurių vartelių šį ankstų sekmadienio rytą su plakatais, būgnais, trimitais, dūdmaišiais, ir kitais palaikymo įnagiais maratonininkus sveikina jų gyventojai. Daugumos iš jų šeimos nariai taip pat dalyvauja šiame bėgime. Maratonas suorganizuotas puikiai, šia proga eismas uždarytas netgi ant didžiojo Harbour Bridge (“Uosto Tilto”) jungiančio šiaurinę miesto dalį ir centrą.
Po dviejų varginančių valandų su keletu sportiškų garbaus amžiaus senjorų ir kiek prastesnės sportinės formos jaunimo pasiekiame finišo tiesiąją Viktorijos parke. Čia kirtus finišo liniją kiekvienas bėgikas gauna bananų, vandens, sportinių gėrimų, kad atstatytų trūkstamų medžiagų kiekį. Dar nespėjus išeiti iš finišo tiesiosios, savanoriai bėgikams dalina nemokamą alų. Parke vyksta šventė, žmonės kepa barbekiu, bėgikai ir palaikymo komandos ilsisi, džiaugiasi pavasario saule. Vėliau, iš lėto klibinkščiuojant namo, mieste matau daug lėtai judančių laimingų žmonių su bėgimo numeriais ant pilvo.