Japonai per metus vidutiniškai suvartoja apie 450 tūkstančių tonų tunų. Tačiau didžioji dalis visų šių žuvų po Japoniją pasklinda iš Tsukiji žuvų turgaus. Jei norisi dar labiau nustebti bei susižavėti šiuo turgumi, vietos informaciniuose stenduose galima perskaityti, kad kasdien jame parduodama 400 rūšių žuvų, o pirkėjai į savo krepšius, karučius, automobilius ir furgonus susikrauna 3 tūkst. tonų žuvų. O kiek dar žuvų ir tunų neiškeliauja už turgaus ribų ir suvalgoma šalia esančiuose sušių ar šviežios žuvies baruose...
Taigi, pirmyn į Tsukiji turgų!
Kelionė į turgų prasideda 3 val. 30 min. nuo elementaraus taksi iškvietimo. Tokijo metro pradeda kursuoti 4 val. 30 min., tačiau jau tuo metu reikia stovėti eilėje į turgaus informacinį centrą ir tikėtis, kad būsi tarp 120 laimingųjų, kurie pateks tądien į specialų angarą, kuriame vyks tunų aukcionai.
Tad, kaip sakoma, miegaliai vargu ar kada pamatys tunų aukcionus.
Iš Tokijo miesto centro iki Osakana Fukyu - žuvies informacijos centro, kuris yra prie Kachidoki vartų, taksi jus nuveš už kuklią 2,5-3 tūkst. jenų (apie 105 litus) sumą.
Vos tik išlipus iš taksi iškart galima suprasti, ar pasiseks patekti į žuvų turgaus aukcionus – jei eilėje prie informacinio centro stovėtų daugiau kaip 120 žmonių, mums buvo patarta apsisukti ir tuo pačiu taksi vykti namo į viešbutį. Tik 120 žmonių kasdien praleidžiami stebėti tunų aukcionus.
„Ar tai eilė į turgų?“ - nedrąsiai angliškai klausinėja jau stovinčių eilėje iš taksi išlipę „naujokai“. Nors nujautėme, kad pataikėme ten, kur reikia (o kur dar daugiau gali būti eilė Tokijuje 4 val. ryto?), tačiau ir mes, lietuviai, paklausėme to paties. Atsakymas buvo lakoniškas: „Junkitės, tunai mūsų laukia.“ Tai vienintelė vieta Tokijuje, kur dominuoja ne japonų, o anglų kalba: į turgų pažioplinėti traukia tik užsieniečiai.
Patys japonai apsipirkti į turgų traukia tik apie 8-9 valandą ryto.
Į turguje vyksiančius aukcionus beveik 40 metų buvo įleidžiami visi norintys ir be jokio mokesčio, bet prieš kurį laiką japonai nusprendė mažinti turistų srautus.
Mintis apriboti besilankančiųjų skaičių Tokijo žuvų turguje sklandė jau seniai ir buvo įgyvendinta 2010 metais. Kaip verkšleno prekeiviai, turistų masės trukdė jiems varžytis aukcionuose dėl geriausio sandorio. Be to, neretai turistai į žuvų turgų užsukdavo iškart po naktinių linksmybių - dar neišsiblaivę. Didžiausius akmenis japonai rideno į australų ir europiečių daržą. Užbėgant į priekį reikia pasakyti, kad tarp tądien aukcionus stebėjusių viso pasaulio turistų ir vėl buvo porą gerokai įkaušusių piliečių – pasižymėjo apie savo valstybę garsiai pasakojęs kanadietis ir „Australia“ marškinėlius vilkėjęs pilietis.
Tad arčiau reikalo... Man su dar dviejų lietuvių kompanija Tsukiji turgų su taksi pasisekė pasiekti apie 4 val. 10 min. ir lietingą rytą eilėje buvome penkiolikti. Jau tada su šalia stovinčiais keliais australais ir amerikiečiu pasidžiaugėme, kad būsime pirmoje grupėje, kuri į tunų aukciono salę įžengs ankščiausiai – nuo 5 val. 25 min. ir stebės varžytuves lygiai 25 minutes.
Bėgant minutėms, eilė į centrą ilgėjo, o žuvų turgaus darbuotojai pusę penkių ryto nutarė – pirmoji grupė iš 60 žmonių jau beveik yra.
Atvėręs informacinio centro duris ir su kiekvienu pasisveikinęs darbuotojas įeinančiam įteikė geltoną liemenę bei brošiūrėlę, kurioje buvo aiškinamos lankytojo teisės ir pareigos.
„Turgaus tunų aukcionas – ne šou. Prašome nešūkauti ir, svarbiausia, nekilnoti rankų, kad jūsų nepalaikytų aukciono dalyviais“, - tarp kitų draudimų anglų, ispanų, japonų ir net rusų kalbomis parašyta lape.
Jei skaityti ankstų rytą kai kam buvo tingu, centro darbuotojas įjungė televizorių, kuriame visa ši informacija kartojosi.
Tai pat darbuotojas apžiūrėjo visų lankytojų kuprinių dydžius - dėl praeityje buvusių kelių nelaimingų nutikimų, kurių aukos – dideles kuprines turėję užsižiopsoję turistai, jokių didesnių daiktų neštis į turgų nevalia.
Pirmoji ekskursantų grupė susiformavo iki 4 val. 40 min, ir specialia apranga vilkintis turgaus darbuotojas pradėjo dalinti 60 žaliųjų liemenių. Tai turėjo būti antroji neįprastos ekskursijos grupė, kuri į turgų galės įžengti tik 5 val. 50 minučių ir ten pabūti iki 6 val. 15 min.
„Durys atsidaro“, - iš rankų gestų buvo galima suprasti turgaus darbuotojo išsakytą mintį japoniškai ir 5 val. 15 min. šešiasdešimties geltonųjų liemenių turistinė grupė patraukė tunų aukciono vietos link.
Lyg avių bandą 6 uniformuoti turgaus darbuotojai mus palydėjo iki vieno iš keliasdešimties angarų - ir štai jis, tunų aukcionas.
Pirma mintis: „Šaltoka.“ Kodėl? Atsakymas paprastas – angaras lyg didelis šaldytuvas, kuriame palaikoma tokia oro temperatūra, kurioje sušaldyti tunai per aukcioną tikrai nesugebėtų atšilti.
Įkišti į savotišką gardą angaro viduryje, visi pradėjome fotografuoti ir filmuoti kas papuolė į objektyvus: ant žemės gulinčius sušaldytus tunus, su specialiais kabliais vaikštinėjančius pirkėjus, stalus su tuno gabaliukais.
Trūko tik pačio aukciono – nebuvo panašu, kad slampinėjantys ir žuvis apžiūrinėjantys japonai jau vykdo tą išreklamuotą „šokio ir balso“ aukcioną.
Tik praėjus penkioms minutėms su kolegomis supratome, kad aukcione dabar štilis prieš audrą. Būsimieji pirkėjai galėjo pasižiūrėti norimą pirkti prekę: ant žemės padėti didžiuliai šviežiai šaldyti tunai buvo prapjauti ties uodega. Besidomintys preke pirkėjai galėjo savo rankomis ir akimis pamatyti žuvų mėsos struktūrą, o jei reikia, su specialiu kabliu iš uodegos išskaptuoti gabaliuką tuno.
Jei pirkėjas norėjo pamatyti, kaip tunas atrodo atšildytas – prie pat gulinčių žuvų stovėjo stalai su tunų gabaliukais. Tereikėjo pirkėjui perskaityti raudonais dažais ant tuno esantį užrašą ir surasti tokį patį užrašą ant stalo.
Ne vienas pirkėjas ėmė į rankas tuno gabaliukus, švietė mėsą žibintuvėliais ir norėjo pamatyti jos struktūrą. Pajuokavome tarpusavyje - kas būtų, jei atėję į Kalvarijų turgų pirkti kiaulienos dar pasiimtume ir žibintuvėlius bei gabalą sprandinės bandytume peršviesti. Nežinia, ką apie mus pagalvotų pardavėjai.
Ir lyg iš niekur nieko – varpelio skambutis. Jis reiškė, kad prasidėjo tunų aukcionas. Galima pasakyti, kad japonų žuvų aukcionas nepanašus nė į vieną kitą pasaulio aukcioną.
Pardavėjas visais įmanomais būdais siekė prisivilioti pirkėjų: šaukė, šoko, rankomis kvietė pirkti jo prekę. Tuo tarpu pirkėjai tik laukė, kada bus paskelbtos kainos, – jokių emocijų.
Net ir paskelbus vieno ar kito tuno kainą, pirkėjai nepuolė didinti kainos – tik parodė, jog pasirengęs mokėti prašomą sumą. Jei tuno kaina netinka – žuvis paliekama kitam aukcionui, kuris visuomet vykta besibaigiant tunų pirkimo šurmuliui. Jį turėjo stebėti antroji turistų grupė – žalieji.
Tądien, kai buvome aukcione, tunų kainos siekė 4-18 tūkst. JAV dolerių už žuvį. Tačiau liepą šiame aukcione buvo parduotas mėlynasis tunas, už kurį prestižinis Honkongo restoranas suplojo net 400 tūkst. JAV dolerių.
Netikėtai prasidėjęs, aukcionas taip pat netikėtai ir pasibaigė. Be jokių emocijų – tiesiog pardavėjai baigė savo parduodamų žuvų tiradą, o pirkėjai išsiskirstė.
Tačiau dalis jų pradėjo apžiūrinėti dar neparduotas žuvis, o kiti skubėjo susikrauti nusipirktą prekę. Ir vėl ta pati procedūra – kabliais iš žuvies uodegos skaptuojama mėsa, jos tikrinimas peršviečiant žiebtuvėliais ir žuvies mėsos trynimas tarp pirštų – riebumo įvertinimas.
Ir taip – diena po dienos, išskyrus poilsio dienomis tapusius sekmadienį ir trečiadienį.
Dalis parduotų tunų toli nuo Tsukiji nenukeliauja – juos suvalgo šalia turgaus esančių sušių barų ar žuvies restoranų lankytojai.
Išėjus iš žuvų aukciono beveik visi šio reginio stebėtojai užplūdo šviežios žuvies restoranus ar barus: sočią 8 sušių porciją galima buvo nusipirkti už 3,5 tūkst. jenų (apie 120 litų), o didelę lėkštę žuvų asorti (krevetės, kalmarai, mažai pažįstama baltoji žuvis, maltas tunas ir tuno gabaliukai) su ryžiais ir žalia arbata šalia Tsukiji turgaus galima gauti už 1,8 tūkst. jenų sumą (apie 62 litus).