Režisierių ir aktorių D.Fletcherį amžinasis miestas Roma nesiliauja stebinęs (nuotraukos)

Britų aktoriaus D.Fletcherio režisūrinis debiutas „Laukinis Bilas“ per du mėnesius dalyvavo jau ketvirtame festivalyje. Prieš tai jį matė San Sebastiano, Čikagos ir Londono festivalių publika.

Romoje į „Sinopoli“ salę susirinkę 1200 žiūrovų griausmingais plojimais po filmo peržiūros sveikino režisierių ir vieną pagrindinių vaidmenų atlikėjų Willą Poulterį.

6-asis Romos festivalis vyko „Auditorium Parco della Musica“ komplekse, sukurtame garsiausio italų architekto Renzo Piano, kuris mums geriausiai žinomas kaip Pompidou centro Paryžiuje autorius.

Kompleksą sudaro trys puikios akustikos salės, lauko koncertams skirtas amfiteatras, teatro studija ir kelios parodų salės.

Šio įspūdingo meno komplekso statybos buvo net ketveriems metams įšaldytos, nes pradėjus darbus buvo atrasti senovės Romos vilos griuvėsiai, kuriuos reikėjo įkomponuoti į modernų architektūros ansamblį.

2002 metais atidaryta „Auditorium Parco della Musica“ tapo kultūrinės traukos centru, muzikos meka.

Jame vykstantis Romos kino festivalis dar negali svarumu konkuruoti su 68 metus rengiamu Venecijos kino festivaliu, tačiau šiemet parengė iš tiesų įspūdingą programą, supažindinačią ir su naujais režisieriais, ir su pasaulio kino korifėjų darbais - Luco Bessono „The Lady“, Martino Scorsese „Hugo Cabret“.

Britų pragrama „Punks and Patriots“ („Maištininkai ir patriotai“) šiemet pristatė 7 naujausius filmus ir britų kino retrospektyvą. D.Fletcherio„Laukinis Bilas“ buvo finalinis programos akcentas.

Net milžinišku raudonu kilimu išklota aikštė buvo papuošta netradiciškai - britų vėliavos instaliacija buvo padaryta pankišku stiliumi iš tikrų tikriausių kopūstų ir obuolių.

Šiuolaikinio britų kino maištingą dvasią italai labai vertina, nes patys dabar išgyvena kino meno vertybių krizę ir skundžiasi ne tik finansiniais sunkumais, bet ir asmenybių stoka.

Gal dėl to daug dėmesio festivalyje skirta italų kino legendoms. Jo metu vyko režisieriaus Piero Paulo Pasolini darbų paroda-instaliacija, kurioje meniškai susipynė ištraukos iš jo filmų, archyvinės nuotraukos, pačio Pasolini kurti vaizdai.

Parodos centras buvo kino dailininko Dante Ferretti sukurta instaliacija - iš milžiniškos rašomosios mašinėlė skriejantis popieriaus lapų debesis, primargintas P.P.Pasolini scenarijų ir minčių. Visi iškiliausi festivalio svečiai buvo kviečiami fotografuotis P.P.Pasolini darbų fone, o iš tų nuotraukų bus kuriama nauja instaliacija.

Per festivalio uždarymo ceremoniją didžiausias magnetas, be komisijos pirmininko legendinio italų kompozitoriaus Ennio Moriccone, buvo amerikiečių aktorius Richardas Gere'as, kuriam įteiktas prizas už viso gyvenimo nuopelnus.

Publika itin laukė antrosios Romos kino festivalio uždarymo ceremonijos dalies - atnaujinto filmo „Pusryčiai pas Tifanį“. Neįtikėtina, kad ši prieš 50 metų sukurta juosta ir jos pagrindinė žvaigždė Audrey Hepburn nė kiek neprarado savo žavesio.

A.Hepburn buvo skirta didžiulė paroda „Ara Pacis“ muziejuje. Joje eksponuota per pusantro šimto dar nematytų nuotraukų iš aktorės gyvenimo ir darbo Romoje. Čia ji gyveno daugiau kaip du dešimtmečius, suvaidino trijuose filmuose, augino sūnu ir užsiėmė labdara. „Ara Pacis“ muziejus yra vienas iš prieštaringai vertinamų pastatų, kuriame tūkstantmetė istorija susilieja su modernia architektūra.

2006-aisiais amerikiečių architektas Richardas Meieris sukūrė stiklo, metalo ir baltojo marmuro statinį, apgaubiantį rekonstruotą imperatoriaus Augusto arką, pastatytą 9 metais prieš mūsų erą.

Iš pradžių daug pasipiktinimo ir ginčų sukėles pastatas dabar labai populiari Romos vieta, kurioje ne tik puikiai eksponuojama Augusto arka, bet ir yra parodų salė.

Senovės Romos istorijos ir XXI a. architektūros derinys, netikėtas tokiam, atrodytų, tradicijų persunktam miestui, mane ir mano vyrą D.Fletcherį įkvėpė pasilikti ilgam savaitgaliui Romoje.

Norėjosi atrasti daugiau modernių, novatoriškų, šiuolaikiškų vietų, pamatyti netradicinę Italijos sostinę.

Kai 2010-ųjų gegužę buvo atidarytas naujausias Romos muziejus MAXXI, jis sukėlė tokį šiuolaikinio meno gerbėjų susidomėjimą, kad per pirmas 48 valandas jį aplankė daugiau kaip 50 tūkstančių lankytojų.

Barokinėje Romos architektūros padangėje architektės Zahos Hadid sukurtas modernaus dizaino pastatas atrodo labai dramatiškai. Nors čia eksponuojama meno kolekcija dar labai jauna, neslūgsta susidomėjimas ne tik nerealių formų pastatu, bet ir nuolat atnaujinama šiuolaikinio meno darbų, vaizdo instaliacijų, skulptūrų ir fotografijų kolekcija.

Čia nori nenori peršasi viena mintis - kiek mes praradome ir ką galėjo reikšti Vilniaus miestui ir turizmui Z.Hadid suprojektuotas muziejus, jeigu jis būtų buvęs pastatytas Neries pakrantėje.

Bet atgal į Romą. MAXXI - ne pirmasis šiuolaikinio meno muziejus Romoje. Dar 1999-aisiais buvusiame Peroni alaus daryklos pastate prancūzų architektė Odile Decq pradėjo kurti MACRO - Museo d'Arte Contemporanea Roma.

Muziejus atidarytas 2004-aisiais. Jame telpa visi italų menininkų darbai, kurti nuo 1960 metų.

Geležies, stiklo ir metalo vamzdžių pastatas yra labai dinamiškas, turi daug erdvių, o pramoninė aplinka kontrastuoja su didžiuliu 3000 kvadratinių metrų sodu ant muziejaus stogo.

Sode įrengtas milžiniškas 400 kvadratinių metrų fontanas stiklo dugnu virsta įspūdingomis lubomis pagrindinėje ekspozicijų salėje apačioje. Sprendžiant iš lankytojų gausos, ant MACRO stogo įrengta restoranas - populiari sekmadienio susitikimų vieta.

Didelis atradimas mums buvo ir tie Romos rajonai, kurie dar visai neseniai laikyti pavojingais, užsieniečiams nerodomais - Eskvilino, San Lorenco, Pinjeto. Juk visi apsiribodavo istoriniu centru, antikine Roma, na, dar Veneto gatve (filmo „Saldus gyvenimas“ nostalgija).

Dabar istoriniame centre vakare nepamatysi vietos žmonių - tik turistus. Visi, kurie nori atrasti alternatyvą tradicijoms ir šiuolaikine urbanistine energija pulsuojančią atmosferą, traukia toliau nuo centro. Net prieš 10 metų bohemišku laikytame Trasteverės rajone dabar gyvena bankininkai, pasiturintys užsieniečiai - visai kaip Londono Noting Hilas.

Dabar Romoje madingiausi, daugiausia meniškų sielų sutraukiantys kvartalai yra pramoniniuose, darbininkiškuose rajonuose, buvusiuose senojo miesto užribiuose - čia galima rasti geriausius modernios italų virtuvės restoranus, čia energingiausias naktinis gyvenimas, čia pramoniniuose pastatuose įsikūrusiose galerijose ir kavinėse rasi inteligentišką rafinuotumą ir šiuolaikinę eleganciją.

San Lorenco gatvės kino žinovams tikriausiai žinomos iš P.P.Pasolini filmų, jis čia ir pats gyveno tada dar nušiurusiame stoties rajone. Šiandien San Lorencą tiesiog būtina aplankyti ne tik dėl unikalios atmosferos, bet ir dėl vieno populiariausių italų virtuvės restoranų„Pastificio San Lorenzo“.

O dieną visiškai pilkas Pinjeto rajonas, mums gerai žinomas iš italų neorealistinių filmų, vakarais atgyja ir sutraukia būrius menininkų ir inteligentų, įdomiausią alternatyvųjį jaunimą. Romos karščiausias taskas dabar yra restoranas „Primo al Pigneto“, išmoningai įkurtas buvusiame sandėlyje. Puikus ir tikrai nebrangus maistas čia gali drąsiai konkuruoti su 2 „Michelin“ žvaigždes turinčiu restoranu „Il Pagliaccio“. Rezervacija būtina!

Viename tokių vis dar nušiurusių rajonų - Ostjensėje - yra „Centrale Montemartini“ muziejus - tikras šiuolaikinio ir klasikinio meno dermės pavyzdys.

Kai 2007-aisiais „Capitoline“ muziejus buvo uždarytas rekonstruoti, kilo problema, kur iškelti antikines skulptūras. Ir čia miesto pakraštyje buvo atrastas milžiniškas elektrinės pastatas, į kurį laikinai buvo iškeltos skulptūros.

Rezultatas pribloškiantis - šalto metalo mašinos tampa įspūdingu fonu marmurinėms romėnų herojų skulptūroms ir biustams, kurie stovi šalia elektrinės turbinų ar ant dyzelinių variklių. Taip tos skulptūros ir liko Ostjensėje.

Prieš atsisveikindami su Roma dar norėjome aplankyti vieną savo mėgstamiausių muziejų - Borhese galeriją. Pirma specialiai privačiai meno kolekcijai laikyti 1608-aisiais pastatyta meno galerija tiesiog sprogsta nuo klasikinių šedevrų gausos - Rafaelio, Veronese, Rubenso, Tiziano paveikslai, Bernini ir Canova skulptūros.

Bet viena salė ypač artima Dexteriui - čia tarp penkių Caravaggio paveikslų kabo „Jaunuolis su vaisių pintine“, kuris tapo britų kino menininko Dereko Jarmano filmo „Caravaggio“ simboliu.

Dexteris tame filme vaidino jaunąjį Caravaggio ir jo pozuota jaunuolio su vaisių pintine nuotrauka visada jam primena unikalų darbą su D.Jarmanu, kai, būdamas 18 metų, turėjo galimybę studijuoti tokio iškilaus menininko darbus, daugelį ju atkurdamas ekrane.

Net nesitiki, kiek daug galima pamatyti per kelias dienas. Svarbiausia - atradome sau visiškai naują Romą. Ne įstrigusią istoriniame laike ar celiulioidinėje kino juostoje, bet gyvą, pulsuojantį XXI amžiaus miestą, kuris puikiai derina savo tūkstantmetę istoriją su šiuolaikiniu menu, išmoninga architektūra, dinamiška energija ir idėjomis.

Tas kontrastas tarp tradicijos ir naujovių nepaprastai įkvepiantis, todėl tik pakilus lėktuvui jau iš karto galvoje sukasi mintis - o kada vėl?

REKOMENDUOJU apsistoti viešbutyje „Leon's Place“ (via XX Settembre 90/94) - nedidelis modernaus ir teatrališko dizaino viešbutis, įrengtas XVIII a. romėniškoje viloje.

GERIAUSIAS PATARIMAS - jeigu norite Vatikano muziejuje be milijono turistų pamatyti Michelangelo tapytą Sisto koplyčią, nepatingėkite pastovėti porą valandų eilėje atėję anksti ryte. Čia svarbiausia būti pirmiems, kai atidaromas muziejus. Tada imkite muziejaus planą ir kuo greičiau bėkite pro visas kitas sales tiesiai į Sisto koplyčią. Kelis kartus išbandytas būdas - būsite vieni mažiausiai 15 minučių! O tada, kai turistų grupės pradės rinktis, galėsite grįžti ir ramiai apžiūrėti visus kitus nuostabius Vatikano muziejaus paveikslus.