Jiems nesuvokiama, kad galima nepadėti žmogui, atsidūrusiam nelaimėje, ar pasisavinti kito pamestus pinigus.
Veikiausiai tokį požiūrį lemia Mianmaro religija – Theravados budizmas. Tai – seniausia išlikusi budizmo filosofinė mokykla, artimiausia ankstyvajam budizmui.
Religija Mianmaro budistams svarbesnė už tiesas ir laisves, propaguojamas Vakaruose.
Kariuomenė arba vienuolynas – jaunuoliai Mianmare turi tik tokį pasirinkimą. Tarnauti Budai – didelė garbė ir vaikinui, ir jo tėvams.
Kai tik šeimoje gimsta berniukas, tėvai ima kaupti pinigus jo įšventinimo į vienuolius ceremonijai.
Mianmaras – turbūt vienintelė valstybė, kur į vienuolius bent kartą gyvenime įšventinami visi budistai.
Griežtos amžiaus ribos, kada galima tapti vienuoliu, nėra – jei vaikas gali panešti virvę, jis jau pajėgus tapti vienuoliu.
Dažniausiai vaikai įšventinami į vienuolius grupėmis per iškilmingą ceremoniją. Vienuolyne jie mokosi savaitę. Jei nori, vėliau gali čia grįžti.
Mianmaro vienuoliai nėra pririšti prie vienuolyno visam gyvenimui, kaip kai kuriose kitose budizmą išpažįstančiose valstybėse.
Vienuolynuose ne tik vienuoliai, bet ir neturtingų šeimų vaikai mokomi mjanmų ir anglų kalbų, matematikos, gamtos mokslų, geografijos, istorijos.
Todėl vienuolynai – ne tik religinės mokyklos. Jie labai prisideda prie šalies raštingumo lygio kėlimo.
Man teko bendrauti su keliais vienuoliais paaugliais. Jie noriai kalbasi su turistais. Tai jiems puiki proga patobulinti savo anglų kalbos žinias.
Kai paklausiau, kiek laiko jie ketina praleisti vienuolyne, vienas jų atsakė: „Nežinau. Mes negalime nuspėti savo ateities. Gal pasiliksime čia visą gyvenimą, o gal tik vieną dieną.”
Mianmaro vienuoliai – itin išsilavinę. Vienuoliai mokytojai, išgirdę, kad esame iš Lietuvos, imdavo vardyti mūsų kaimynines šalis, pareikšdavo užuojautą dėl buvusios šalies okupacijos, kartais netgi paklausdavo, iš kur esame – iš Vilniaus ar Kauno.
Lietuviai Mianmaro, šalies, į kurią verta vykti atostogų, dar neatrado.
Susidomėjimas šia šalimi trumpai padidėjo po to, kai valdančioji karinė chunta pakeitė valstybės vėliavą – dabar ji tokia pati, kaip ir Lietuvos, tačiau su balta žvaigžde viduryje.
Tačiau Mianmaras įdomus ne vien dėl vėliavos ar religijos. Tai šalis, kurioje yra ir smėlėtų paplūdimių, ir snieguotų viršukalnių.
Mianmaras patrauklus ne tik gamta, bet ir turtinga kultūra. Daugelio Pietryčių Azijos kultūrų lopšiu buvusi Mianmaro karalystė jau seniai nebeturi ankstesnių galių, bet apie šios šalies didybę mena papročiai, tradicijos ir šventyklos.
Dabar joje gyvena 135 etninės grupės, kalbančios šimtu skirtingų kalbų, kilusių net iš keturių skirtingų kalbų grupių – indoeuropiečių, kinų-tibetiečių, austroazinių ir tajų-kadajų.
Ši kalbų gausa kalta dėl visų konfliktų, susijusių su šalies vardu. Kas gi tai – Birma ar Mianmaras?
Birma valstybę pavadino britai, o Mianmaras – senasis šios šalies pavadinimas, kurį po ilgai trukusios britų kolonizacijos Mianmarui grąžino naujoji vyriausybė.
Kadangi Mianmare dažnai pažeidžiamos žmonių teisės, naujoji vyriausybė nepatinka užsienio valstybėms, todėl kai kuriose Mianmaras vis dar primygtinai vadinamas Birma.
Mianmaro bėgiais darda šimtamečiai traukiniai, tarpmiestinių kelių nedaug, vienintelė patogi susisiekimo priemonė – lėktuvai, bet 90 proc. jų keleivių sudaro turistai.
Neturtinga, neišsivysčiusi, neraštinga, pavojinga šalis – taip Mianmarą apibūdina pasaulio organizacijos.
Tačiau Mianmaras taip atrodo tik iš šalies.
Šioje valstybėje netrūksta natūralių išteklių – Mianmare kasami rubinai, safyrai ir žadeitai.
Aukso čia tiek daug, kad juo dengiamos Budos skulptūros, šventyklos ir žmonių lankomos pagodos – tai tam tikra šventyklos dalis.
Beje, kiekvienam objektui skiriama tonos aukso, o kas ketveri metai jis pakeičiamas nauju. Tokių objektų Mianmare – dešimtys tūkstančių.
Mianmare gausu ir perlų, sidabro, platinos, gamtinių dujų, naftos, tikmedžių, net urano rūdos.
Beveik visą verslą kontroliuoja karinė chunta. Pinigai, gauti pardavus šį turtą, keliauja į valdančiųjų kišenę.
Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė Mianmarą labiausiai atsilikusia šalimi pasaulyje pagal sveikatos priežiūros sistemos lygį, o oficialus vyriausybės deklaruojamas raštingumas nesiekia 19 proc.
Tačiau Mianmare įmanoma labai nebrangiai įsigyti būtiniausių vaistų – jų yra tiek vaistinėse, tiek turguje.
Iš tikrųjų gyventojų raštingumas siekia 92 proc., tačiau valdžia dirbtinai sumažino rodiklius, kad Jungtinių Tautų organizacija, suteikusi blogiausiai išsivysčiusios šalies statusą, galėtų anuliuoti Mianmaro skolas.
Mokslas pradinėse mokyklose – privalomas ir nemokamas. Kaime mokslai dažnai tuo ir pasibaigia, nes vidurinė mokykla per toli, o už mokslą reikia mokėti.
Mianmaro gyventojai supranta išsilavinimo vertę, todėl, nepaisydami finansinių sunkumų, iš paskutiniųjų stengiasi rasti būdų, kaip užsidirbti.
Sutikau pagodos prižiūrėtoją, auginančią tris vaikus. Kad išleistų juos į mokyklą, ji pardavė savo plaukus.
Nemažai miestiečių turi po vieną ar du aukštojo mokslo diplomus, tačiau sąlygų dirbti pagal įgytą specialybę nėra. Tie, kuriems labai pasiseka, tampa gidais, o pragyvena ne tiek iš atlyginimo, kiek iš arbatpinigių.
Diplomuotos istorikės, teisininkės, anglų kalbos specialistės užsidirba tęsdamos savo šeimos tradicijas – užsiimdamos kokiu nors amatu.
Kadaise visi amatininkų gaminiai buvo skirti vienuolynams, o dabar jie traukia turistų dėmesį.
Tokių suvenyrų neįmanoma rasti niekur kitur – jie neeksportuojami.
Kiekvienas Mianmaro regionas pasižymi skirtingais dirbiniais.
Baganas garsėja lakuotais medžio gaminiais, Mandalajus – medžio raižiniais, gipso skulptūromis, siuviniais.
Inlės ežero regionas išsiskiria sidabro, aukso dirbinių, rankų darbo popieriaus, anyžinių cigarų gamyba.
Vienas unikaliausių čia kuriamų dirbinių – audinys iš lotosų stiebų.
Pusės kvadratinio metro audinio skiautei pagaminti reikia 6000 lotosų stiebų. Per du mėnesius du žmonės pagamina tik siūlus tokiam dydžiui audinio, todėl jis brangesnis už šilką.
Turistams tai – viena didžiausių atrakcijų. Pirkdami unikalius gaminius iš lotosų jie paremia amatininkus.
Pusė gyventojų gyvena iš to, ką užaugina. Pomidorai, avokadai, citrinos, bulvės, česnakai auginami labai savitai – iš Inlės ežero dugno semiamas dumblas ir iš jo padaromas plaukiojantis daržas. Per metus dažniausiai nuimami keturi derliai.
Šis regionas taip pat garsėja itin savita virtuve ir žvejais, kurie irklus valdo kojomis.
Turistų čia labai nedaug, atvyksta mažiau nei milijonas per metus. Tad lankydamasis žymiausiose Mianmaro vietose nuolat sutinki tuos pačius keliautojus.
Turistams Mianmare – daug saugiau nei Tailande. Mianmaro gyventojai nuoširdesni už kaimynus, neapgaudinėja žmonių nei gatvėje, nei turguje.
Ilgai trukusi Mianmaro izoliacija lėmė, kad civilizacija nesugadino ne tik šios šalies kultūros, bet ir žmonių.