Pajusk Lietuvą: Biržai. Pietų kaina - 7 litai, nakvynės - 20 litų (nuotraukos, video)

Biržuose nusprendę aplankyti Turizmo informacijos centrą (TIC) nebuvome taip nuvilti, kaip kadais Aukštadvaryje, tačiau ir čia pasitempti yra kur. Visų pirma pagrindinėje sankryžoje esantis ženklas „i“ rodo sukti į dešinę ir važiuoti 200 metrų. TIC yra J.Janonio gatvėje. Nuvažiavę tuos metrus bergždžiai ieškosite tiek centro, tiek pačios gatvės. Sutikti gyventojai mums nurodydavo vis skirtingas vietas.

Miestelėnai pamiršo pastatyti dar vieną ženklą, kuris keliautojui parodytų, jog kitoje sankryžoje vėl reikia pasukti į kairę.

Automobilį patogiausia pasistatyti prie pat esančioje prekybos centro aikštelėje. Turizmo informacijos centre pateiktą informaciją reikia vertinti kritiškai. Kaip pirmame straipsnyje rašė vienas komentatorius, dažniausia bėda, kad tokiuose centruose dirba paprasti valdininkai, o ne žmonės, nuoširdžiai mylintys savo kraštą ir po jį keliaujantys.

Tokiu atveju darbas ir pateikiama informacija yra labai standartinė ir šabloniška. Nelabai orientuojamasi ko nori turistas - gamtos vaizdų, išlaižytų ir išblizgintų vietų ar kitokio ir neturistinio krašto. Tiesa, standartiniam turizmo informacijos centrui nesutvarkytas dvaras, ar netradicinė troba nelabai egzistuoja. Nes tai neatitinka jų koncepcijos. Išbraukiama tiesiog iš rajono vietovių.

Panašiai nutiko ir mums. Paklausus kur galime pavalgyti, tuoj buvome nukreipti į prabangiausius miesto restoranus (turbūt mąstė, kad tik susidarytume kuo geresnį įspūdį). Tačiau vos išėjus iš informacijos centro, Sauliaus žvitri akis pamatė tame pačiame pastate įsikūrusią tarybinio stiliaus valgyklą (ji įsikūrusi J.Janonio ir Vytauto gatvių sankryžoje). Užėję likome sužavėti.

Seniai bemačiau tokio tipo valgyklą. Savitarna yra viena, bet kainos yra kita... Karšta sriuba, karbonadas ir salotos mums neatsėjo nė 10 litų. Pagal užsakymą jums čia pagamins dar daugiau patiekalų. Lankytojai irgi patys įvairiausi. Nuo buhalterės tipo valdininkės, apsaugos darbuotojos („spintos“) iki kaimo močiutės.

Nežinau kodėl Turizmo informacijos centras gėdijasi tokių vietų. Ar noras padaryti įspūdį gadina. Juk daug paprasčiau būtų pateikti visą maitinimo įstaigų sąrašą ir „reitingą“ pagal kainą ar lygį, o keliautojas pats pasirinktų.

Kadangi dar turėjome šiek tiek laiko iki sutemų pasisotinę pasukome į šiaurę. Mus domino Nemunėlio upės, kuria eina valstybinė Lietuvos - Latvijos siena, dolomitinės atodangos.

Prie esamo rūko mes jau pripratome. Draugai iš Vilniaus mus erzino apie sostinėje esančią saulę ir netikromis prognozėmis, kad greitai ir šiaurinis kraštas išsigiedrys. Kaip ir reikėjo tikėtis, nei giedra, nei saulė nepasirodė, o rūkas, regis, tik tirštėjo.

Nemunėlio Radviliškis - vienas iš šiauriausiai esančių miestelių Lietuvoje mus pasitiko jau prietemoje. Nedidelis miestelis turi net dvi bažnyčias. Nenuostabu - evangelikai reformatai ir katalikai čia gyveno nuo seno. Tiesa, nelabai sutarė.

Patarčiau esant čia būtinai apžiūrėti evangelikų reformatų bažnyčią. Dėl keleto priežasčių. Pirmoji jų - taip arti sienos esančios bažnyčios turbūt niekur kitur nerasite. Sieną žymintis riboženklis stovi vos per keletą metrų nuo šventoriaus. Kažkada maniau, kad Norviliškių bažnyčia yra arčiausiai gretimos valstybės. Tačiau nuo šios iki sienos - bene šimtas metrų, o čia - ranka pasieksi.

Antrasis mus nustebinęs radinys - kulkų ir apšaudymo žymės bažnyčios apsidės išorinėje pusėje. Raudonų plytų mūre matosi aiškios duobutės, daugybė jų. Panašu, kad šaudyta iš kitos Nemunėlio pusės - dabartinės Latvijos teritorijos. Keista, nes paprastai bažnyčias kariai liesdavo tik tuo atveju, jeigu jos bokšte galėdavo įsikurti artilerijos koreguotojas ar kitoks priešui nepalankus stebėtojas.

Išvysti norimus objektus mums padės tik automobilio šviesos ir ant galvos esantys žibintuvėliai.

Kita mus dominanti vieta - Velniapilio ola. Dolomitinė atodanga su nedideliu urveliu man jau nebedarė įspūdžio, kadangi ją jau buvau matęs prieš keletą metų. Tačiau visiškai suprantu Saulių, kuris negalėjo patikėti savo akimis, kad Lietuvoje galima išvysti tokias uolas. Miniatiūrinis kalnų vaizdas Lietuvoje...

Pamenu, kai pirmą kartą išvydau - įspūdis buvo ne ką mažesnis. Atrodo, ir važinėji, ir kažkiek regi Lietuvos, bet tokį vaizdą pamačius nuotraukoje niekad nebūtų atėję į galvą pasakyti, kad tai Lietuva.

Pačios tikriausios dolomitinės uolos ir mažas urvelis. Vietiniai pasakoja legendas, kad čia gyvenąs velnias, kuris „duodasi“ po aplinkinius kaimus, o čia praleidžia dienas. Mažas tas velnias turbūt, nes į tą urvelį aš nesugebėjau įlįsti, nors ir matosi, kad siaura anga eina gilyn.

Panašu, kad šią olą pamėgęs yra ne tik velnias, bet ir ne ką geresni „veselininkai“. Turbūt čia vienas iš tų traukos objektų, kur kolonai gėlytėmis papuoštų automobilių tiesiog būtina užvažiuoti po ceremonijos. Nusifotografuoti prie velnio buveinės ir... prišiukšlinti. Turbūt  tokia jau mūsų lietuvių dalia ir mentalitetas. Negalime mes kitaip. Jeigu dar eilinę dieną kažkaip susilaikom, tai per vestuves įkalę ugninio vandens pasijuntame savo kaimo gaidžiais ir pradedame švaistyti šampano butelius, plastmasinius puodelius ir kitą gėrį į kairę ir dešinę.

Juk šiandien vestuvės... aš išgėręs... vieną kartą tokia šventė būna... aš noriu atsipalaiduoti ir gi aš moku mokesčius - tegu renka tie kam priklauso!... Va tokia jau mūsų tautiečių (ne vien provincijos) filosofija. Savo „krūtumą“ įrodyti daužant butelius, šiukšlinant ar mėtant šuniukus nuo tilto. Kartis atrodo, kad senovės įstatymai yra tuo atžvilgiu teisingesni...

Po eilinės šiukšlių rinkimo akcijos atsiduriame prie netoli esančios Muoriškių atodangos, dar po kiek laiko - Tabokinės dolomitinio skardžio. Nors ženklai ir yra, bet kaip visuomet pritrūkstama paskutinės detalės. Ženklas tave atveda prie upės, bet nenurodo į kurią pusę toliau eiti tą šimtą metrų. Pasroviui ar prieš srovę. Taigi sustoję prie Muoriškių atodangos ženklo ją rasite eidami pasroviui, o Tabokinės dolomitinį skardį aptiksite judėdami tiek pat prieš srovę.

Vaizdas daro įspūdį, ypač kai tai matai sutemose. Tikrai sunku patikėti, kad esi Lietuvoje. Nors uoliena ir nėra labai tvirta kaip tarkim Pirėnuose ar Alpėse, tačiau uolų laipiotojas, manau be vargo užsliuogtų į atodangų viršų.

Jeigu ne vietinio seniūno sustatytos medinės nuorodos vedančios link šiauriausio Lietuvos kaimo ir taško - Aspariškių, mes net nebūtume ėmęsi šio tikslo. Be papildomos pagalbos surasti Aspariškių kaimą būtų labai sudėtinga. Pievų keliukai šakojasi ir kertasi. Nėra pagrindinio ar šalutinio. Visi jie vienareikšmiai. Pataikyti būtent į tą tikrąjį mažai šansų, nebent dienos metu ieškoti vietinių gyventojų ir klausti. Tačiau dabar į patį kaimą mus lengvai atveda rodyklės. Deja, grįžtant jų beveik nesimatė, nes nukreiptos į kitą pusę važiuojantiems, tad poroje vietų teko pagalvoti kur išvažiavimas. Tad važiuodami į ten įsidėmėkite kelią, kad nereiktų klaidžioti grįžtant.

Nors patį kaimą, dėka seniūno (daugiau tokių Lietuvoje ir keliautojai juos paskelbs šventaisiais), suradome nesunkiai, tačiau tamsoje eiti link šiauriausio taško esančio miškuose nesiryžome. Automobilį reiktų palikti šiame kaime ir toliau judėti savo kojomis GPS pagalba.

Gal ir gerai, kad nesiryžome. Bus proga čia apsilankyti dar kartą, dienos metu.

Ne visuomet patys įdomiausi dalykai atrandami paprastai. Kaip jau supratome ne apie visus juos noriai informacija dalinasi ir turizmo informacijos centrai. Kartais tenka ieškoti alternatyvių informacijos šaltinių.

Važiuodami pakeliui į Biržus ieškojom pažįstamų draugų kilusių iš Biržų ir klausėme jų nuomonės ką vertėtų aplankyti ir pamatyti. Dažno jo pateikiamos žinios visiškai skyrėsi nuo oficialios informacijos.

Štai mano vienas draugas patarė aplankyti Olgerto Kvedaravičiaus senienų rinkinį - muziejų. Niekur neteko apie tokį girdėti ar skaityti. Tiesa, net ir žinant ko ieškai gana sunku surasti tinkamos informacijos apie šį įspūdingą rinkinį.

Jo šeimininką spauda mini kiek dažniau. Tai Biržų traumatologijos skyriaus vadovas, dekoratyvinių sodų specialistas, visuomenės veikėjas ir tiesiog šio krašto šviesuolis.

Vėlai vakare mus pasitiko pats šeimininkas. Iš pradžių kiek įtariai klausinėjo iš kur mes, kas tokie, kodėl čia... Vėliau viskas susidėliojo į savo vietas ir mes pradėjom apžiūrinėti etnografinių senienų rinkinį. Net neabejojau, kad Saulius su Olgertu ras bendrą kalbą. Panašu, kad jis sutiko panašų į save senienų maniaką. Ir kaip miela malonu buvo žiūrėti, kai jie bendraudami įsiliejo į neformalias varžytuves „o ar žinot kam šis daiktas buvo skirtas?“... „o kam šis įrankis naudojamas?“... Natūralu, kad kai susitinka du profesionalai būna lygiosios. Saulius nežinojo vos kelių daiktų paskirties, tačiau atskleidė keletą mažų paslapčių, kurių neteko iki tol girdėti pačiam Olgertui.

Man pačiam žiūrint į tą milžinišką rinkinį sukosi įvairios mintys... Nuo susižavėjimo (vien ko vertos XIX a. visiškai medinės akėčios!) iki apmąstymų, o ką veikia aukščiau sėdintieji... Turi šitokius lobius, tokią iniciatyvą iš vietinių, o jie bruka savo banalius 3 objektus.

Nors Olgertas nė karto nesiskundė ir tik geru žodžiu minėjo muziejaus darbuotojus ir kitus tarnautojus, tačiau man nesuvokiama kodėl nėra suteikiama reikiama vieta ir ekspozicija tokiam rinkiniui. Kai kuriems eksponatams galėtų pavydėti net nacionalinis muziejus, o čia Biržai ir viskas sukaupta keliuose pastatuose...

Mintyse sukasi tik viena mintis: biržiečiai - atsimerkit ir įvertinkit ką turit. „Neužsiciklinkit“ ties Biržų pilimi, Astravo dvaru ir Karvės ola. Pažvelkit plačiau, kiek turite visko aplinkui. Tiek idėjinių žmonių, tiek kultūros paveldo. Padėkite ir tiems ir tiems. Didžiuokitės ir prižiūrėkit savo paveldą, tai kas išsaugota ir tai kas baigia sugriūti...

Tokie šviesuoliai kaip Olgertas suteikia daugiau kelionės palaimos ir atradimo džiaugsmo, nei visas alaus kelias ar „atvirutinė“ Biržų pilis kartu sudėjus.

Po visos dienos įspūdžių reikia pagaliau apsinakvoti ir nors kiek pailsėti. Padedami tų pačių vietinių  surandame pigų ir patogų stogą virš galvos. Džiugu, kad šios vietos adresą pateikia ir informacijos centras savo puslapyje. Skratiškių g. 6. Štai čia už 20 litų galite rasti patogią, šiltą ir eiliniam keliautojui padorią nakvynę. Du dviviečiai kambariai viename bloke su bendru tualetu ir kriaukle ilgiau gyvenant patogumo nesudarytų (kaip ir bendras bendrabučio dušas), tačiau žiemos metu vieną dvi nakvynes praleisti tokioje vietoje yra puikus variantas norintiems sutaupyti.

Vėliau pasidomėjus paaiškėjo, kad šalia Biržų - Pabiržėje galima apsinakvoti dar pigiau. Vos už 15 litų nakčiai. Jums tereiktų susirasti Pabiržės pagrindinės mokyklos bendrabutį (Likėnų g. 10). Tiesa pasakius - įdomi patirtis keliaujant po Lietuvą šaltuoju metų laiku ir nenorint mokėti šimtų litų už viešbutį.