Šiame išmaniųjų telefonų su GPS įrangos amžiuje tai puiki pagalba keliautojui – juk ne iki visų akmenų ar piliakalnių veda asfaltuotas kelias ir ne visur prie lankytino objekto vedančias rodykles gali rasti. Knygą sudarė Vykintas Vaitkevičius ir Daiva Vaitkevičienė.
Lrytas.lt siūlo atversti šią knygą ir keliauti prie Medvėgalio.
Perkūnas užima svarbią vietą baltų mitologijoje ir XIII–XIV a. Lietuvos valstybės dievų panteone, bet istorinių duomenų apie Perkūnui skirtas apeigas ir maldas išliko labai nedaug. Lietuvių tautosakos siužetuose su Perkūnu siejamos šventvietės prie ąžuolų ir ant kalvų, bet ten vykę ritualai dažniausiai apibūdinami labai lakoniškai – Perkūno garbei buvo kūrenama šventoji ugnis ir deginamos aukos.
Tokiomis aplinkybėmis įdomiai skamba žemaičių lūpose iki šiol populiarūs žodžiai: „Perkūne dievaiti, nemušk žemaičio, bet mušk gudą kaip šunį rudą...“ ši formulė XIX–XX a. tautosakos tyrinėtojams yra gerai žinoma, daugelį kartų buvo jų užrašyta (taip pat plg. išskirtinai retą variantą: „perkūne dievaiti, netrenk į aukštaitį...“).
Iš Jono Lasickio veikalo apie žemaičių dievus, parašyto apie 1582 m., žinomas ir minėtų eilučių prototipas: „Perkūne dievaiti, nemuški ant manęs, Dievą melsiu, tau paltį mesiu.“ Tad be didesnių abejonių galima kreipinį „Perkūne dievaiti, nemušk...“ (įvardijamas tas, kurį norima užtarti) laikyti amžių sustingdyta maldos Perkūnui pradžia.
Kartu su maldelėmis jaunam mėnuliui Dievaičiui ir namuose kurstomai ugniai gabijai ši malda perkūnui priklauso seniausių lietuvių maldelių fondui.
Įdomu, kad žodžius: „Perkūne dievaiti, nemušk žemaičio, bet mušk gudą kaip šunį rudą“, pateikėjai įpina ir į padavimus apie senuosius piliakalnius. Taip kovų išvarginti, alkio ir troškulio kamuojami žemaičiai į perkūną kreipiasi apsaugos, sykiu prašydami pagalbos kovoje su svetimšaliais (gudais visoje Lietuvoje bendrai vadinami svetima, nesuprantama kalba kalbantys asmenys).
Perkūnas, su kuriuo dažnai siejamos lietuvių kariuomenės pergalės, jam skirtų maldų visuomet išklauso ir palankiai lemia kovos baigtį, kaip antai: „Į pasakymą tų žodžių iš giedro dangaus trenkia žaibas su tokiu smarkumu, kad net sulingavo visa žemė. Tada žemaitia pasižiūri, kad jų priešų gudų nebėr“ (Negarba, Kretingos r.), „Perkūnas žemaičių paklausęs ir švedai pavirto į akmenį“ (Krakės, Skuodo r.).
Medvėgalio archeologijos paminklų kompleksas, su kuriuo siejamas maldos Perkūnui motyvas, yra vienas žymiausių Žemaitijos kovų su kryžiuočiais istorijoje.
Tai Medininkų žemės, suvaidinusios bene svarbiausią vaidmenį XIV a. kovose, centras ir Medvėgalio vardu (pastaruoju metu jis kildinamas iš pavadinimų Medva, Medve arba Meduva) vadinamos pilies vieta.
Įdomu, kad kronikose piešiamas 1329 m. žiemą įvykusio tūkstančių kryžiuočių žygio į Medvėgalį ir jo apgulties paveikslas labai primena padavimus, pasakojančius, kaip vilties netekę žemaičiai kreipiasi į Perkūną.
Tačiau, kryžiuočių šaltinio teigimu, karinė sėkmė tąkart lydėjo ne žemaičius – po ilgų kovų pilies gynėjai pasidavė kryžiuočiams ir priėmė krikštą, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, buvo apgaulingas.
Pilies kalnu vadinamo piliakalnio šlaitai statūs, net 25 m aukšcio, aikštele – 16 – 30 × 90 m dydžio, galuose apsaugota pylimais ir gynybiniais grioviais.
Pietvakarineje piliakalnio papėdėje yra senovės gyvenviete, kurią tyrinėjant rasta I tūkst. antrosios pusės keramikos šukių ir kitų radinių. Rašytiniai šaltiniai Medvėgalio pilį ir jos gynėjus mini 1316 ir 1329 metais.
Alkos kalnas – beržais apaugusi ištęsta kalva į pietus nuo Medvėgalio, kitapus kelio i Požere.
Alkos kalnas turi kelias viršunes, tarp kurių pateikėjai Alka kartais vadina tik didžiausią ir aukščiausią viršukalvę pietų pusėje.
Medvėgalis – netaisyklingo kūgio su nupjauta viršune formos, apie 25 m aukšcio, vidutinio statumo (pietuose) ir stačiais (šiaureje) šlaitais. Kalvos viršuje – nedidelė aikštelė.
***
Ir unt Alkas kalna buva pili. Kai švedā užpūli, mūsiškiā tin užsidari i neįsilēda anų. Ale švedā apsupa pilę iš visų pusių, o mūsiškiā ilgā turėji kentėti nevalgen, negėren. Kai jau negalėji iškintėti, visi susirinka pasimelsti pryš smertį. pasimelden any prakeiki neprytelius. Tai užeji neregėta
vietra su perkūnijums ir išmuši švedus.
Užtat, ka gynėjā tami kalni dideliā išalka, jį pradėji vadinti Alkas kalnu.