Iš kvapo pažinusios, kad moteris – gyvas žmogus, vėlės supyko ir išvarė ją laukan...
Tokį pasakojimą galima rasti knygoje „Lietuva. 101 legendinė vieta“. Knyga yra puikus vadovas tiems, kurie keliauja po mažiausiai išnaršytus Lietuvos kampelius.
Savo išsamumu ji nė trupučio nenusileidžia visų pamėgtiems „Lonely planet“ kelionių vadovams po Europos šalis.
Lrytas.lt siūlo su knyga leistis į kelionę po Švėkšną.
Nors pasakojimai apie vėlių mišias žinomi visoje Europoje, Lietuvoje šis motyvas turi savitų bruožų. Metuose yra trys dienos, kai vėlės renkasi bažnyčioje. Tai Vėlinių išvakarės, Didysis ketvirtadienis prieš Velykas (kitaip dar vadinamas Vėlių Velykomis) ir Kalėdų naktis. Į bažnyčią vėlės tuomet eidavusios būriais – kai kas yra regėję merginų, vyrų pulkus; kartais jie žingsniuodavę poromis kaip procesijoje.
Maži vaikai ir kūdikiai buvo ant rankų nešami arba patys ritęsi žeme. Vėlių apranga ta pati, su kuria mirusieji buvo palaidoti. Tiesa, vėlės tų, kurių artimieji pernelyg daug ir gailiai verkę, atrodo nusiminusios, sušlapusios, kartais krečiamos drebulio ir rankose nešancios dėl jų išlietų ašarų puodelius; joms sunku vilkti ašaromis permirkusius drabužius.
Ne kiekvienam lemta vėles pamatyti.
Vieni pasakoja, kad jos regimos tik tuomet, kai eina per šventorių, o į bažnyčią įžengusios tampa nematomos. Kitų manymu, vėles matysi tik sapne, jei bažnyčioje tą naktį miegosi. Aišku, kad visais atvejais vėlės labai nenori būti pastebėtos.
Joms ypač nepatinka gyvo žmogaus kvapas.
Antai kartą Kaltinėnų bažnyčioje Vėlinių naktį miegojęs varpininkas Juozapėlis Čeponas. Susirinkusios į bažnyčią vėlės esą jį pažadino ir sako: „Greitai
eik laukan, nes tu čia dideliai smirdi: mes negalime del tavo smarvės čia būti“.
Pasibjaurėjimas kūnu taip pat žinomas iš pasakojimų apie mirusį ir atsigavusį žmogų, – esą nuo kūno atsiskyrusi siela bjaurisi savo kūnu...
Ypatingas vėlių dvasiškumas išreikštas sakmėse apie vėlių giedojimą kapinėse, kurį irgi kai kam pasitaiko girdėti per Vėlines arba prie ką tik palaidoto žmogaus kapo ramiais vasaros vakarais ar žiemą mėnesienoje.
Tai esantis „labai meilus giedojimas“, girdimas tarsi ūžesys po žeme, o kartais lyg iš aukštybės sklindantis garsas; gieda mirusieji, balti pavidalai, „didi ir maži, ant kapinių sustoję“. Galimas daiktas, kad šis vėlių giedojimas kapinėse yra senesnis vėliu mišių motyvo variantas.
***
Šviekšnas miesti kitakart senuovie buva ir atsitikims Visu Šventu vakara. I Uždušini išaušunt.
Daba tuoki buva puodavatki muotriška, biegdava melstys i bažnyci,
vis biegdava. I dabar ana vakari atguldama: „Kad aš nepavieluociau
rykmeti unt mišiu, Uždušini rykmet.“
Ana iemi ir išgirst varpa zvany*. „Jergau, ta daba nabnubiegsu jau aš unt
mišiu!“
Tik gret apsimeti, nubieg i bažnyci. Bažnycis durys atdaras jau, kunega
pri altuoriaus, vuo žmuoniu pilna bažnyci. Daba an sau i misly**: „Jau aš
pavielavau.“
Iet i tun bažnyci, kitur napraet, tik tysium takaluku tik lig altuoriaus. Uo
žmuoniu pilna. Ir ana, ir i anun tap, vis tap usta, usta i anun ty žmuonis
atsisukin. I, iš suciaud. Ana daba žiur, ka ty visi žmuonis yra na šiuo svieta
žmuonis. Kuniga laka mišis, tarnaun viskas, tarna, pilna bažnyci žmuoniu.
Visi vynuoki, vynuoki yr. Aprieda visu vynuoki. Ni vyna nie kituoks
aprieds***.
Tik ana, ana, ana saka vyns nu šalys: „Eik lauku.“ Ana tikta atsisukti jau biji, pryš visus išeti. Ana tap atbula, atbula ir, ir, ir išeji šep tep lauk, tik atbula. Tap ruoduos, ka ana stuov, ir atbula at.
Išeji lauk, parbieg numyn, pasižiur i zieguoriu**** – pati dvyleka naktys,
vidurnaktis. Ta i išauštant Uždušini ryk, na, na tuo nakti. Ta tuoks buva atsitikims
Šviekšnas bažnyc. Visi dušis buv.
Visi dušis, visi žmuonis meldies.
Dievas led visas dušis iš cyšciaus***** tun nakti melstys. Ir kunigu, ir visakuo
buv. Va.
Mamas tievu kaimynki buva ta muotriška.
*Skamba.
**Galvoja.
***Drabužis.
****Laikrodis.
*****Skaistyklos.
***
Vykintas Vaitkevičius, Daiva Vaitkevičienė. „Lietuva. 101 legendinė vieta“. Vilnius, 2011.