Kelionė aplink garsųjį ežerą – puiki pažintis su Makedonija

Tiesa, viešint Makedonijoje geriau be reikalo Graikijos vardo netarti – makedonams ši pietinė kaimynė ne itin miela.

Tai dėl makedonams romantiškos Didžiosios Makedonijos, Aleksandro Makedoniečio laikais plytėjusios net iki Indijos, Graikijos vaizdinys sumišo su nuoskauda.

Į Indiją makedonai nesidairo, nors, kalbama, kad Makedonijoje gyvena atvykėlių iš Indijos ir Pakistano bendruomenė, laikanti save Aleksandro Makedoniečio palikuoniais.

Tačiau dabartinės Graikijos šiaurinės teritorijos, kuriose kadaise makedonų pavardės buvo „patobulintos” graikiškomis priesagomis, dar gyvos makedonų tautos atmintyje.

Beveik prieš šimtmetį, 1913 metais, per Balkanų karus Osmanų imperiją įveikusios Bulgarija, Serbija ir Graikija pasidalijo Makedoniją.

Vėliau iš Serbijos ir Bulgarijos atgauta dalis teritorijų tapo šiuolaikine Makedonijos valstybe, o pietinė dalis su Salonikais ir Egėjo jūros pakrante tebepriklauso Graikijai, kuri šias žemes taip pat vadina Makedonija.

Todėl vėliau iš Jugoslavijos sudėties išsilaisvinusi Makedonija iš politiškai įtakingesnės Graikijos „dovanų” gavo gremėzdišką tarptautinį vardą FYROM (The Former Yugoslav Republic of Macedonia – Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija) ir naują vėliavą.

Senojoje Makedonijos vėliavoje Aleksandro Makedoniečio simbolis – stilizuota šešiolikos spindulių saulė – buvo pakeistas į aštuonių spindulių simbolį, makedonams panašesnį į ventiliatorių nei į saulę.

Bet makedonai išdidūs. Sako, net dėl narystės ES ir NATO neaukos Makedonijos vardo ir prieš jiems primestą šalies pavadinimą maištauja socialine reklama „Don’t You FYROM Me” („Nevadink manęs FYROM” arba tiesiog „NeFyrink manęs”).

Marškinėliai su užrašu „F... Greece” („Velniop Graikiją”) – taip pat vieni populiariausių.

Bet grįžkime prie pačios Makedonijos. Pagal „planą B”, krepšinio sirgaliams greičiausiai reikėtų ieškoti bilietų į Makedonijos sostinę Skopję. Tačiau vertėtų aplankyti ir vieną gražiausių ir autentiškiausių Makedonijos regionų – Ochrido ežero apylinkes. Juolab kad Ochride yra antrasis Makedonijos tarptautinis oro uostas.

Graikijai prisijungus Egėjo jūros pakrantę su Salonikų miestu, Makedonija neteko priėjimo prie jūros. Bet didžiausias šalyje 358 kvadratinių kilometrų ploto Ochrido ežeras traukia vietos gyventojus ir turistus taip, kad jūros trūkumo šalyje nepajusi.

Tai vienas seniausių ir švariausių ežerų pasaulyje, susidaręs maždaug prieš 2–3 milijonus metų, o iš visų pusių ežerą supantys kalnai sukūrė natūralią izoliaciją, leidusią išsaugoti daugybę augalų ir gyvūnų rūšių, tokių retų, kad net vadinamų gyvosiomis fosilijomis.

Beje, Ochrido ežeras plyti per dvi valstybes – du trečdaliai jo priklauso Makedonijai, likusioji – Albanijai.

Vidutinis jo gylis – 164 m, o giliausia vieta siekia – 289 m. Norint apvažiuoti ežerą, reikėtų įveikti beveik 100 kilometrų. Bet būtent tokia vienos dienos išvyka padėtų išvysti Makedonijos gamtos grožį, pajusti ne tik šios šalies, bet ir visų slavų istorijos ir kultūros ištakas, išgirsti legendas bei aplankyti daugeliui taip pat egzotišką Albaniją.

Kelionę pradėti verta nuo Ochrido miesto, esančio ežero šiaurės rytinėje pakrantėje. Ir nors žadėjome vienos dienos išvyką, iš tikrųjų vien UNESCO saugomam Ochrido miestui prireiktų kelių.

Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą Ochrido miestas įtrauktas 1980 m. kaip viena seniausių gyvenviečių Europoje (daugiausia statytas VII–XIX a.), išsiskiriantis kaip geriausiai šioje Europos dalyje išlikęs senovinės miesto architektūros ansamblis.

Ochrido vardas, manoma, kilęs iš slaviško junginio „vo hrid” – „ant kalvos” ir minimas nuo IX amžiaus. Čia yra lankęsis apaštalas Paulius.

Miestas minimas ir istoriko Livijaus raštuose. Tik tuomet vadintas Lychnidu – Šviesų miestu. Mat jis įsikūręs kalnuotoje vietovėje, tad naktį įžiebti miesto žiburiai apšviečia ne tik kalvą, bet ir atsispindi ežero vandenyje. Vietiniai sako, kad tada jam prilygsta nebent Paryžius – kitas šviesų miestas.

Ochridas keri įdomia architektūra, siauromis, nuolat į kalvą kylančiomis gatvelėmis, stulbinamai skaidriu ežero vandeniu, vienuolynais ir cerkvėmis. Sakoma, kad cerkvių šiame mieste yra 365 – kiekvienai metų dienai.

Nors kai kurios jų įrengtos olose ir yra vos kelių kvadratinių metrų ploto, tokia sakralinių pastatų gausa Ochrido miestui lėmė ir Balkanų Jeruzalės vardą.

Palikus Ochridą, verta leistis ežero pakrante ieškant kitų šalies stebuklų ir legendų.

Pirmąją jų galima išvysti pavingiavus pakrante nuo Ochrido vos apie 13 kilometrų. Čia – vienas naujausių ir įspūdingiausių Makedonijos muziejų po atviru dangumi, tiksliau, ant vandens, mistiškai vadinamas Kaulų įlanka.

Tai Herodoto aprašytų Ochrido ežere buvusių gyvenviečių ant vandens rekonstrukcija.

Archeologijos radiniai rodo, kad tokios gyvenvietės virš vandens ant medinių platformų, poliais pritvirtintų prie ežero dugno, Ochrido apylinkėse pradėtos įrengti maždaug vėlyvuoju bronzos ir ankstyvuoju geležies amžiais (1200–700 m. prieš Kr.).

Herodotas rašė, kad žuvų ežere tada būta tiek, kad užtekdavo panardinti kibirą kelioms minutėms ir jis būdavo pilnas, tad žuvimis šerti net arkliai ir galvijai.

Nuo priešų apsiginti padėdavo į krantą vedantis pakeliamasis tiltas, o kad vaikai neįkristų į vandenį, juos pririšdavo prie namų.

Norintiems apžvelgti ežerą iš aukščiau ar išvysti du ežerus skirtingose kalno pusėse siūlome nebijoti, kad užguls ausis, ir pasiryžti kelionei per Galičicos nacionalinį parką į maždaug 2000 metrų aukštį.

Pasiekę apžvalgos aikštelę išvysite ne tik Ochrido ežerą, bet ir kitoje kalno pusėje esantį antrą pagal dydį Makedonijoje Prespos ežerą.

Pakeliui galite prisėsti ant suolelio, stovinčio šalia miniatiūrinės šventovės, – makedonai net čia, tokiame aukštyje, įrengė nediduką altorių žvakelei uždegti. Nors iš taip aukštai žvelgdamas į neapsakomą apylinkių grožį ir taip jautiesi arti dangaus.

Vėl nusileidus arčiau ežero didelių romantikų, o gal avantiūristų laukia jų vertas iššūkis – aplankyti Zaumo Švč. Dievo Motinos cerkvę.

Nedidukė XIV amžiuje statyta cerkvė yra netoli Trpeicos kaimelio, bet į ją patekti galima arba ilgai pėdinant akmenuotų uolų slepiamu aplinkkeliu, kurio ir vietiniai gerai nepamena, arba prašyti kaimo žvejų, kad nuplukdytų valtele.

Jei rinksitės antrąjį variantą, būkite pasiruošę išklausyti valtininko gyvenimo istoriją ir dėl to galite užtrukti ilgiau nei eidami aplinkkeliu. Tačiau tai pats geriausias būdas pažinti svetinguosius ir šnekiuosius makedonus, kurie ir pirmą kartą matomą žmogų šiltai vadina broliu.

Čia juntamas malonus lygybės jausmas ne tik dėl to, kad vyras vyrui tiesia ranką, bet labiau dėl literatūrinį kreipinį „jūs” gyvenime visiškai išstūmusio draugiško, mums gal ir pernelyg familiaraus „tu”.

Bet uždegus žvakelę Zaumo Švč. Dievo Motinos cerkvėje ir išgėrus, kaip privaloma, kavos su valtininku, reikia judėti prie paskutinio įdomaus objekto Albanijos pasienyje – Šv.Naumo cerkvės ir vienuolyno.

Šios vietos paslaptingumą kuria šv.Naumo legenda. Sakoma, kad pridėjus ausį prie cerkvėje palaidoto šv.Naumo antkapio galima išgirsti tebeplakant šventojo širdį.

Ir nors skeptikai aiškina, kad tai tik gruntiniai vandenys kapsi į požemio grindinį, makedonai tiki, kad girdi būtent šv.Naumo širdies plakimą, ir kasmet atvyksta tuo įsitikinti.

Uždegus šv.Naumui žvakelę už laimingą kelionę, galima traukti toliau Albanijos, iki kurios beliko pora kilometrų, link. Makedonijos santykiai su šia kaimyne ne mažiau įtempti nei su Graikija.

Prieš dešimtmetį, bėgdami nuo karinių konfliktų, į Makedoniją atvyko beveik 400 tūkstančių pabėgėlių albanų iš Kosovo. Ir nors vėliau dauguma jų išvyko, tačiau paskatino Makedonijoje gyvenančius albanus siekti autonomijos.

Tai buvo daroma radikaliai – netgi ginkluotais išpuoliais. Galiausiai Makedonijos parlamentas priėmė albanų reikalautas konstitucijos pataisas ir suteikė tam tikrą teisinę ir kultūrinę autonomiją.

Pavyzdžiui, savivaldybėse, kur albanai sudaro bent penktadalį gyventojų, oficialūs užrašai privalomi makedonų ir albanų kalbomis, o vietovėse, kuriose gyvena vien albanai, prie namų plevėsuoja tik dvigalvį erelį vaizduojančios Albanijos valstybinės vėliavos – čia užrašų makedonų kalba visai nematyti.

Būdami skirtingos kultūros ir dažniausiai skirtingos religijos, makedonai ir albanai stengiasi išsiskirti iš tolo matomomis detalėmis. Makedonai dažniausiai nešioja pintas apyrankes su Dievo Motinos atvaizdu.

Kiekvienoje apyrankėje – 33 pinti mazgeliai, simbolizuojantys Jėzaus Kristaus amžių, o ant kryželio – vienuolyno, kuriame pagaminta apyrankė, pavadinimas. Makedonai dažniausiai nešioja juodas apyrankes, o suvenyrų ieškantys turistai gali rinktis iš visų vaivorykštės spalvų.

Makedonai namus ir kavines dekoruoja senuoju Aleksandro Makedoniečio saulės motyvu, o jaunimas pamėgęs tatuiruotes su Makedonijos simbolio – saulės – motyvu.

Albanų parduotuvėse, kavinėse (beje, jose neprekiaujama alkoholiu, o makedonai jose paprastai nesilanko), automobiliuose kabo islamo, arabiški simboliai.

Ochrido ežero paplūdimiai vasarą taip pat suskirstyti nematomomis sienomis. Viename ruože ilsisi makedonai, kitą, dažniau medžių pavėsyje, renkasi albanai. Net per didžiausius karščius albanės moterys dengia visą kūną, ryši skaras ir net į vandenį brenda su drabužiais.

Albanijos gyvenimo ypatumai

Tad ir itin šilto sutikimo įvažiuodami į Albaniją nesitikėkite. Pasienyje, nors be jūsų lauks vos viena mašina, galite užtrukti beveik pusvalandį.

Iš pradžių palauksite, kol muitininkas baigs pokalbį su kolega ir neskubėdamas grįš į darbo vietą. Paskui gali užtrukti ką nors išaiškinti, jei pasakysite, kad tiesiog važiuojate aplink ežerą. Albanų pareigūnui būtų kur kas aiškiau, jei važiuotumėte kokiu nors įprastesniu tikslu.

Pervažiavę sieną, už kelių kilometrų pasieksite Pogradecio miestą. Kadangi kelias eina pro paplūdimius, vasarą įklimpsite poilsiautojų automobilių chaose. Kartu pajusite ir albanišką gyvenimo ritmą ir būdą: prasti keliai, beveik nėra šaligatvių ir nematyti kelio ženklų, visiška vairuotojų ir pėsčiųjų laisvė.

Turėtų nustebinti ir „Mercedes” automobilių gausa bei vairavimo ypatybės. Pavyzdžiui, sustoję užsidegus raudonam šviesoforo signalui nesutrikite, jei vairuotojai albanai to nedarys. Negana to, signalizuos jums, kad stabdote eismą.

Vos už 30 kilometrų vėl įvažiuosite į Makedoniją. Pats laikas aplankyti paslaptingąsias olų cerkves.

Cerkvės olose, daugiausia Ochrido ežero apylinkėse, buvo įrengiamos nuo IX amžiaus, kai osmanų valdymo metais krikščionys negalėjo laisvai išpažinti savo tikėjimo. Tad nedidukes šventoves žmonės įsirengdavo sunkiai pastebimose ir pasiekiamose vietose – kalnų šlaituose.

Kelionės pabaigoje pasieksite Strugą – miestą, garsėjantį poezijos vakarais, bet dažnam makedonui vis mažiau mielą dėl itin augančios albanų įtakos jame.

Čia jau patys išvysite ir albaniškus užrašus, mečetes, vėliavas, kuriose vaizduojamas raudonas dvigalvis erelis, ir dėl viso šito niurzgančius makedonus.

Tačiau miestas vadinamas ir poezijos sostine, mat jame nuo 1962-ųjų kasmet rugpjūčio pabaigoje vyksta poezijos festivalis „Strugos vakarai”. Vienas iš miesto tiltų tampa scena iš viso pasaulio atvykusiems poetams, skaitantiems eiles savo gimtąja kalba. O mieste įkurtą Poezijos parką kasmet papildo laureato garbei pasodintas medelis.

Ežero link vedančią alėją puošia keletas poetams skirtų paminklų, dauguma jų, be abejo, – makedonams. Tačiau lietuviams ir lenkams malonu ir netikėta šioje tolimoje šalyje išvysti paminklą poetui Adomui Mickevičiui.

Nukeliavę 15 kilometrų grįšite į kelionės pradžią – Ochrido miestą. Pakeliui galite aplankyti Vevčanų miestelį. Jis sausio mėnesį tampa Makedonijos Senųjų Naujųjų metų karnavalų sostine.

Bet ir vasarą čia yra ką veikti – miestelis įsikūręs kalnų papėdėje, jame nesunku rasti nuorodų, kur galima smagiai nesudėtingu, o gal ir ilgesniu maršrutu pasivaikščioti po kalnus, pasigrožėti gausybe kalnų šaltinių.