Pajusk Lietuvą: Biržai. Požeminio ežero link pasistumiant šonkauliais

Ankstyvas rytas. Sunku tokiais momentais spręsti dilemą – noras daugiau pamatyti ar miegas. Bepigu rinktis tarp dviejų svarstyklių lėkščių, kai vidurdienį sėdi prie kompiuterio ir nori dingti nuo civilizacijos. Kas kita, kai esi pavargęs, galva kupina įspūdžių po vakar, už lango tamsu, o miegas pats lipina akis. Tada savo valia keltis ir rengtis kelionei neatrodo toks jau žavus užsiėmimas.

Šį kartą pasirinkome kelionę. Nemeluosiu, kad būna visko gyvenime. Neretai pora valandų naujų įspūdžių kelionėje nurungia rytinis miegas ir nuovargis.

Užkandame vakar atrastoje valgykloje (kaip apsidžiaugiame, kad ji dirba nuo 8 valandos ryto). Valgydami sukiojome galvas kaip žvirbliai - dairėmės aplink. Įdomi publika. Štai prie gretimo staliuko sėdi senyva moteris. Ne valkata. Tokia paprasta kaimo bobutė. Ankstyvas rytas, o pusryčiams ant stalo stovi tik stiklinis alaus butelis. Ji jį ramiai per keletą kartų susipila į stiklinę, tvarkingai viską sudeda į vietą ir išeina. Prie kai kurių kitų staliukų irgi panašus vaizdas. Alus stovi nuo pat ryto. Bet labai saikingai. Ir veidai nepragerti. Manau, kad šiame alaus krašte tai yra įprasta. Toks įspūdis, kad kai kuriems žmonėms alus čia kaip prancūzams vynas.

Pirmasis mūsų taškas šiandien – Karajimiškio kraštovaizdžio draustinis. Iš Biržų pavažiuojame kelis kilometrus link Pasvalio, kol rodyklė mus nukreipia į Karvės olą. Dar kilometras – pusantro žvyrkeliu ir mes atsiduriame idealiai sutvarkytoje asfaltuotoje automobilių stovėjimo aikštelėje su informaciniais stendais, takeliais ir kitais priedais būtinais gausiai turistų lankomiems objektams.

Tačiau į kiek toliau esančią Karvės olą mes dar neskubame. Kitoje kelio pusėje, nei automobilių stovėjimo aikštelė, yra niekaip nepažymėta pieva su daugybe akmenų. Nei vienam turizmo informacijos centre, nei internete neteko rasti apie ją jokios informacijos. Atrodo, kad ta informacija lyg tyčia būtų slepiama kaip koks CŽV kalėjimas Antaviliuose.

Galbūt ir aš nieko nežinočiau ir neieškočiau, jeigu prieš keletą metų nebūčiau tos pievos pastebėjęs skrisdamas virš Biržų lėktuvėliu. Ji labai aiškiai išsiskyrė iš aplinkos. Kiek teko vėliau aiškintis su vietiniais, šioje vietoje veikė akmenų skaldykla.

Ansktyvą rytą eiti per šlapią pievą ir ieškoti ko nepametei nėra didelis malonumas. Tačiau malonumas atrasti niekam nežinomoje vietoje savo versijos įrodymus. Akmenų krūvos guli čia kiek netipiškai šiam kraštui, bet galėtum pagalvoti, kad čia tiesiog žemdirbystės paveldas. Tačiau atidžiau apžiūrėjus akmenis ant kurių galima aptikti žmogaus veiklos pėdsakų.

Kol nebuvo kranų ir kitos sunkiosios technikos akmenys buvo tampomi arklių pagalba. Į uolieną buvo įgrežiamas kablys arba metalinis strypas ir užpleištuojamas, o jo kitame gale pritvirtinama viela už kurios ir tempdavo akmenį. Būtent tokių likučių – vielų, skylių ar net kablių su pritvirtinta viela ir galima aptikti šiame lauke.

Atrodo menkniekis. Pamanyk, akmuo su skylute ir vielos gabalas. Bet kai visa tai atrandi pats ir kai žingsnis po žingsnio tau atsiveria praeities vaizdas. Ir išties keista, kad tokio objekto neįvertina Biržų krašto turizmo puoselėtojai. Juolab, kad čia net visa infrastruktūra sukurta, o prie pat esanti Karvės ola ir kiti urvai sutraukia daugybę turistų. Užtektų pastatyti vieną papildomą stendą ar net tame pačiame pateikti informaciją apie tai kaip senovės lietuviai skaldė akmenis. Manau, kad tikrai viskas būtų labai į karstinio regiono temą ir atsirastų ne vienas šimtas lankytojų susidomėję šiuo objektu.

Kaip vadinasi bepročiai savo noru lendantys po žeme?

Pagaliau vienas iš mylimiausių šio krašto lankytų vietų ir objektų - Karvės ola. Tie, kas nėra speleologai (speleologija – mokslas tyrinėjantis natūralias požemines ertmes) vargiai supras ką reiškia po pusės metų pertraukos pamatyti urvą. Noras ten patekti ir įlįsti į vidų yra sunkiai valdomas. Panašiai kaip medžioklinis šuo pamatęs bėgantį žvėrį.

Iš anksto paruoštas specialus kostiumas, kuris apsaugos mane nuo purvo ir šalmas su šviesa jau nuo pat Vilniaus laukė savo valandos kada galės pamatyti urvo purvą ir tamsą. Tiesa, standartinė speleologo ekipuotė yra kur kas platesnė. Leidžiantis ir tyrinėjant urvus reikia turėti specialius šiltus kombinezonus, šalmą, apšvietimą, gelbėjimo komplektą, įrangą skirtą nusileisti ir pakilti į požemines ertmes ir daugybę kitų. Jau nekalbu apie įgūdžius, žinias ir subrendimą tokiam užsiėmimui.

Lietuvoje tėra vos keli urvai ir toli gražu neprilygsta Pirėnų, Alpių, Tauro, Kaukazo ar kitų kalnų urvams. Ten jie tęsiasi dešimtis ar net šimtus kilometrų, o Lietuvoje didžiausias ir ilgiausias Karvės olos urvas vos kelis dešimtis metrų. Tiesa, tai dar nereiškia, kad Karvės ola yra visiškai paprasta ir bet kas gali į ją patekti. Toli gražu. Nusileisti į smegduobę prie įėjimo į urvą ir pamėtyti į jį šiukšlių gali bet kurie čia atkankantys vestuvininkai. Bet jiems nerūpi ola čia, požemis ar kalnas. Jiems reikia tiesiog gražios „gamtos“ pagerti. Nuo tokių „turistų“ prieš keletą metų valėme su bendraminčiais šiukšles. Buteliai, pagaliai, traškučių ir cigarečių pakeliai, kamuoliai ir net fotoaparatas. Visa tas šiukšles maišais tempėme iš urvo vidaus. Tai vadinasi sąmoningumas ir subrendimas. Kaip tie vestuvininkai darniai gyvens šeimoje, jeigu teršia per tokią šventę visas pakampes gamtoje?

Kadangi jau išliejau nežinia kodėl esantį pykti tokiai šventai ceremonijai, galiu pereiti prie esmės. Vos atėjus prie urvo mano dėmesį iškart patraukė naujai atsivėrusi anga. Per paskutinius dešimt metų, per kuriuos mes lankėme šią olą, buvo viena vienintelė. Dabar dvi. Na ir pasakykit kaip aš į ją galiu neįlįsti?

Tiesa, žinau, kad nieko naujo neatrasiu (o atradimai yra ypatingai svarbūs speleologo gyvenime). Beveik prieš keturias dešimtis metų šį urvą išmatavo ir nubraižė pirmieji Lietuvos speleologai – Erikas Laiconas, Vytas Gudaitis ir kiti. Tai, ką jie aptiko ir nupiešė matė labai nedaug žmonių. Per tuos dešimtmečius stipriai pakilęs požeminio ežero vanduo užtvindė kai kuriuos praėjimus, todėl patekti į atskiras šakas tapo praktiškai neįmanoma.

Panašu, kad šiemet atsivėrus naujajai angai tokia galimybė atsirado. Atsargiai kišu galvą į siaurą angą, kurios kraštai pačioje pradžioje yra ne tvirta uoliena, o paprastas dirvožemis. Perspėju Saulių ir Sandrą, kad nenuleistų nuo manęs akių ir esant reikalui luptų per jėgą. Tokioje situacijoje net jeigu mane ir užgriūtų – tinkamai ir skubiai suteikus pagalbą dar galima būtų išgelbėti.

Guliu ant pilvo vos tilpdamas siauroje angoje. Kūnas juda tik truputį. Speleologai tai vadina judėjimu pasispiriant šonkauliais. Viena ranka ištiesta į priekį, o kita – už nugaros. Taip yra maksimaliai sumažinamas pečių plotis. Nušliaužus kelis metrus prožektorius apšviečia žalsvą vandenį. Prieš mane – požeminis ežeras. Tiesa, nereikia jo įsivaizduoti hektaro ploto. Tai požeminis vandens telkinys, kurio plačiausioje vietoje guminė valtis vos vos tilptų. Nuo pagrindinio ežero išeina kelios įlankėlės. Būtent kaip tik vieną jų pamačiau ir aš. Toliau už jos tęsiasi Šikšnosparnių landa. Per paskutinius dešimt – penkiolika metų ją galima buvo pamatyti tik praneriant per apsemtas urvo dalis. O dabar štai.

Neverta bandyti apibūdinti to jausmo ką jauti urve. Tu gali žmonėms pasakoti kaip gulėjai purve, kaip tau buvo šalta, pavargai, nusidaužei kojas, rankas ir t.t. Visa tai aplinkiniai supranta iki vieno kritinio momento. Klausimo „kiek jums už tai moka?“. Nieko nemoka. Mes patys primokame. Va, tada tolerancija ir supratimas baigiasi. Švelniausias iki šiol girdėtas būdvardis buvo „durniai“. Neįsivaizduojama kaip žmonės gali save stumti į fizinį diskomfortą ir dar už tai mokėti. Jeigu pasakytum, kad alga čia kaip Airijos statybose – viskas suprantama. Kitu atveju – idiotas.

Tad naudok pačius įvairiausius žodžius bandydamas paaiškinti, kodėl eini savo noru po žeme. Ir ne dešimt metrų kaip Lietuvoje. O vien į gylį leidiesi kilometrą ar du, neri su specialia įranga per sifonus, krenti nuo požeminių uolų bandydamas atrasti naują praėjimą, negali pajudėti pusę valandos užstrigęs siauruose plyšiuose ir net sunkiai galėdamas įkvėpti. Kam visa tai? Vienintelis atsakymas gali būti – reikia pačiam išbandyti, kad suprastum.

Nešu kailį atgal. Bepigu buvo slysti žemyn siaura anga galva į priekį. Daug įdomiau atbulomis šliaužti atgal. Vietos juk nepadaugėjo. Vėl gelbsti šonkauliai ir keiksmažodžiai. Yra tokia paslaptis, kurios niekas nenori garsiai išduoti. Kai būna nepakeliamai sunku būti po žeme – mes pradedame vardinti visus žinomus keiksmažodžius. Neįtikėtina, bet tai padeda. Atrodo, kad urvas prasiplečia, kojos tampa stipresnės, o maišas lengvesnis. Bet čia tik tarp mūsų. Paslaptis. Nes paviršiuje iš urvinių neišgirsite nė vieno negražaus žodžio ir net neįtarsite kokius psichologinius „ginklus“ jie naudoja po žeme.

Pagaliau paviršiuje. Nors po žeme buvau vos dešimt – dvidešimt minučių, bet mano dūšia tiesiog dainuoja. Atsigavau. Dabar jau, kad ir į pasaulio kraštą... arba urvą.

Kitas urvas esantis vos už šimto metrų nuo Karvės olos yra Ievos duobė. Jis man kelia visai neblogus atsiminimus, tačiau su viena nemalonia smulkmena. Būtent čia, vasario mėnesį, bandydamas įlįsti į plyšį pragulėjau įsispraudęs pusvalandį ant įšalusios žemės ir pasigavau chroninį kosulį. Tiesa, plyšį pralindau ir urvą išmatavau. Taip Lietuvos urvų žemėlapyje tuomet atsirado ketvirtasis urvas. O dabar jame gyvena kaži koks žvėrelis. Nušliaužiotas takas veda būtent į tą angą iš kurios aš pasiskolinau kosulį.

Viskas, užteks svaigti apie požeminį pasaulį. Tai kažkuria prasme yra speleologų pasaulis, bet vis vien labai malonu juo pasidalinti su kitais.

Ne diskutuojant su bendraminčiais priėjome tą pačią išvadą – Lietuvoje vyraujantis neoromantizmas trukdo blaiviomis akimis pažvelgti į tikrąją Lietuvos istorijos ir netgi jos išsaugojimą.

Kad ir kokie nusipelnę yra Lietuvos partizanai, bet jų pakėlimas iki pusdievių yra jau švelniai tariant nesveikas. Lietuvoje iki šiol gyvenama naująja neoromantizmo banga, kuri pašalina bet kokį kritinį mąstymą. kas susiję su tautiniu atgimimu ar pasipriešinimo dalyviais.

Mano nuomone, lygiai ta pati situacija ir su knygnešiais. Žmonės, kuriems dabar statomi paminklai, rengiamos parodos, kalbamos iškilmingos kalbos savu laiku buvo tiesiog eiliniai kontrabandininkai, kurie nešė per siena paklausias prekes. Mes užmirštame, kad jų krepšiuose buvo ne tik knygos, buvo vaistai, tabakas ir kiti tais laikais paklausūs produktai.

Knygos – tik dalis jų uždarbio. Ir turint omenyje, kad beveik 90 proc. knygnešių buvo iš vargingai gyvenančių ir nepasiturinčių valstiečių tikrai netikiu, kad ši kategorija buvo tie žmonės, kuriems labiausiai rūpėjo tautinis atgimimas. Jiems rūpėjo kaip išlaikyti savo šeimas, vaikus, už ką pavalgyti. Jų motyvas buvo pinigai.

Taip, greičiausiai nemaža dalis jų po kurio laiko nuoširdžiai pasidavė draudžiamos spaudos platinimo idėjai ir daugiau specializavosi joje, nei tarkime, vaistų kontrabandoje. Tačiau vis tik pagrindinis jų tikslas, mano manymu, buvo pinigai, o lietuviškų knygų kontrabanda – priemonė jiems uždirbti.

Žinoma, kad būta ir išimčių. Žinoma, kad dalis inteligentų nuoširdžiai dirbo savo darbą, tačiau jie dabar turbūt būtų pripažinti nusikalstamos organizacijos vadeivomis ir bosais. Manau, kad tikrieji inteligentai vargiai braidė po balas ir bėgiojo nuo žandarų. Jie tiesiog organizavo ir koordinavo pasiuntinių ir valstiečių kontrabandą. Vieni turėjo tautišką tikslą, o kitiems reikėjo pinigų.

Nesakau, kad būtent toks ar anoks buvo ir Jurgis Bielinis, kurio gimtąją sodybą mes aplankėme. Kalba eina ne apie konkretų asmenį, bet apie mūsų pačių nekritišką požiūrį, persmelktą rožiniais romantizmo akiniais.

Gimtoji Jurgio Bielinio sodyba – muziejus pagražinta „euroremonto“ detalėmis. Žmonės žiūri labai pragmatiškai. Jeigu per langus pučia, tai reikia plastikinių langų. O kas trukdo juos sudėti. Turbūt Jurgis irgi nebūtų tam prieštaravęs.

Netoli sodybos viduryje laukų esančio J.Bielinio ąžuolo per rūką net nesimatė. Važiavome akluoju būdu per pievą ir pataikėme. Tiesiog mistinis vaizdas, kai akyse pradeda ryškėti ąžuolo kontūrai ir su kiekvienu priartėjimo metru pradedi įžvelgti vis daugiau detalių.

Net nežinau ką reiktų pasakyti žmogui, kuris paprašytų nuomonės apie J.Bielinio sodybą ir ąžuolą. Man tai tiesiog Lietuvos dalis, kuri nepaliko, nei labai blogo, nei labai gero įspūdžio. Turbūt kiekvienam savo. Tuo reikalu reikia sirgti. Galbūt kažkas pas J. Bielinį jaučiasi taip, kaip aš palindęs po žeme ar atsidūręs urve. Bet kokiu atveju reikia saugoti ir mylėti viską, ką turime ir nebėgti nuo „netinkamos“ istorijos ir praeities detalių, o pažiūrėti į ją kritiškai - taip, kaip buvo ištikrųjų.

Daugiau informacijos apie Ievos duobę galite rasti čia.

Daugiau informacijos apie J.Bielinio tėviškę galite rasti čia.

Laukite kelionės tęsinio.