Prieš 18 metų siekdama tapti nepriklausoma Abchazija išgyveno skausmingą karą. Abchazijos nepriklausomybę pripažino vos 6 valstybės – išskyrus Rusiją, nė viena nėra politiškai imponuojanti: Venesuela, Nikaragva, Vanuatu, Tuvalu ir Nauru. Abchazijos nepriklausomybę taip pat palaiko ir dvi kitos dalinai nepriklausomos teritorijos – Pietų Osetija ir Padniestrė.
Visam likusiam pasauliui Abchazija yra Gruzijos teritorijos dalis. Gruzijos valdžios nurodymu, Abchazijai suteiktas autonomijos statusas. Tačiau po Gruzijos ir Rusijos konflikto 2008 metais pagal priimtą parlamento rezoliuciją Abchazija pradėta traktuoti kaip Rusijos okupuota teritorija.
Gruzijos visuomenei ši tema yra labai skaudi, nors ir susilaukia prieštaringų nuomonių. Neretai vadovaujamasi stereotipais – abchazų tauta ir gyvenimas Abchazijoje piešiami itin tamsiomis spalvomis. Tačiau gruzinai neturi galimybės sužinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų.
Užsieniečiai tą padaryti gali. Nors viešnagė į neegzistuojančią valstybę yra apipinta mitais. Gąsdinama vagystėmis, išprievartavimais, moterų grobimu, dar kiti įspėja, kad nuvykus į Abchaziją iš Gruzijos, nepavyks grįžti atgal.
Aš, vykdama į Abchaziją, neplanavau poilsiauti išgirtajame Suchumio kurorte ar skinti ką tik prinokusių mandarinų. Taip pat nesiekiau patvirtinti ar išsklaidyti stereotipų, ar kam nors kažką įrodyti. Tiesiog norėjau pamatyti, kaip žmonės sugeba gyventi tik ką praūžusį karą primenančioje aplinkoje.
Patekti į Abchaziją nėra taip sudėtinga. Pirmiausia, reikia išsiųsti užpildytą prašymą Abchazijos užsienio reikalų ministerijai. Jame būtina išdėstyti savo kelionės motyvus, nurodyti datas, kada norima keliauti, bei atsakyti į kitus klausimus. Jei jums bus leista patekti į šalį, elektroniniu paštu gausite laišką ir vardinį dokumentą, suteikiantį galimybę iš Gruzijos patekti į Abchaziją.
Buvo lapkričio pabaiga, ankstyvas rytas, dar nė neprašvitę. Pasiekus pasienio postą, muitininkai, žiūrėdami į mane, pašaipiai šypsojosi. Paskui paklausė, ar aš žinau, kad vieta, į kurią noriu patekti, yra okupuota teritorija. Atsakiau teigiamai. Tuomet jiems iškilo tik vienas klausimas: „Kodėl vis dėlto nori ten važiuoti?“
Kelio atkarpa nuo Gruzijos iki Abchazijos pasienio atrodė ypač mistiškai. Pradėjo švisti, tolumoje matėsi kalnai, už posūkio išniro Jungtinių Tautų taikos simbolis – revolveris užrištu vamzdžiu. Aplink buvo daugybė užsimaskavusių kareivių, pasirodančių vos kam nors ištraukus fotoaparatą ir ištrinančių niekieno žemės nuotraukas.
Prieš akis driekėsi Ingurio upės tiltas, skiriantis Gruziją ir Abchazijos regioną. Po Gruzijos ir Abchazijos konflikto abi šalys palei upę dislokavo savo karius. Šis tiltas yra vienintelis legalus jos kirtimo taškas. Tai 870 m ilgio kelias, Abchazijos siekiui atsiriboti nuo Gruzijos suteikiantis itin simbolinę prasmę.
Apsilankiusi Abchazijoje, suvokiau, kad ne tik tiltas skiria šias dvi teritorijas. Tai kur kas daugiau: skirtinga kalba, valiuta, mentalitetas, žmonių išvaizda, apleisti namai, išskirtos šeimos ir amžinas ilgesys.
Jei nesinori atstumo nuo vieno iki kito pasienio posto įveikti pėsčiomis, galima sumokėti 1,5 lito ir važiuoti arklio tempiamu vežimu. Neįsivaizduoju, kiek jame yra vietų, tačiau žmonės iš jo vis lipo, lipo ir traukė savo mantą: rankines, maišus, dėžes ar naują buitinę techniką.
Pasienio poste Abchazijos pusėje muitininkas surinko keleivių leidimus patekti į šalį. Prieš tai buvau ne juokais išgąsdinta, kad reikia saugotis bet kokios Abchazijos ženklo pase – tai galėtų sukelti problemų norint grįžti į Gruziją ar patekti į kitas šalis.
Patekau į Abchazijos teritoriją. Dangus buvo pilkas. Lijo. Įsėdau į autobusą, vežantį į Galį, pirmąjį didesnį miestą. Bilieto kaina – 50 rublių. Planuojantiems apsilankyti Abchazijoje vertėtų žinoti, kad vietinė valiuta yra rublis, valiutos keityklos visame regione, išskyrus Galio miestą, nekeičia gruziniškos valiutos, o bankomatų čia taip pat nėra. Todėl rubliais ar eurais ir doleriais, kuriuos galima pasikeisti, vertėtų pasirūpinti iš anksto.
20 km kelias nuo pasienio iki Galio – baisus. Jame daugybė gilių duobių, todėl kelionė autobusu išsitęsė kone iki valandos. Palei kelią išsidėstę dar tebestovintys, tačiau apleisti namai. Atėjęs ruduo vietovei suteikė dar daugiau slogumo.
Galis drąsiai gali būti vadinamas gruzinišku miestu Abchazijoje. Jame šiuo metu gyvena apie 60 tūkst. gruzinų – 99 proc. vietos populiacijos. Šalia autobusų stoties stovi nedidelis kioskas, kuriame išduodami leidimai kirsti administracinę Gruzijos ir Abchazijos sieną. Oficiali jo kaina yra 100 rublių, tačiau žmogaus teisių stebėjimo organizacijos „Human Rights Watch“ duomenimis, kiekvienas leidimą gauti norintis žmogus turi sumokėti dvigubai – reikia duoti ir kyšį. Nepaisant to, prie kiosko visada nusidriekusi didžiulė eilė.
Kiekvieną dieną administracinę Abchazijos–Gruzijos sieną kerta apie 300 žmonių.
Jei ne įprastas gruziniškas šurmulys, Galis atrodytų labai liūdnai. Miesto centre riogso kažkada pradėtos ir niekada nebaigtos konstrukcijos bei tušti namai, išdaužytais langais, įgriuvusiais stogais, pilni šiukšlių ir žolynų. Nuo 2009 metų Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros Abchazijoje pastangomis iš pateiktų 2 tūkst. prašymų buvo atstatyta 600 apleistų namų. Gyvybės šiai vietai suteikia autobusų stotyje šūkaujantys prekeiviai, šalia šurmuliuojantis turgus ir į autobusus besigrūdantys žmonės.
Bilietas iki Suchumio kainavo 100 rublių. Buvo penktadienis, todėl pirmiausia reikėjo prisistatyti į Užsienio reikalų ministeriją ir gauti vizą, kad mano viešnagė Abchazijoje taptų legali ir galėčiau palikti šalį kada panorėjusi. Pati viza – tai popierėlis, įdėtas į pasą. Suvenyras. Keliautojams dar prieš einant į ministeriją patarčiau susimokėti 20 dolerių už vizą „Amra“ banke. Taip pavyktų sutaupyti laiko.
Ne sezono metu susirasti nakvynę Suchumyje nėra taip paprasta. Ypač, jeigu nesinori labai brangiai už tai mokėti.
Vienas kareivis pakvietė mane pasivaikščioti po didžiausios sanatorijos Abchazijoje – „MVO Sukhum“, kuri buvo atidaryta prieš 55 metus, teritoriją. Ją sudaro 20 Juodosios jūros pakrantės hektarų. Šią vietą dabar prižiūri Rusijos gynybos ministerija. Aplink daugybė Rusijos ženklų: Lenino mozaika prie įėjimo, Rusijos vėliavos, skulptūros, apleistas teatras ir net spaustuvė, pavadinta „Maskvos“ vardu.
Šiuo metu sanatorija yra uždaryta rekonstrukcijai. Tačiau vienas jos korpusas tebedirba – jis skirtas Rusijos karių apgyvendinimui ir kariniam rengimui.
Bevaikščiojant mano gidas pasiūlė likti nakvoti. Anot jo, niekur kitur Suchumyje nebūtų taip saugu. Kaip savo dukrai iš Baltijos šalies jis pateikė itin patrauklią kainą – 150 rublių. Buvo neįmanoma atsisakyti, nors kambaryje nebuvo nei šildymo, nei karšto vandens.
Likusią dienos dalį nusprendžiau patyrinėti išgirtąją sostinę. Penktadienį miesto gatvėse vyravo tyla. Pakrantėje taip pat buvo tuščia, prasilenkdavau tik su pavieniais praeiviais. Prisipažinsiu, stebino viskas. Ypač kontrastai. Gyvenamieji namai, sujungti su apleistais, nešienauti kiemai, kuriuose medžių šakos lūžta nuo persimonų, uždarytos parduotuvės greta prabangiųjų, tuščios autobusų stotelės, parkai, apdaužyti, nešviečiantys žibintai bei patriotiškumą žadinantys plakatai ant apgriuvusių sienų.
Juose – buvusio ir esamo prezidentų veidai, abchazų kariai, nešantys vėliavą ir simbolizuojantys pergalės dieną. Visur apstu šalies vėliavų, kai kur net po keletą vienoje vietoje. Žalios juostos vėliavoje simbolizuoja islamą, baltos – krikščionybę, delnas reiškia atviras širdis, o 7 žvaigždės – 7 Abchazijos regionus.
Gatvių ir institucijų pavadinimai, informacinės lentos Abchazijoje visur parašytos dviem kalbomis: abchazų ir rusų. Nors oficialia šalies kalba laikoma pirmoji – jos alfabetas yra kirilicos variacija, įvairiose institucijose vartojama rusų kalba, ji traktuojama kaip lygiavertė oficialiajai kalbai.
Kai kur mieste iškabinti plakatai, kasdien primenantys: „Abchazija – tai sielos šalis“. Jei jau taip, pridėčiau – liūdnos sielos.
Apie tai prasitarusi abchazams susilaukiau paaiškinimo. Anot jų, tai, ką mačiau, nėra liūdesys, tai ramybė. Visi lyg susitarę aiškino, kad vasaromis kurortas perpildytas turistų, būna, kad karštaisiais mėnesiais net nakvynės neįmanoma rasti. Atvykėliai tuomet prašo vietinių, kad bent palapinę kieme leistų pasistatyti. Pasibaigus sezonui, kaip sakė abchazai, prasideda jų atostogos. Ir kurortas pasineria į žiemos miegą. Dėl to jie ir liko nesupratę, kodėl taip pasivėlinau atvažiuoti.
Nors jau buvo pradėję temti, negalėjau neužeiti į turgų. Jame moterys pardavinėjo įvairias prekes: pradedant pavienėmis cigaretėmis, baigiant maisto produktais ir buities prekėmis. Prieš kelionę visi teigė, kad daug pinigų neprireiks, esą kainos Abchazijoje mažesnės negu Gruzijoje. Vis tik jie stipriai apsiriko. Tiesa, prieš 3 metus jos buvo kitokios, tačiau dabar mažai kuo skiriasi nuo lietuviškų.
Galiausiai patraukiau traukinių stoties link. Ji lyg tvirtovė stūkso kiek toliau nuo miesto centro, tačiau žmonių ten apstu.
Žvalgantis po 20 metų nerekonstruotą ir neveikiančią, bet savo didybės nepraradusią stotį mane užkalbino dvi moterys. Prisistatė esančios Abchazijos gyventojos, gruzinės. Jos laukė traukinio į Maskvą. Kelionė iki Maskvos ne trumpa – per 2 dienas įveikiama 2 tūkst. km. Toks pat ilgas kelias šias moteris skiria nuo šeimų. Vyresnioji, Baja, gyvena Galyje. Artėjant šaltajam sezonui, nebepajėgdama viena susidoroti su namų ruoša, ji vyksta į Maskvą praleisti žiemos pas savo dukterį. Jaunesniosios moters, Nateli, sūnus gyvena Tbilisyje, o dukra – Vladikaukaze.
Paklausta, kodėl pati vis dar gyvenanti Suchumyje, atsakė, kad nėra lengva palikti vietą, kurioje yra tavo šaknys. Anot jos, net karas negali jų nukirsti: „Mirtis nėra tokia baisi kaip karas. Kai miršti, nieko nepasiimi su savimi. Viską palieki už nugaros. O karas kažkada baigiasi, ir turi išmokti gyventi su tuo, kas liko po jo.“