Užsakymai nepriimami
Nuo pat idėjos keliauti po Lietuvą ir visa tai aprašyti pradžios iki
dabar netyla priekaištai dėl užsakytų straipsnių. Kiekvienas
pakritikuotas vietinis „vadukas“ ieško politinių oponentų nosies ar
kolegų keršto. Kai kas ieško Europos Sąjungos paramos fondų lėšų...
Deja, turiu nuvilti vaiduoklių medžiotojus. Jokio atlygio, išskyrus
algą iš redakcijos, nei vienas mes negaunam.
Nemanau, kad tai būtų sąžininga skaitytojų atžvilgiu. Nesvarbu, kas
mokėtų: politikai, Turizmo departamentas ar Sugomų teritorijų tarnyba.
Kiekvienas už tai reikalautų savojo įsikišimo. Peržiūrėkim dabar
ne taip retai pasitaikančius „keliauk kitaip“ tipo rašinius apie
Lietuvos lankytinas vietas. Atrodo, kad nė dulkelės niekur nerasi.
Visi įdomūs objektai tiesiog blizga. Viskas, regis, neblogai, jeigu
ne prierašai straipsnių pabaigose „Projektas „X“ finansuojamas iš ES
fondų lėšų“. Kitaip tariant, tai tas pats užsakomasis straipnis.
Štai kodėl daug „vadukų“ piktinasi ir komentaruose reiškia savo neigiamą
nuomonę. Todėl, kad mes nesistengiam parodyti išlaižytos
Lietuvos. Ją rodom tokią, kokią matom patys.
Pavyzdžiui, paskutinė dalis apie Biržų kraštą. Daryk ką nori, bet
beveik visi aplankyti objektai yra tragiškos būklės. Suprantu, kad kai
kam daug patogiau užsimerkti ir nieko nepastebėti negu imtis iniciatyvos ir visa
tai apsaugoti. Šioje vietoje man nesinori užsimerkti. Deja, matau tai
ką matau. Tokia istorija, toks paveldas ir toks mūsų sąmoningumas jį
saugant.
Kur Bielinis susitiko su Smetonos uošviais
Suosto bažnyčia ir kapinaitės, kurios yra beveik šventoriuje, turbūt
nusipelno atskiro paminėjimo. Tai ne vien tik vieta, kur palaidotas Jurgis
Bielinis. Taip, tai labiausiai žinomas kapas šiose
kapinėse. Tačiau ne kiek mažiau įdomus, bet pamirštas yra tarpukario
Lietuvos prezidento Antano Smetonos uošvių kapas. Tai Antanas
Chadakauskas bei jo žmona Marija Chadakauskienė.
Žinoma, tokios detalės yra įdomios tik istorijos ar tautiškumo
maniakams, tačiau jos visuomet žavi kelionėje. Tai sužinojom tik dėka Sauliaus "protingųjų" knygų. Niekas mums nė žodžiu neužsiminė apie tokias detales. Nei turizmo informacijos centre, nei brošiūrėlėse. Apie oficialius internetinius resursus net nekalbu.
Pati Suosto bažnyčia irgi išskirtinė. Labanoro bažnytėlės vyresnėlė
sesuo. Buvę mediniai maldos namai sudegė 2000-aisiais. Niekas
netikėjo, tačiau naujoji bažnyčia iškilo jau 2004 metais. Keista,
tačiau architektūra visai miela akiai. Paprastai bažnyčios statomos
nesuvokiamo dydžio, gremėzdiškumo ir prikimštos eklektiškos
pompastikos. Atrodo, kad kuo didesnę ir bjauresnę bažnyčią pastatysi,
tuo žmonės taps pamaldesni. Deja. O štai Suosto bažnytėlė kaip tik
nustebina savo bent jau ekstrerjero jaukumu ir paprastumu. Būtent taip
aš ir įsivaizduoju naujos statybos bažnyčias - šiuolaikines ir
paprastas.
Mirštanti švedų taikos sutartis
Surasti Sandariškių ąžuolą Biržų šiaurės viensėdžiuose būtų nelengva
užduotis, jeigu ne tos pačios medinės vietinių pastatytos rodyklės.
Važiuojant pievomis atrasti būtent tą sodybą, kurios kieme auga
ąžuolas, užtruktų bent jau gerą valandą. Dabar - vos keletą minučių.
Jeigu prie jo važiuosite žemagrindžiais sportiniais automobiliais -
geriau palikite juos šalia vieškelio ir tą šimtą - du šimtus metrų
paėjėkite pėstute. Bus mažiau nervų. Nes iki sodybos, kurioje stovi
ąžuolas, vedantis keliukas - ne ponų bričkoms. Be to pakeliui
apsigalvojus nelabai apsisukti kur bus. Teks grįžti atbuline pavara.
Kieme jus greičiausiai pasitiks mažas juodas ir mėgstantis loti
kiemsargis. Aš tokių nemėgstu, bet užtat sodybos šeimininkė svetinga
ir šunį greitai nuramina.
Pasakojama, kad XVI a. viename mūšyje lietuvių kariuomenė sumušė
švedus. Priversti pasitraukti šie paprašė taikos. Lietuviai
sutiko ir pasiūlė taiką sudaryti neįprastu būdu - ne popieriuje
pasirašyti, o pasodinti tris sandoros (taikos) ąžuolus. Lietuvių
kariuomenės vadas, pasodinęs tris ąžuolo giles, pasakė: „Iš gilių
išaugs galingi ąžuolai. Kol bent vienas lapas ant jų žaliuos,
nedrįskite į mūsų žemę kelti kojos“. Ąžuolai išaugę, iškeroję.
Ilgainiui du nudžiūvę, o vienas tebežaliuoja, kraštą nuo švedų saugo.
Nuo tada, kai buvo sudaryta sandoros sutartis, vietovė bei ąžuolas
gavę Sandariškių vardą.
Ąžuolas įspūdingas ir kas svarbiausia - vis dar gyvas. O tai gerai.
Panašu, kad bent jau mano karta vis dar apsaugota nuo švedų invazijos.
Bet kitiems jau reikėtų sunerimti. Paskutiniojo taikos ąžuolo gyva vos viena šaka.
Valdininkų sąmonės impotencija
Tik tokiais šustauskiškai inteligentiškais žodžiais galima pavadinti
vaizdą, kurį išvydome šalia Dauguviečių kaimo. Tarp vieškelio ir
Nemunėlio upės apžėlusi krūmynais stovi įspūdinga XIX a. dūminė
duonkepė krosnis-virenė.
Galėčiau galvą guldyti, kad turbūt tik vienas iš dešimties esat kada
tokią matęs tikrovėje. Sodyba jau seniai sugriuvus ar buvus nukelta.
Sienų nelikę nė kvapo. Bet įspūdingas kaminas-krosnis stūksto
paskendęs krūmynuose.
Kada paskutinį kartą vaikščiojote krosnies viduje? Aš - tik šioje
vietoje. Maždaug 2,5 metro ilgio, 2 - pločio ir 6-8 metrų aukščio
įspūdinga atviro tipo virenė stūkso visiškai niekeno neprižiūrima ir
nesaugoma nei praktiškai, nei teoriškai.
Nesuvokiama, kaip turintys tokį turtą biržiečiai gali ramiai miegoti, kai jis ardomas griūna.
Greičiausiai, kad biurokratai čia dirba kaip ir visur. Kuo mažiau
garso, kuo mažiau saugotinų objektų, nes mes esam labai dideli
šaunuoliai, mes neturime jokių nuobaudų, mes labai gražiai kalbame ir
mokame gražiai raštus rašyti. Sugadinti sistemos. Dar viena plyta
valdininkų dangoraižio sienoje.
Kaip kadais vieno rajono valdininkė atsakinga už kultūros paveldą
regione man tyliai prisipažino: "kam ieškoti naujų paveldo vertybių,
kam registruoti? Juk po to jomis reiks rūpintis, prašyti pinigų
apsaugai, gauti pylos, kad nyksta ir t.t." Daug paprasčiau užsidengti
akis. Nieko nematyti, pabėdavoti kaip esam apkrauti darbu, kaip
trūksta lėšų ir kaip niekas mūsų nesupranta...
Deja, bet gyvenimo realybė tokia, kad daugiausia kultūros ir archeologijos paveldo
išsaugojimo labui padaro tie žmonės, kurie nedirba sistemoje arba iš
jos išėjo. Biurokratai kaltina aplinką, bet tik ne save. Kaip ir visi
silpni žmonės. Jie net nesuvokia savo darbo paskirties iš esmės.
Cituoja pareiginius nuostatus, darbo sutarties punktus, norminius
aktus, bet pamiršta savo darbo esmę - saugoti mūsų praeities
paveldą. Čia ne sportas, kur šiemet padaręs klaidą gali pasitaisyti ir
laimėti kitais metais... Atstatyti iš naujo virenę mes bet kada
galėsim, bet turėti originalią, senąją jau nebe.
Net ir praėjus tiek laiko po kelionės man niekaip neatlėgsta pyktis.
Juolab, kad tai buvo pradžia to kraupaus vaizdo, kurį išvysime per
likusias kelias valandas.
Nelaimes traukianti Dauguviečio sodyba
Tiesą pasakius žymių žmonių tėviškės manęs paprastai netraukia. Retai
ten ką sau galiu atrasti įdomaus ar naujo. Mano manymu, tai tiesiog
pagarbos stabas žymiam žmogui. Na, nebent esat tarkim filologijos
specialistas - maniakas, kuriam svarbios visos detalės. Gal tada...
Bet tai tik mano asmeninė nuomonė, kurios šį kartą irgi neklausėme.
Užsukome į Dauguviečių viensėdį.
Tai vieta, kurioje kadais gimė ir užaugo garsus lietuvių dramaturgas
Borisas Dauguvietis. Būtent vieta. Atvažiavę truputį nustėrom.
Degėsiais pavirtusių griuvėsių krūva ir „bardakas“ sodybos
teritorijoje. Jokio paaiškinimo ar nuorodos. Mes čia turime tai matyti
(čia gal per amžius buvo tik sodybos liekanos?) ar čia prieš savaitękas įvyko? Tik vėliau vietinių dėka sužinojome, kad prieš metus čia kilo didelis gaisras ir supleškino iki tol čia neseniai įrengtą kaimo turizmo sodybą.
Ilgą laiką Dauguviečio dukra Galina Dauguvietytė sielojosi, kad jos
tėviškės griuvėsiai niekam nerūpi, o kai po kurio laiko vis dėl to
įvyko kompromisas (o komporomisas dėl to, kad sodyba buvo tiesiog
pasinaudota kaip vieta kaimo turizmo verslui) ir buvo atstatyta,
tuomet viskas sudegė. Įtaria padegimą, bet turistui tai kaip ir
nelabai aktualu, nes jį pasitinka tik kaip sovietiniam animaciniame
filmuke - vienišas pečius viduryje lauko. Užsukti neverta. Nebent...
nebent jums bus įdomu pamatyti betoninį XIX a. vidurio baseiną-vonią ant
Nemunėlio kranto. Neįtartum, kad čia tokio senumo įrenginys, bet jis
turbūt liko bene vienintelis autentiškas šioje tėviškėje.
Kuo skiriasi katalikų ir liuteronų vyskupo atminimas?
Netoli Dauguviečių, prie pat kelio stovi medžių ir krūmų
bruzgynuose pasislėpę akmeninio namo griuvėsiai. Tai Ruobežių kaimas.
O šis namas, kurio jau net stogas sugriuvęs - evangelikų liuteronų
vyskupo Jono Viktoro Kalvano (vyresniojo) gimtasis namas. Arba
tiksliau - kas iš jo likę. O likę akmeninės sienos ir sugriuvusios
stogo gegnės. Jokia lentelė ar turizmo informacijos centras mums apie
tai niekad nepasakys. O kam? Juk tai dar viena iš daugybės rajono
gėdų. Jeigu dėl kiekvienos raudonuoti, tai galima netyčia ir
širdies smūgį gauti... sąmoningam žmogui.
Čia gimė ir užaugo žmogus, išauginęs dar vieną vyskupą - savo sūnų, žmogus, kurio dėka
Lietuvos liuteronai įsijungė į pasaulinę bendruomenę, žmogus, rašęs knygas,
leidęs leidinius, saugojęs Mažosios Lietuvos kultūros paveldą... Deja,
bet jo gimtosios sodybos niekas neišsaugojo. Nei paveldosaugininkai,
nei vietos bendruomenė, nei patys evangelikai liuteronai...
Niekas nesako, kad reikia daryti kaip analogiško hierarchiniu
rangu katalikų vyskupo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje Guronyse. Ten
lazda perlenkta į kitą pusę, kai praktiškai ant mūsų protėvių baltų
švenvietės įrengti rekolekcijų namai, koplyčios ir rožinio kelias.
Padaryta katalikų turizmo infrastruktūra ir traukos taškas. Žmonės
plūsta šimtais. Tik mažai kas susimąsto, kad tikroji Sladkevičiaus tėviškė
toli gražu yra net ne šioje pievoje. Kai Sladkevičiui buvo keturiolika, jis
išvažiavo mokytis į Kauno jėzuitų gimnaziją ir nuo to laiko mokėsi ir
dirbo pačiose įvairiausiose Lietuvos vietose. Ir tik po keturių metų jam išvažiavus
jo tėvai persikraustė į šią vietą, kurią dabar visi net
nesusimąstydami vadina jo tėviške.
Beje, pats katalikų kardinolas su šiais kraštais susijęs ir
tiesiogiai. Per savo dvasininko karjerą jis darbavosi visai netolimoje
Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijoje, ilgą laiką gyveno
Pabiržėje.
Šis nemažas lyrinis ekskursas nuo temos parodo, kaip
skirtingai kartais yra vertinamos dvasininkų tėviškės. Vienos be
jokios sąžinės graužaties iki nesveiko lygio padaromos pompastikos centrais, o kitos
tiesiog griūna po atviru dangumi.
Paskutiniai griuvėsiai, galutinai sunaikinę tikėjimą
Daryk ką nori, bet nuo paveldo griuvėsių šiame krašte nepabėgsi.
Nebent kaip valdininkai juos bukai ignoruosi apsimesdamas, kad jų
tiesiog nėra. Kaip homoseksualumo sovietiniais laikais.
Panemunėlio akmeninis dvaras (kai kur vadinamas Panemunio) stovi prie
pat Latvijos sienos. Stulpelis, žymintis Lietuvos teritoriją, įkastas
dvaro teritorijoje.
Galėtų būti gražus dvaras. Tai puikus pavyzdys, kaip seniau atrodė dvarai
ir dar viena graži lankytina vieta. Juk šis šiaurinis kelias, vedantis pro daugybę
lankytinų vietų, galėtų būti vienas lankomiausių šiame krašte. Nieko
nereikia kurti. Kelios nuorodos ir sutvarkyti lankytini objektai. Deja.
Galėtų...
Dvaro griuvėsiai skendi bruzgynuose. Tereikia tiek jau nedaug
investicijų norint juos konservuoti. Tiesiog, kad akmenys žemyn nuo
sienų neriedėtų. Kad matytųsi visas pastatų likučių kompleksas. Kad
atsivertų prie pat tekančio Nemunėlio vaizdas. Galų gale, kad nebūtų
šiukšlių... Gerai, mes jas dabar surinkome. Tik klausimas, kiek ilgam?
Pažiūrėkime, kad ir į Medininkų pilį. Tik dabar ji atstainėjama. Iki tol buvo tiesiog konservuoti griuvėsiai ir visi jais didžiavomės. Kodėl negalima to padaryti su dauguma tokio tipo griuvėsių? Kodėl reikia šiuos statinius išbraukti iš saugomų objektų sąrašo ir taip pribaigti?
Kitas klausimas, kas turėtų juos saugoti? Jau rašiau apie tūlų (o kuo jis
skiriasi nuo žargoniško būdvardžio „tūpas“?) valdininkų filosofiją. Ji
šioje vietoje taip pat veši visu gražumu. Panemunėlio dvaras nėra
valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Bent jau jo nėra
registre. Nėra saugomo objekto - nėra problemos. Valdininkas pasakys,
kad tai ne jų jurisdikcija, kad tai privati nuosavybė ir kad jie su
saugomais nesusitvarko, o šis jam paskutinėje vietoje... Deja, bet tai
bus teisybė.
Tokia pat teisybė, kaip kad niekur kitur Lietuvoje nesu matęs tiek
daug apleistų, nesaugomų ir griūvančių mūsų praeities paveldo likučių.
Paradoksas, bet Biržų kraštas pagimdęs ir išauginęs tiek daug žymių ir
iškilių žmonių yra bene pirmaujantis pagal griuvėsius visoje
Lietuvoje. Mano subjektyvia nuomone.
Laukia kelias namo. Sugrįšim dar čia, bet jau ne apžiūrinėti, o nors
kiek prisidėti prie paveldo išsaugojimo. O jeigu kas nors iš vietinių
susigės ir patys pradės anksčiau tvarkyti savo nykstančius paveldo
objektus - pakvieskit „Pajusk Lietuvą“ komandą. Mes mielai prisidėsime
prie darbų. Ir ne tik Biržuose.