Valdininkai tempia į kalną ant nugaros rinkimams stalus, kėdes ir balsadėžes, niūrūs, tiesiog akmeniniai. Ant stulpų piešinukai – komiksai, kaip balsuoti.
Partijos pasirašė, kad į rinkimus eis be šautuvų ir smurto, bet vis tiek kiekvieną naktį šaudosi.
Vakarieniauju su tais niūriais vyrais, kurie į kalną tempė stalus. Dabar jie žvaliai rankomis kerta dalbatą.
Jis pranašauja, kad karaliaus neliks, bus respublika.
– Gaila būtų, – sakau Govindai, – man patinka karalystė.
– Karalius liks, tik įgaliojimus nupjaus, – ramina jis mane, bet nelabai tvirtu balsu.
Užkalbinu vieną žvalesnį dalbato valgytoją:
Už ką balsuosi?
– Už maoistus! Reikia permainų.
– Bet jie žudo...
– Taip. Bet reikia permainų.
– Jie išvarys karalių...
– O jo mums nereikia – reikia prezidento!
– Bet karalius iš Dievo.
– Tu klysti – jis ne iš Dievo!
Ateina papilkėję nuo dulkių ir nuovargio prancūzas ir malaizietė. Girdžiu, kaip moteriškė kvočia gidą – kur dušas. Moterys Himalajuose nuolatos ieško dušo, o dušo nėra. Ir ryt dušo nebus, ir poryt taip pat. Dušas bus grįžus į Pokharą.
Prie krosnies linksmina prancūzo ir malaizietės gidas. Pats dainuoja ir mobiliuoju telefonu groja tibetietiškas dainas.
- Mano gyvenimas yra kelionė, – sako gidas, – Aš visąlaik šypsausi ir dalinuosi džiaugsmu su kitais.
Kai baigiasi telefono baterija, foto aparatu rodo nuotraukas ir filmukus apie savo gimtą kaimą Manaslu kalno papėdėje.
– Kai kojos pavargs, savo kaime pasistatysiu namą – jis bus palapinės formos, – linksminasi toliau gidas, – ir viduje viskas bus kaip palapinėje, tik iš plytų.
Vyrai linksmai siurbia rakši, mano Govinda nuo jų neatsilieka.
Gidas pyksta ant maoistų. Kol jų nebuvo, žygiai buvę linksmesni:
– Baigę maršrutą gerdavome rakši, dainuodavome ir šokdavome. Gerdavome ir vėl dainuodavome. Dabar maoistai viską sužlugdė – šeštą vakaro jie baigti visas linksmybes.
Jie įvedė savo įstatymus, mokesčius, vizas, darbo lagerius. Uždaro mokyklas, kur dėstė sanskritą. Šimtus metų našlės dėvėdavo baltus sarius, dabar liepta joms rengtis raudonai.
***
Ryte visi vyrai sėdi rūškani. Ir Govinda rūškanas kaip prieš mūšį. Ir prancūzo gidas nebe toks linksmas.
Kiaušinienė, arbata, kuprinė ant pečių ir žvaliu žingsniu pasileidžiu žemyn.
Gidas, vakarykščių linksmybių dalyvis vos velka kojas:
– Labai blogai!
– Rakši?
– Yes. Daugiau nebegersiu.
Skubiai jį aplenkiu. Ryto vėsa, dvelkia pavasariu. Aplink neaprėpiamos erdvės. Kanjonai.
Blyksteli violetinė spalva – ten apačioje, trijų šimtų metrų gylyje prie upės žydi obelis. Spengiančioje tyloje ataidi gaidžio giesmė. Aplink nė vieno žmogaus, gaidys gieda tik man.
Išnyra nešikai su lentomis ant nugaros. Prisėdu ant uolos krašto. Lentos nulinguoja tiesiai į dangų.
Einu siaurute pasaulio stogo atbraila.
***
Kelias buvo ilgas, status ir dulkėtas. Pasiekęs užeigą be jėgų krintu ant medinių gultų ir penkiom minutėm prisnūstu. Pažadina kaimynės iš Australijos griežtas balsas, kuris bando prikelti nusibaigusį vyrą.
– Mes jau trisdešimt metų keliaujame po Himalajus, bet taip nusivarę dar nebuvome, – sako prabudęs australas.
Žemėlapyje matuoju likusius atstumus – apima lengvas siaubas. Per tris dienas niekaip nenueisiu. Keturių kilometrų aukštyje smarkiai neįsibėgėsi, o pasukti atgal irgi nesinori. Pridūmintoje pirkioje geriu arbatą, laužau jako sūrį ir bandau ką nors sugalvoti.
Galvoti nesiseka. Aštuntą susėdame prie dalbato.
Visai sutemus atjojo trys japonai, jauniausias – septintą dešimtį bebaigiąs.
- Koničivaaa, – linksmai pasisveikina japonai. Žvalūs japonai, nes jojo.
- Koničiva! Reikia ir mums ieškoti arklių! – tvirtai pareiškiu Govindai.
Arklių kaime beveik neliko – gąsdina užeigos šeimininkas, bet vieną adresą duoda. Po gero pusvalandžio Govinda atsiveda arklininką Ponzo, su kuriuo ir pradedame derybas. Arklys kainuoja tūkstantį dolerių, jis turi du. Jei nori – pirk! Jei nori tik pajodinėti – dienai trisdešimt dolerių. Ok, ryt jojame!
Sumušame rankomis, įsipilame čango.
Dabar jau ramesne širdimi išeinu pasidairyti į neregėtai žvaigždėtą dangų. Spoksojau neilgai – šaltis žnaibo ausis, pakilo vėjas.
Užeigoje visi sumigo, virtuvėje šuva laižo indus.
***
Pabundu penktą. Į laukus varo gyvulius. Išėjęs į kiemą iš metalinio kubilo pasisemiu ledinio vandens ir prausiuosi.
Nuo aukščio pradeda skaudėti galvą. Po septintos išjojame.
Doma ir Kesangas – trejų metų kumelaitė ir devynerių metų eržilas. Sunkiose vietose, kur stačiai žemyn arba aukštyn, nulipame ir kopiame pėsčiomis. Vėl kanjonai, dulkės, siauri tarpekliai.
Vakar Ponzo sužinojo, kad karalius su svita išjojo į Katmandu lankyti princo, kuris mokosi budistų vienuolyne. Kažkada jis buvęs galingas karalius, dabar valdžios neturi, tik apeigas atlieka. Sako, yra išmintingas ir labai išsilavinęs žmogus. Gal pakeliui kur bejodami susitiksime?
Pasiekiame nakvynę.
Užeigos šeimininkė vardu Hitok įveda mane už rankos į savo įrengtą šventyklą ir sodina ant sofos. Esanti meniška siela, o vyras išjojo į Katmandu politikuoti. Ir vaikai ten pat. Visas verslas ant jos pečių.
Hitok mama yra karaliaus sesuo.
- Paskui parodysiu savo darbus, o dabar pašnekėkime, – sako Hitok, – kas tave atvijo į šį pasaulio kampą? Tave domina Tibeto dvasia?
Ji kalba trumpais, tarytum akmenyje iškaltais žodžiais. Gyvenimas yra tik apgaulė, trumpas skrydis. Gyvenimo palydovas yra skausmas. Jeigu žmogus nori išsivaduoti iš skausmo, jis turi atnarplioti, kur jo priežastis.
Laikykis aštuonių tiesų: tikėjimo, troškimų, kalbos, elgesio, gyvenimo šaltinio, pastangų, mąstymo ir meditacijos. Šiuo keliu tolsi nuo skausmo ir pasieksi nirvaną.
– Tu kalbi kaip išmintingiausias lama, – sakau savo mokytojai, – iš kur viso to pati išmokai?
– Mama man perdavė visas tradicijas ir išmintį. Yra tokia mūsų tradicija puza. Kartą mama sukvietė visą giminę, gerbiamus žmones. O paskui pasakė, kad man – vyriausiajai dukrai perduos visas šeimos paslaptis. Kai kurios paslaptys – visai ne paslaptys: kas pasodino tą medį, iš kur tas indas... Ir aš sušauksiu giminę, kai sukaks 59-eri.
Kalbamės jau gerą valandą, pokalbis pasidarė atviresnis, tad nutariau paklausti, ar teisybę rašo knygos, kad šiuose kraštuose du ar trys broliai gyvena su viena žmona?
– Išliko tokia tradicija. Dabar ji pasitaiko tik neturtingose šeimose. Kam to reikia? Kad neištampytų ir taip menko turto. Dabar visas brolių turtas ir triūsas – vienai žmonai. Ji – gerovės garantas. Žmona – iš geros šeimos, vanduo – iš gero šaltinio, sako Tibeto išmintis.
– O jūsų kaime yra tokių šeimų? – einu toliau.
– Mano mama turi du vyrus, o aš du tėvus.
– Bet tu panaši į vieną iš jų?
– Į jaunesnijį, bet myliu abu vienodai.
Čia Hitok pliaukšteli rankomis ir nuskuba į virtuvę. Aš – paskui ją. Virtuvė tuščia, tik visai nusenęs Hitok uošvis suka maldos malūnėlį ir kažką bamba. Klausausi verdamų bulvių. Žvakių šviesa, kiziako kvapas. Sutemsta.
Pasirodo vienuolis. Šiandien čia jis atliks tsampos apeigas. Tsampa yra tradicinis tibetiečių valgis iš miltų ir vandens. Vienuolis yra žmogus – orkestras: muša didijį būgną, mažus būgnelius, pučia dūdą ir gieda. Aš esu vienintelis jo klausytojas. Užtraukia užuolaidas ir pakviečia sėsti arčiau. Naktį prabudau, o jis vis dar mušė būgną.
Ryte karaliaus dukterėčia krauna krosnin kiziaką ir tyčia pučia dūmus mano pusėn. Pradėjo smarkiai snigti. Ką daryti? Joti tolyn!
Aha! Smagu bus klampoti per pūgą! – šaiposi šeimininkė.
Jojame, lėtai iš dangaus leidžiasi snaigės.
Sustingęs nuo šalčio prijoju apleistą vienuolyną. Į kiemą išbėga pulkas vaikų, apsirengusių Tibeto vienuolių drabužiais, ir pakviečia žaisti futbolą. Paspardau kamuolį, sušylu.
Vienas futbolininkų, dešimties metų bernas atrakina vienuolyną, parodo, kaip per apeigas pūsti kriauklę.