– Heavy rain, – praneša pilotas ir dar kartą pabando nusileisti.
Lėktuvas atsimuša į šviną ir vėl užriečia nosį aukštyn. Vėl sukame ratus sparnu raikydami saulę kaip milžinišką apelsiną. Skaičiuoju riekes – penkios, šešios, septynios. Šalia manęs airis pranašauja:
– Degalų iki ryto neužteks!
Nurėžęs dar vieną oranžinę riekę, pilotas žūtbūt nusprendžia prasiveržti pro juodą debesų uždangą.
Drebėdamas lėktuvas nėrė į tamsos tunelį, man užgulė ausis ir pasivaideno, kad užgeso motorai.
Šalia sustingo kalnų liūtas iš Tirolio, po kaklu pasikabinęs didžiulį gintaro luitą. Beveik nekvėpuoja airis. Visą kelią austras gyrėsi įveiktomis ledo viršūnėmis, o airis atkakliai siūlė išgerti. Dabar visi trys tylime ir tyli visas lėktuvas.
Užsimerkiu ir stengiuosi apie nieką negalvoti. Po kelių akimirkų išsigandęs praplėšiu akis ir matau stebuklą: pro debesų draiskalus išnyra šventųjų upių gyvatynas ir baukščia žaluma nuspalvintos Himalajų priekalnės.
***
Iš Katmandu bandysiu nuskristi į Butaną, kuris čia pat, greta Nepalo. Mano draugas nepalietis Ramu susisiekė su oro uostu ir dabar skėsčioja rankomis:
– Nėra lėktuvų, nėra bilietų, su Butanu nėra jokio ryšio!
Butanas man kaip užkeiktas. Jau kelinti metai bandau iš Katmandu patekti į žemėlapyje vos įžiūrimą karalystę, kur nenuvažiuosi nei traukiniu, nei mašina.
Į sostinę Timpu gali nuskristi lėktuvu, bet tvarkaraštis priklauso nuo karaliaus nuotaikų. Vakar jaunasis Butano karalius vėl susipyko su nepaliečiais ir lėktuvo nebus. Kartą skrydžio veltui laukiau beveik savaitę.
Šįkart tiek laiko neturiu – arba šiandien arba vėl kitąmet, žygiui turiu tik dešimt dienų. Bet jei ne Butanas, kas tada? Man reikia į kalnus!
Biure dingo elektra, su Ramu einame į kiemą, geriame Carlsbergą, pro šalį praeina trys šventosios karvės. Ramu tyli, aš muistausi.
– Daulagiri, Makalu? – vardiju aukščiausius Himalajų kalnus.
– Nesuspėsi, – sako Ramu.
– Mustangas? – klausiu.
– Į Mustangą žmonės eina dvi tris savaites, o tu turi tik vieną, – bando mane nuraminti Ramu.
Nueisiu per savaitę, tvirtai pareiškiu. Himalajuose esu patyręs ir ne tokių išbandymų.
Ramu kažkam paskambina.
– Norėčiau, kad su manimi eitų Govinda, – sakau jam.
Su prityrusiu gidu Govinda kalnuose buvau triskart, susidraugavome, su juo jaučiuosi ramus. Govinda atmintinai moka visus maršrutus, pažįsta policininkus, užeigų šeimininkus ir jakų varovus. Rytoj jis turėtų eiti į Everesto bazinę stovyklą su vokiečių grupe, bet pabandysiu perkalbėti.
Netrukus pasirodo pats Govinda ir nenustemba mane pamatęs.
– Govinda, palydėk mane pas Mustango karalių, – be užuolankų sakau jam.
Govinda minutę tyli, o paskui į šonus pakraipo galvą – nepalietiškai tai reiškia sutikimą.
Čia pat, lauko kavinėje, rėkaujant rikšoms ir gatvės prekeiviams, sukertame rankomis dėl algos. Viešbutyje daiktus susirenku per penkiolika minučių, per tą laiką Ramu parengia leidimus. Mustangas laikosi ypatingo režimo – nustatė didžiulį mokestį ir turistų po vieną neįleidžia.
Ramu mūsų ekspedicijai paskiria savo sudilusį visureigį, vairuotojas atrodo visai kaip vaikas, nors jam jau 23-eji. Šįvąkar pasieksime Poharą, rytoj anksti skrisime į Džomsoną (Jomoson), kur prasidės žygis.
Iš Katmandu trise pajudėjome ankstyvą popietę, bet kol ištrūkome iš siaurų gatvių labirinto, sutemsta. Kelią nuolatos pastoja maoistų demonstrantai. Raudonų vėliavų bangose nardo rikšos ir motociklininkai, pakelėmis žygiuoja šautuvais ginkluoti karaliaus kariai. Ant tvorų pripiešta kūjų ir pjautuvų.
Staiga prakiuro dangus, pila kaip iš kibiro, žaibuoja.
Sustojame bananų giraitėje ir pakelės užeigoje užsisakome dalbato ir Carlsbergo.
Dalbatas yra virti ryžiai su visokiausiais padažais – patiekalas, kurį nepaliečiai valgo rankomis. Lietus nė kiek neapsiramino, tad į Pokharą, kur numatyta mūsų nakvynė, įriedėjome tik vidurnaktį. Turime surasti kažkokį prabangų viešbutį, kuriame Govinda dar nebuvęs, o vairuotojas nė negirdėjęs. Gatvėse nei šuns, nei žmogaus.
Pasiklystame ir blaškomės tamsiomis gatvėmis, kol išvystame policijos džipą. Išlipa uniformuotas vyras, ant galvos vilnonė kepurė su spalvingu burbulu.
Pareigūnas rankomis ore braižo miesto planą, kiekvieną judesį pakomentuoja, bet reikia būti prityrusiu žvalgu, kad įsimintum tiek posūkių, skersgatvių ir apvažiavimų. Aš nė nebandau įsiminti, tik apatiškai žiūriu į spalvotąjį burbulą ir neprarandu vilties, kad pasieksiu lovą dar prieš aušrą.
Klaidžiojame toliau, baigiasi asfaltas, žvyrkelis kraupiai išdaužytas, balos iki kelių – begalinis Himalajų vieškelis ir begalinė naktis. Slopinu kylantį apmaudą, bandau guosti save, kad rytoj išvysiu spindinčias ledo viršūnes.
Sutinkame du motociklininkus. Žmonės, padėkite pagaliau surasti mūsų nakvynę!
Iki viešbučio trys minutės – mes iš ten,- sako jaunimas. – Jeigu eisite su mumis lošti ruletės, suksime atgal ir rodysime kelią!
Atsisakėme. Lošėjai nė kiek nenusivylė, dar pamokė, kaip važiuoti, bet po penkių minučių mes vėl pasiklydome ir dar dvi valandas kratėmės siaubingu žvyrkeliu. Asilas, tikras asilas, keikiau save – juk seniai jau galėjau sėdėti viešbutyje ir sukti ruletę.
Vairuotojas pirmasis suprato, kad taip klaidžioti beprasmiška. Išlipa iš mašinos, užsirūko. Lietus kiek nurimo, čiurlena upelis, rami, drėgna naktis. Kurį laiką visi trys užvertę galvas žiūrime į apverstus Grįžulo ratus.
– Ieškokite taksi, aš pats čia nieko nerasiu, – į griovį išspjovęs nuorūką sako vairuotojas.
Pirmą nakties randame varganą pakelės pašiūrę, kur spalvingu sariu apsitaisiusi moteriškė plaka kiaušinienę, o kieme stovi miniatiūrinė taksi mašinytė.
Šaliku apsimuturiavęs galvą vairuotojas tokio viešbučio negirdėjęs ir niekur nesirengia važiuoti.
Govinda tyli, mūsiškis vairuotojas ramiai pučia dūmus į dangų.
Moteriškė iškepė kiaušinienę ir dabar tamsoje kasa kanalizacijos griovį, jai nurodymų duoda du vyriškiai su brėžiniais rankose.
Greit pusė dviejų. Gyvenimas mirė, vėjo nėra, dangus neregėtai žvaigždėtas. Kalnų nematau, bet žinau – jie čia pat ir aš juos pamatysiu vos tik nukris juoda nakties uždanga. Taksi vairuotojas dar tvirčiau susisupo į didžiulę kupranugario antklodę ir nekrutėdamas spokso į tamsą.
Govinda dar kartą prieina prie mašinytės ir dar kartą pasibeldžia į taksisto sąžinės langą. Šįkart – ok!
Perkrauname daiktus ir pajudame į juodą naktį, mašina dreba tarsi leistųsi surūdijusiu liftu į apleistą šachtą. Trečią nakties atsivėrė viešbučio vartai. Atrodo, dangus nušvito, kai po kojomis pajutau anglišką pievelę, o iš kazino išgirdau vietinių lošėjų balsus.
Miegojau blogai, gal porą valandų. Dešinėje kaimynas maudėsi duše, vanduo baubė kaip turbina. Kitoje pusėje riejosi neurotikai.
***
Skrydis iš Pokharos į Džomsoną trunka aštuoniolika minučių, o mašina važiuotume visą dieną.
Atskridę užsiverčiame kuprines ir pasukame link slaptosios Mustango karalystės. Bėgte perbėgame akmenimis grįstą miestuką ir keletą valandų tylėdami einame išdžiūvusios upės Kali Gandaki dugnu.
Šventoji upė prasiveržia pro milžinišką Himalajų plyšį tarp Anapurnos ir Daulagiri, kur stačios kanjono sienos iškyla net tris mylias. Tai didžiausi pasaulyje kanjonai, kuriais keturis tūkstančius metų traukė pirkliai iš Tibeto į Indijos tropikus – kito kelio nebuvo. Savo didybe su šiuo kanjonu nepasigalynės nei Kolorado, nei Zambezės tarpekliai.
Apima euforija – kiekvieno žygio pradžios palydovė.
Viskas džiugina: net žvarbus vėjas ir įkyrūs dulkių debesys. Per pirmąsias žygio valandas sutikome tris motociklininkus, raitelį ir šventąjį žmogų – sadhu. Susisupęs į oranžinį audinį žmogus ėjo iš Indijos į Muktinatą – į savo šventyklą, prisiglaudusią prie Anapurnos kalno.
Septyniasdešimt metų tas žmogus gyvena šiame pasaulyje, užsiėmęs tik joga ir meditacijomis. Šventasis palaimino mane, paprašė dolerio ir lėtai nuėjo prie upės pasirinkti akmenėlių.
Kagbeni užeigoje gražuolė šeimininko dukra išverda mums ryžių. Kampe krenkščia jos tėvas, kankinamas tuberkuliozės.
Gavau kambarį su gėlėtomis užuolaidomis ir tualetu. Rytoj viso to jau nebus. Užuolaidos gal bus, bet tualetas stovės lauke, o šalia jo – šalto vandens statinė. Jei norėsi, galėsi praustis.
Prieš septynias visame kaime dingsta elektra. Gražuolė uždegė žvakę.
Užmigau porai valandų. Pažadina įsisiautėjęs vėjas ir lietaus lašai į langą. Pro lango plyšius skverbiasi vėsus kalnų oras.
Kraupiai kosti šeimininkas.
Pabundu šeštą. Skaidrus rytas. Užeigos šeimininkė iškepė Tibeto duonos, užsitepiau medaus ir pusryčiauju vienas, Govinda dar nepasirodė. Pro langą matau snieguotą Nilgiri viršūnę. Dar gaunu ryžių kari ir imbiero arbatos.
Skamba į ganyklas varomų jakų varpai. Moterys varo gyvulius laukan. Už lentpjūvės pasuku link nedidelio jaukaus vienuolyną ir kartu su maldininkais suku ratus aplink stupą. Gimnastika. Maldininkei patinka fotografuotis: oh mani padme hum... Vienuolis šeria avinus.
Gaivia žalsva spalva nusidažę ryžių laukai, už kurių mūsų laukia kontrolės postas. Dar keli žingsniai ir – the last fobiden kingdom. Govinda mikliai sutvarko popierius ir paslaptingoji karalystė atveria mums savo vartus.
Iki Chunango nueiname per geras tris valandas. Žydi obelys. Sutinku tris sadhu, renkančius Kali Gandaki akmenėlius. Sadhu rodo man stebuklą: saulę apjuosė vaivorykštės žiedas, kokį žmogus pamato tik kartą per gyvenimą. Susėdę ant įkaitusių akmenų džiaugiamės Mustango dievų pasiųstu ženklu.
Sadhu nutolsta, ir vėl – nei paukščio, nei žvėries.
Dviese su Govinda einame upės krantu, vanduo nuolatos užveja ant stačios uolos. Tada trepsename siauromis atbrailomis – balkonais. Priglundame prie uolos, kad vėjas nenuplėštų.
Valandėlę pailsėsime Churang kaime. Atsisėdu ant rąstigalio mokyklos kieme. Mokykloje liko penki vaikai ir du mokytojai, nes visi turtingesni kaimiečiai išsiuntė savo vaikus į Katmandu arba užsienin.
Atsklinda pažįstamas rūgštus kvapas. Neapsirikau: varo naminę.
Įdegęs šeimininkas aprodo nesudėtingą įrangą. Sakosi dažniausiai imąs rugius, bet galįs išvaryti ir iš miežių, bulvių, net morkų.
Čia kiekvienoje troboje varo čangą. Į puodą su vandeniu beria šiek tiek mielių ir daug miežių. Po to puodas sandariai uždaromas ir paslepiamas trims savaitėms. Tada puodas atidaromas ir susifermentavusi košė maišoma su vandeniu. Tai ir yra lengvai burbuliuojantis gėrimas čangas.
– Naminę varyti uždrausta, – sako šeimininkas, – bet kas čia kalnuose sukontroliuos. Ir kas čia blogo, jei ji sušildo vyrų širdis!
Pripylė ir man metalinį puodelį – pakvipo gimtuoju kaimu ir netrukus sušilo širdis.