Matau karaliaus valgomąjį ir šventyklą. Po langais susėdusios moterys karšia vilnas ir verpia.
Karaliaus nėra, bet ateina jo sūnėno vaikas Čovangas. Jie su Govinda dideli draugai. Čovangas pasiūlo džiovintos jako mėsos ir papasakoja apie savo giminę.
Vienas brolis Lhasoje, kitas – Amerikoje. O jam patinka čia. Čia mano gimtinė, sako. Tik žiemą keliauja į Katmandu.
Gyvenimas gerėja – kitą vasarą čia turės net dušą.
Vaikštau po negrįstus sostinės kiemus, gatves. Aplankau visus tris vienuolynus. Fantastiškos freskos, tik apgadintos drėgmės, visokiausių gyvių ir laiko tėkmės. Sutikto vienuolio paklausiu, kada rytoj apeigos – nekantriai noriu išgirsti, kaip čia, Mustango karalystės širdyje skamba Budos būgnai, trimitai ir malda. Deja, vienuoliai išvažiavę atostogų ir apeigų nebus visą mėnesį.
- Ką darysi, – sakau vienuoliui ir ištiesiu pinigą, priimkite mano kuklią auką!
Vienuolis ilgai lankstosi, dėkoja, o paskui netikėtai sako:
- Ateik ryt aštuntą – bus apeigos!
Vakare pavalgėme česnakų sriubos, džiovintos jako mėsos, iš grakštaus ąsočio įsipylėme rakši. Prie mūsų prisijungė vyrukas iš gretimo kaimo – kaip Paryžiaus modelis – aukštas su spalvotu šalikėliu. Atėjo ir Čovango tėvas. Blizga storas auksinis žiedas ir laikrodis su briliantais. Ir jam įpylėme rakši.
– Sunkus čia gyvenimas, – skundžiasi Čovango tėvas, – žemės nėra, vandens nėra.
Rakši ratas sukasi vis sparčiau.
– Įpilk dar, – jau kelintą kartą sako Govinda savo draugui.
Naktį storu balsu lojo karaliaus šuo, o karaliaus kambariuose slankiojo šešėliai.
Rytą sutinku užlipęs ant savo namo stogo. Tekanti saulė dažo kylančius dūmus vaivorykštės spalvomis. Lygiai aštuntą šventykloje mane pasitinka septyniolika vienuolių. Lama man pasiūlo Tibeto arbatos, o vienuoliai pradeda maldą. Šventyklą pripildo didžiųjų dūdų, trimitų ir būgnų garsai.
Šią minutę supratau, kodėl aš čia tūkstančius kilometrų skridau, jojau ir ėjau.
Po mišių išsyk sėdau ant arklio ir pasukau atgal. Kelias vingiavo keturių kilometrų aukštyje. Kažkas tokiame aukštyje skraido, o aš joju. Leidžiamės olos atbrailomis. Žemyn – šimtas metrų. Aukštis kausto kojas. Toliau – stati akmens siena. Neatsargus judesys ir lėksiu septynetą metrų žemyn į šventosios Kali Gandaki upės vandenis.
Matau jaunus amerikiečius su kūdikiais ant nugarų, vienas jų ką tik pradėjo vaikščioti, kitas – dar ne.
***
Turėsime tik dvi nakvynes, kaip ir kylant aukštyn. Pirmoji vėl bus pas karaliaus giminaitę Hitok, o kita – pas gražuolę, kurios tėvą kankina kosulys.
Hitok sutiko mane kaip giminaitį: kilimais išdekoravo mano kambarį, pati viską aprodė, išpurtė pagalves.
Stovi vidury kambario, juokiasi. Iš Katmandu sugrįžo jos vyras. Rūstus, susikrimtęs. Turbūt, dėl artėjančių rinkimų – sakė, esąs kažkoks partinis veikėjas.
O gražuolės namuose nelaimė – plaučių ligos iškankintas mirė jos tėvas, užeigos šeimininkas. Lamos pradeda apeigas, žmona atlieka ritualinę raudą.
Vyriausiasis lama nuspręs, kaip laidoti – kape, lauže ar atiduoti plėšriesiems ereliams.
Užeinu į tuščią vienuolyną, pastoviu lauke prie stupos.
Sutinku maskvietę Svetlaną ir Mišą iš Rygos. Abu skirtingais keliais klajoja jau daug savaičių. Miša bamba, kad visur čia reikalauja pinigų – budistai neturėtų prekiauti. Vėl kyla į statų šlaitą – bandys į Mustangą prasmukti be mokesčio.
- Neprasmuks, – sako Govinda, – be valdžios leidimo į Mustangą neprasmuksi.
Miša dingsta tamsoje. Liekame su Sveta – ji tikra rusų madona iš Ermitažo paveikslų, visai greta už lango matau laidotuvių apeigas. Matau sulinkusią našlę, pulką vienuolių. Sveta sako, kad Miša bando pabėgti nuo savęs. Ir ji pati jau keletą metų bastosi po Indiją, fotografuoja. Vakar prisitaisė prie kažkokio piemens ir atklydo į šį kaimą.
Žaibuoja, šniokščia lietus, vėjas krato lango rėmą. Mirksi mūsų žibalinė lempa, o ten kur apeigos – nervingai virpa žvakės liepsna. Iš pradžių klausiausi rusų gražuolės, paskui – vienuolių maldos. Atrodo, prisnūdau sėdėdamas. Gražuolė išėjo neatsisveikinusi.
Ramstydamas sienas slenku tamsiu koridoriumi. Visur drėgmė ir ūžauja vėjai.
Smunku į šaltą guolį, po savimi jaučiu neobliuotas lentas.
Miegojau trumpai ir neramiai.
Jau penktą ryto vienuoliai vėl pradėjo mušti varines lėkštes. Moterys raudojo, o vyrai iš kreivų šakotų pagalių rišo neštuvus. Amerikietis žygeivis stropiai maukė rakši ir verkė.
Jo kelionė baigta, – nusišluostė ašaras ir ištiesė man butelį.
– Žemiškoji kelionė baigta, – sutikau, bet gerti atsisakiau. Šiandien teks žygiuoti dvylika valandų.
***
Vakar pagaliau pasiekiau viešbutį su dušu. Viešbučio šeimininkas pažadėjo, kad ketvirtą vakaro pasirodys šiltas vanduo. Lauke plieskia saulė, o kambariuose speigas. Perpiet prisnūstu trim minutėm ir lekiu į lauką susišildyti.
Nusiperku alaus ir spoksau į snieguotą Nilgiri kalno viršūnę.
Iš tikrųjų – ketvirtą valandą duše ištrykšta šilto vandens srovė, nuo kurios mane apima nirvana. Svaigus nuovargis ir lengvumas maišosi su įkyriu nerimu, kad srovė tuoj nutrūks.
Naktį grįžęs į kambarį po antklode radau guminę pūslę su karštu vandeniu. Nėriau į šiltą patalą ir pasijutau kaip vaikystėje kaime.
Prisnūdau ir susapnavau karalių – kelkraštyje jis sėdėjo prie laužo ir puode maišė viralą. Šalia muistėsi arklys su avižų maišu ant galvos. Buvo jau tamsi naktis, laužo liepsna žybsėjo karūnos briliantuose, o tolumoje švietė violetiniai kalnai. Aš labai norėjau prieiti prie laužo, bet kaip mažas vaikas slėpiausi už didžiulio akmens ir žiūrėjau į liepsnos nušviestą kelią, kuris vingiavo iki pat žvaigždžių.