„Važiuodama į arabišką kraštą privalau atrodyti kukliai”, – negailestingai įspraudusi save į stereotipinio mąstymo rėmus spragtelėjau lagamino užraktą. Šortai, pečius
apnuoginančios palaidinės ir kiti atviresni drabužiai liko namų spintoje. Nors kelionių knygoje perskaičiau puikių atsiliepimų apie saulėtąjį Libaną, iš visų jėgų slopinau
fantaziją nenorėdama susikurti pernelyg didelių lūkesčių.
Bauginami televizijos reportažai apie vidinių revoliucijų purtomus Artimuosius Rytus neslopino noro pamatyti Libano sostinę Beirutą. Miestą, retą atvykėlį paliekantį abejingą.
Jei jus užrištomis akimis kas nors atvežtų į Beirutą, guldau galvą, kad neatspėtumėte, kur esate.
Barselona? Paryžius? Turtingas Vašingtono kvartalas? O gal tviskantis Majamis JAV?
Jei ne viena kita galvą prisidengusi musulmonė ir kartkartėmis iš miesto tankmės pasigirstanti muedzinų giesmė, būtų sunku patikėti, kad esi arabų šalyje.
Neįprastai atrodo vienu kiemu besidalijanti grakšti katalikų bažnyčia ir smailiais minaretais dangų remianti musulmonų mečetė.
Iš pirmo žvilgsnio arabiškų akcentų Beirute ne daugiau nei bet kuriame Vakarų Europos didmiestyje.
Bet svarbiausia – jokios įtampos, kurios tikėtumeisi ne visuomet draugiškai viena kitos atžvilgiu nusiteikusių religijų katile.
Tačiau pamačiusi švarutėlėse didmiesčio gatvėse tarsi nuo podiumo Milane ką tik nulipusias libanietes ir naujausio kirpimo kostiumus vilkinčius vyrukus, susigėdau ne vien dėl savo neišprusimo vaizduotėje piešdama arabišką kraštą.
Suglumino ir kuklus mano pačios lagamino turinys, švelniai tariant, ne visai atitinkantis Beiruto – be galo stilingo didmiesčio dvasią.
Koks yra Beirutas, priklauso tik nuo to, kuriame miesto rajone atsidūrėte.
Nuo pat ankstyvo ryto šurmuliuojanti viena pagrindinių Beiruto gatvių Hamra byloja apie gyvenimą čia ir dabar.
Pirkinių maišeliais nešini praeiviai, smalsiai nužiūrinėjantys stilingų parduotuvių vitrinas, kaljano dūmuose paskendę kavinių lankytojai, amžinybės ratu besisukantys įkaitę kebabų iešmai.
Į paskaitas ar iš jų skubantys studentai su knygomis pažastyse, tingiai tirštą it derva kavą gurkšnojantys miestiečiai ir vienas kitas turistas, bandantis susigaudyti senamiesčio gatvių raizgalynėje.
Nusileidus saulei pėsčiomis ir ratuoti gyventojai užplūsta siauras Gemaizeho rajono gatveles. Čia prasideda visą naktį trunkanti valgymo ir linksmybių fiesta, tarsi baiminantis, kad rytojus gali neišaušti.
Net mažiausi Gemaizeho gatvės barai, įsiterpę tarp dviejų pastatų sienų, jaukumu ir stilingumu galėtų konkuruoti su garsiojo Londono Soho rajono kavinėmis.
O naktinis gyvenimas su nesuskaičiuojamais klubais, gyvos muzikos koncertais, barais ir diskotekomis patenkina bet kokio skonio ir amžiaus lankytoją: svarbu, kad jis pats žinotų, ar nori gerų gėrimų, maisto ar muzikos ir šokių.
Beirutas – tai miestas, kuris niekuomet nemiega.
Tačiau kai atsiduri kulkomis suvarpyto pastato šešėlyje šalia žaliosios linijos, anuomet skyrusios dvi tarpusavyje kariaujančio Beiruto dalis, susimąstai, kaip vis dėlto viskas šiame mieste trapu.
Prieš 35 metus įsiplieskęs konfliktas tarp krikščioniškosios ir musulmoniškosios šalies bendruomenių virto kruvinu karu, niokojusiu šalį net penkiolika metų.
Iki tol buvęs madingas kurortas, tarsi magnetas traukęs pasaulinio garso žvaigždes visą parą linksmintis ištaiginguose viešbučiuose Viduržemio jūros pakrantėje, Beirutas ilgam tapo miestu vaiduokliu, kurį paliko visi, kurie tik galėjo.
Praėjus dvidešimčiai metų po viską niokojusio karo, Beirute dar šiandien matyti neužgiję miesto randai: kažkada buvę stilingi pastatai su raitytais prancūziško stiliaus balkonėliais dabar it pabaisos styro išdaužytais langais ir žiojinčiomis kulkų paliktomis ertmėmis, įkyriai primindami skaudžią šalies tragediją.
Pačiame miesto centre stūksantis daugiau nei dvidešimties aukštų pastatas su paties įvairiausio kalibro šovinių paliktomis skylėmis šiandien lyg gyvas karo paminklas.
Šiame pastate prieš pat plykstelint pilietinio karo aistroms veikė viešbutis „Holiday Inn” , mūšio lauke dėl patogios vietos iškart tapęs strategine snaiperių vieta.
Glumina tai, kad ir dabar buvusioje viešbučio registratūroje stovi išrikiuota šarvuočių kolona, pasiruošusi kaipmat sureaguoti į bet kokį netikėtai įsiplieskusį karinį konfliktą.
Tačiau nuolatinis plaktukų kaukšėjimas ir tirštas kranų miškas išduoda, kad mieste dieną ir naktį vyksta statybos.
Tarsi grybai po lietaus dygsta ištisi prabangių gyvenamųjų namų kvartalai – dažniausiai su kvapą gniaužiančiu vaizdu į begalinę jūros žydrynę.
Naudodamiesi proga, kad apartamentų kainos kol kas įkandamos, dažais kvepiančius butus šluoja investuotojai, tikintys šviesia Libano ateitimi, ir patys libaniečiai, pavargę nuo kelis dešimtmečius šalį purčiusių kruvinų neramumų.
Pastaraisiais metais atstatytas pagrindinis Beiruto komercinis Suko rajonas – neabejotinai įspūdingiausia ir labiausiai tviskanti Libano sostinės vieta.
Tai savotiška triumfo išraiška karų niokotai šaliai siekiant susigrąžinti anuomet turėtą stilingiausio Artimųjų Rytų miesto etiketę.
Plaukai pasišiaušia, kai pagalvoji, kad čia dar prieš dešimtmetį buvo miesto padugnių, gyvenančių be elektros, vandens ir kanalizacijos, landynių rajonas.
Rajonas, kurį dėl nešvaros ir baisios kriminalinės statistikos dideliu ratu aplenkdavo beirutiečiai ir miesto svečiai.
Šiandien Suko rajone įsikūrusių prabangiausių parduotuvių gausa nušluostytų nosį pagrindinei Paryžiaus gatvei – Eliziejaus Laukų prospektui.
Visą parą dirbančių salonų lentynas, nesiderėdami dėl įspūdingų kainų, šluoja turtingi turistai iš Persijos įlankos šalių.
O man, panardžiusiai po išpuoselėtas Suko kvartalo gatveles, staiga ima kirbėti mintis, kad jei kurio nors prekės ženklo nėra Beirute, jis, matyt, neegzistuoja.
„Jei tik galėtų, libaniečiai ir į tualetą važiuotų automobiliu”, – piktinasi senyvo amžiaus inteligentiška Beiruto gyventoja, nesėkmingai bandanti pereiti nuolatinio automobilių srauto užlietą gatvę, paskendusią tirštame smoge.
Abejonių, kad libaniečiai iš tiesų pamišę dėl prabangių automobilių, nelieka pravažiavus pirmuosius porą kilometrų iš oro uosto viešbučio link.
Tokio skaičiaus riaumojančių „Lamborghini”, „Maserati” ar „Ferrari” jūs vargu ar pamatysite kokiame kitame pasaulio mieste.
Vietiniai šaiposi, kad viename Beiruto paplūdimyje galima rasti daugiau silikono nei visoje Amerikoje.
Išties šalyje atliekamų plastinių operacijų statistika lenkia bet kokias sveiko suvokimo ribas: dvidešimčiai tūkstančių libaniečių tenka vienas sertifikuotas plastikos chirurgas!
Stilingai norinčios atrodyti moterys pasiryžusios imti bankų paskolas ir patobulinti jų pačių susikurtų grožio standartų neatitinkančią kūno dalį.
Nuo moterų neatsilieka ir vyrai: net trečdalis visų plastinių operacijų atliekama stipriosios lyties atstovams.
Todėl gatvėje pasirodyti sutvarstyta, po grožio operacijos gyjančia nosimi – visiškai ne gėda, o atvirkščiai – prestižo reikalas.
Linksmai nusiteikę beirutiečiai nepraleidžia progos pašmaikštauti ir apie populiariausią Libano moterų savižudybės būdą – jos ima ir nušoka nuo savo įspūdingo dydžio aukštakulnių batų.
Gardus maistas ir nepriekaištingas stilius. Tai du esminiai kriterijai, bene tiksliausiai apibūdinantys beirutiečių gyvenimo filosofiją.
Geriausia to iliustracija – Beiruto kepyklėlėse kepama moteriškos rankinės formos duona, originaliai suvienijanti dvi didžiausias visų libaniečių aistras: madą ir maistą.
„Libaniečiai dalijasi maistu, bet ne sąskaita”, – kažkur perskaičiau šmaikščią mintį apie vietos papročius. Išties libaniečių svetingumui nėra ribų.
Nenorėdamas įžeisti šeimininkų šiukštu negali atsisakyti iš visų pusių į tavo lėkštę kraunamo neapsakomai gardaus maisto.
Dvylika ar trylika patiekalų, kuriuos visus būtina išragauti, – tai tik įsibėgėjimas, smagi vakarienės pradžia, po kurios eina didelis ką tik nuo žarijų nuimtų kepsnių pasirinkimas.
O kur dar pusė arbūzo, sultingas melionas, kupina lėkštė vynuogių ir dar kelių rūšių rytietiški gardėsiai – visas šias gėrybes kaip desertą, net jei jų ir neužsisakėte, paslaugūs padavėjai atneš restorano šeimininko sąskaita.
Po keleto dienų drabužiai ima braškėti per siūles.
Tviskančios parduotuvės, pasaulio prekių ženklai, jaukios kavinės ir restoranai. Ne be reikalo Beirutas dabar jau vadinamas Artimųjų Rytų Paryžiumi.
Išdavikiška mintis neduoda ramybės: „Jei Libane penkiolika metų nebūtų vykęs žiaurus pilietinis karas, šiandienį Monte Karlo kazino rajoną Monake tikriausiai visi vadintų Europos Beirutu.”
Kad ir kaip būtų, Beirutas – vienas iš nedaugelio pasaulio miestų, kuriame „kažkas sklando ore”.
Miestas, kuris, nepaisant trapios būties, palieka susižavėjimo svaigulį ir begalinį norą sugrįžti.