Jaučiau, kad atėjo laikas aplankyti Lotynų Ameriką, – tiek pasaulio išvažinėjome, o į šį žemyną kojos dar nebuvome įkėlę.
Visada atrodė, kad pirmiau turime aplankyti Argentinos sostinę Buenos Aires. Dar prieš 12 metų Los Andžele (JAV) su vyru Dexteriu dukart per savaitę lankėme tango pamokas pas legendinį šio šokio mokytoją Puppy Castello.
Bet kai Europoje vasara ir mes turime laiko poilsiui, Argentinoje – žiema. Tai ir pakeitė mūsų planus – pasirinkome šalį, kurioje ir žiemą šilta.
Brazilija buvo kita mūsų svajonių šalis Lotynų Amerikoje – Amazonės upė, atogrąžų miškai, Igvasu krioklys ir, žinoma, muzika Rio de Žaneire ir buvusioje šalies sostinėje Salvadore.
Skaitydamas apie Rio de Žaneirą susidarai kontrastingą įspūdį. Brazilai – atsipalaidavę, jiems kiekviena diena – lyg šventė. Bet kartu visi tik ir kalba apie didelį nusikalstamumą, žudynes, apiplėšimus, vagystes.
Turistams nurodomi miesto rajonai, į kuriuos nevalia kelti kojos, nes gyvas negrįši. Gali net pamanyti, kad pusė Rio de Žaneiro gyventojų tik ir laukia, kada pasirodysi su stora pinigine.
Visose keliautojams skirtose knygose įspėjama nesinešioti telefonų, fotoaparatų, piniginių ir kitokių vertingų dalykų.
Taip ir lieki pakibęs tarp fantazijose susikurto stebuklo ir kažko labai pavojingo.
Lėktuvui leidžiantis Rio de Žaneire vaizdas pribloškia: miestas įsikūręs prie vandenyno, aplink – įspūdingi kalnai ir kiek akys užmato – nesibaigiantys balto smėlio paplūdimiai.
Rio de Žaneire yra daug iškart atpažįstamų simbolių – ant Korkovado kalvos pastatyta skulptūra, vaizduojanti Kristų ištiestomis rankomis, Kopakabanos paplūdimys, kur sutikti Naujųjų metų susirenka per 2 milijonus baltai apsirengusių žmonių.
O kur dar sambadromas, kuriame vyksta didžiausi pasaulyje karnavalai, ir futbolo stadionas „Maracana”, kuriame telpa 82 tūkst. žiūrovų?
Dar XX amžiaus pradžioje į Kopakabanos paplūdimį ėmė traukti prašmatniausi europiečiai – 4,5 kilometro ilgio balto smėlio juostoje dygo geriausi viešbučiai, restoranai, vėliau čia apsistodavo Holivudo aktoriai, vyko muzikos festivaliai.
Dabar Kopakabanos promenada, išklota architekto Roberto Burle Marxo sukurta mozaika, vaizduojančia baltas ir juodas bangas, nors ir turi nostalgiško žavesio, jau yra truputį atgyvenusi vieta – viešbučiai gana apšiurę, pilna greitojo maisto paviljonų.
Šiandien šiuolaikišku ir elegantišku laikomas Ipanemos paplūdimys – tai 3 kilometrų ilgio smėlio juosta, kurioje susikoncentravę geriausi Rio de Žaneiro barai, restoranai, kavinės. Čia jauni žmonės deginasi, plūduriuoja ant banglenčių ar žaidžia tinklinį.
Mes apsistojome Ipanemoje, nedideliame šiuolaikiškame viešbutyje „Fasano”, kurio interjerą kūrė prancūzų dizaino guru Philippe’as Starkas.
Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio stiliaus interjero iki to laiko uniformų – viskas atspindi laikus, kai Ipanema tapo įmantrios elegancijos centru, o bosanovos stiliaus daina „Mergaitė iš Ipanemos” išgarsino šią vietą visame pasaulyje.
Ant viešbučio stogo – įspūdingas baseinas ir baras su kvapą gniaužiančiais vaizdais.
Pajūryje vyksta didžioji Rio de Žaneiro gyvenimo dalis. Kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį visi žmonės – turgingi ir neturtingi, svečiai ir vietos gyventojai – traukia į paplūdimį.
Dešimtys tūkstančių žmonių maudosi, sportuoja, žaidžia tenisą ir tinklinį ne tik savaitgalį, bet ir paprastą dieną, – atrodo, kad niekas čia nedirba jokio darbo.
Brazilija yra pamišusi dėl futbolo, čia futbolą supranta visi, o vaikai nuo kokių septynerių metų paplūdimiuose virtuoziškai gainioja kamuolį.
Labiau įsižiūrėjęs pastebi, kad tie vaikai – iš lūšnynų. Jų aistra ir energija susijusi su vieninteliu tikslu – tapti futbolo žvaigžde ir išsiveržti iš vargingos realybės. Tad nieko keista, kad geriausi futbolininkai pasaulyje gimsta Brazilijoje, skurdžių kvartaluose.
Šalia paplūdimio smėlio įrengti bėgimo takai, o kas kelis šimtus metrų stovi brazilų išradimas – sporto pavėsinės. Jos atrodo kaip autobusų stotelės, tik jose įrengti treniruokliai, paprastai stovintys sporto klubuose.
Gali pabėgioti takeliais, sustoti pavėsinėje, padaryti pratimų ir bėgti toliau iki kitos pavėsinės.
Brazilijoje sportuoja tiek senukai, tiek jauni žmonės. Europoje sportas susijęs su sporto klubu, uždaru pastatu, o čia į sportavimą žiūrima kaip į pramogą, buvimą lauke.
Ir Ipanemos, ir Kopakabanos paplūdimiuose stovi naujoviški maisto paviljonai. Juose galima užkąsti greitojo brazilų maisto, išgerti kokosų pieno ir, žinoma, ką tik išspaustų sulčių. Jos čia spaudžiamos iš visų įmanomų vaisių, kurių pavadinimų mes net nežinome.
Paplūdimyje gyvenimas verda vos ne ištisą parą, nes paviljonuose galima gauti kone viską.
Didžiausias atradimas mums su Dexteriu buvo miesto gyventojai – toks kultūrų mišinys! Juodaodžiai, baltaodžiai, indėnai – santuokos tarp jų tokios dažnos, kad sunkiai sutiksi žmogų, kuris būtų grynos rasės.
Labai juntama jų vidinė laisvė – jie neturi jokių rasistinių prietarų. Šalyje labai daug ir fizinės laisvės.
Visur žmonės vilki bikinius, kurie vos dengia kūną – tik plona virvelė nugaroje ir mažas trikampėlis priekyje. Ir tokius maudymosi kostiumėlius vilki net apkūniausios moterys!
Tokios figūros europietės į paplūdimį net nesiryžtų eiti, o jei ir išeitų, prisidengtų palapinės dydžio marška.
O ten visi atsipalaidavę džiaugiasi gyvenimu.
Nėra jokių kompleksų. Apima jausmas, kad Rio de Žaneire niekada nesibaigia atostogos.
Posakis, kad čia kiekviena diena – karnavalas, šventė, nesumeluotas. Muzika ir šokis čia – pagrindinė varomoji jėga. Kur tik pasisuksi, visur verda muzikinis gyvenimas, ypač naktį.
Turistams skirtose knygelėse rašoma, kad į kai kuriuos Rio de Žaneiro rajonus geriau neiti.
Mano manymu, jeigu įdomu, jeigu iš tikrųjų nori suprasti miesto gyvenimą, būtina pamatyti viską.
Prieš dvidešimt metų industriniuose miesto rajonuose slėpėsi ištisi prostitučių kvartalai, buvo didelis nusikalstamumas. Dabar kai kurie jų – kaip Santa Tereza ir Lapa – pačios madingiausios vietos, į kurių muzikinius klubus kas vakarą traukia jaunimas.
Aplink miestą lūšnynuose žemiau skurdo ribos gyvena keli milijonai žmonių, penktadalis visų Rio de Žaneiro gyventojų.
Paplūdimiai, prabangūs namai arčiau vandenyno – centras, o toliau į kalnus prasideda lūšnynai.
Ironiška, nes iš lūšnynų ant kalno šlaitų atsiveria geriausias vaizdas – matyti visas Rio de Žaneiras. Bet kuriame kitame pasaulio mieste tai būtų pats brangiausias žemės plotas, o čia lyg skruzdėlyne kapstosi milijonai vargšų.
XIX amžiuje, kai Amazonės valstijoje baigėsi gumos ir kaučiuko išgavimas, buvę vergai traukė į Rio de Žaneirą ieškoti laimės ir darbo.
Čia suplūdę neturėjo nei kur gyventi, nei ką dirbti. Dėl to labai daug žmonių buvo priversti gyventi mažuose plotuose, didėjo nusikalstamumas.
Nauja atvykėlių banga užplūdo antroje XX amžiaus pusėje, o su jais – ir pagrindinė lūšnynų problema – prekyba narkotikais, ypač kokainu.
Pastaruoju metu miestas vis aktyviau bando atsikovoti vargingus rajonus, ir vargšai, prostitutės, nusikaltėliai yra vis labiau stumiami lauk.
Į jų vietą ateina jaunimas su savo avangardine kultūra. Brazilijoje pirmiausia tai muzika. „Išvalytuose” rajonuose dygsta muzikiniai klubai, gaivinamos senos muzikinės tradicijos.
Šiuo metu populiariausias rajonas – Lapa. Nesutvarkytose gatvėse, apgriuvusiuose kolonijiniuose ir pramoniniuose pastatuose kuriasi klubai, kuriuose vakarais skamba gyvai atliekama samba, bosanova, džiazas, populiarioji brazilų muzika.
Galybė ten improvizuojančių talentingų muzikantų ir solistų galėtų stovėti bet kurioje pasaulio scenoje.
Vienas žymiausių klubų, sugrąžinęs auksinių laikų sambos muziką į Lapą, – „Carioca da Gema”. Mažytėje namų svetainės dydžio scenoje koncertuoja 6–10 muzikantų grupė ir solistas.
Klubuose šoka visi. Niekas nekompleksuoja – kas šoka po vieną, kas – po du.
Tai taip įtraukia, jog netikėtai supranti, kad trečią valandą ryto gali užsilipti ant scenos ir atlikti sambos numerį solo, nors to net nemoki. Ir niekas nesistebi.
Saugus gyvenimas ir pavojai Brazilijoje – labai arti vienas kito. Ribos tarp kriminalo ir to, kas saugu, nėra. Tik pajudėjęs atokiau nuo centro iškart pajunti įtampą, pavojaus jaudulį – kur esame, kas čia vyksta, ar mus užpuls, ar ne?
Vieną juokingesnių nuotykių patyrėme, kai su Dexteriu išėjome iš „Carioca da Gema” ir norėjome nueiti į kitą muzikos klubą. Nors rajonas atrodė įtartinas, naktiniame Rio de Žaneire gali sutikti visokių personažų – svarbu nepanikuoti.
Turėjau žemėlapį, atrodė, kad žinau, kur eiti. Staiga pamatėme gal dešimt labai keistai apsirengusių, beveik pusnuogių moterų. Kai kurios net nebuvo panašios į moteris.
Buvau taip užsiėmusi žemėlapiu ir gatvių pavadinimų skaitymu, kad visiškai neatkreipiau dėmesio, kad papuolėme ne į paprastų prostitučių gatvę, o į transvestitų prostitučių gatvę.
Klubą „Rio Scenarium”, patenkantį į geriausių pasaulio barų dešimtuką, pasiekėme saugiai. Tai išties neeilinė vieta – į buvusią trijų aukštų gamyklą, regis, sugabenta viskas, ką buvo galima rasti.
Ant lubų kabo dešimtys dviračių, ant sienų – daugybė antikvarinių laikrodžių, ant sienos kitame aukšte pritaisyta gal dvidešimt senovinių vaikų vežimėlių, muzikos instrumentai, antikvariniai baldai, teatrališkos skulptūros, karnavalinės kaukės – ši teatrališka eklektika atrodo nepaprastai šiuolaikiškai.
Regis, ten yra net Svynio Todo kampelis – visokios mėsmalės, skutimosi mašinėlės, dubenys.
„Rio Scenarium”, kuriame telpa 1500 žmonių, koncertuoja pačios geriausios Brazilijoje grupės ir solistai.
Klube, išsidėsčiusiame per tris aukštus, per vidurį – atvira erdvė. Kiekviename aukšte įrengti balkonai, tad būdamas trečiajame galėtum matyti pirmajame koncertuojančią grupę. Garsas sklinda puikiai.
Likau sužavėta visą naktį per tris aukštus vykstančio veiksmo – muzikos, šokių, vakarienės, gėrimų.
Taigi jei nori pamatyti tikrą Rio de Žaneiro gyvenimą, turi nepaisyti tradicinių rėmų, to, kas patariama turistams skirtose knygutėse.
Žinoma, šiame mieste daug šiuolaikinių aukštos klasės restoranų, moderniojo meno muziejų ir galerijų, prabangių koncertų salių.
Bet man įdomiausia buvo tuose esą pavojinguose kvartaluose, kuriuose pulsuoja gaivališka energija, bet kartu sklando didelė tolerancija bet kokiai rasei, kastai ar lytinei pakraipai.
Ne veltui Brazilija ir Rio de Žaneiras 2014 metais taps pasaulio futbolo čempionato, o 2016 metais – vasaros olimpinių žaidynių sostine!
Aplankėme ir turistines vietas, pirmiausia – Kristaus Atpirkėjo skulptūrą. Tai 38 metrų aukščio skulptūra, stovinti aukščiausiame miesto taške – ant Korkovado kalno.
Naktį būna apšviestas tiktai pats Kristus, be postamento, todėl atrodo, tarsi jis kabo ore ir saugo miestą nuo negandų.
Norint pasiekti apžvalgos aikštelę, reikia tris valandas laukti eilėje, kol patenki į raudoną senovinį traukinuką.
Nuo kalvos atsiveria nuostabūs vaizdai. Priešais – Cukraus Galvos kalnas – vieta, kurią irgi būtina aplankyti.
Dvi kalno viršūnės, į kurias galima pakilti vagonėliu, taip vadinamos, nes yra panašios į milžinišką cukraus gabalą.
Kitame įlankos krante matyti neseniai pastatytas žymiausio brazilų architekto Oscaro Niemeyerio suprojektuotas Moderniojo meno muziejus – na, o turistams ši vieta įdomi ir tuo, kad čia buvo nufilmuota filmo apie Džeimsą Bondą scenų.
Buvome ir sambadrome – to paties O.Niemeyerio specialiai Rio de Žaneiro karnavalui sukurtose tribūnose, kuriose telpa 90 tūkstančių žiūrovų.
Karnavalas – pats svarbiausias metų įvykis: pasirodo visos geriausios sambos mokyklos, šokėjai pasipuošę prabangiai atrodančiais rankų darbo kostiumais.
Universitetų studentai ar banko darbuotojai sambos mokyklose nešoka. Jos įkurdintos lūšnynuose, ir šiai šventei ruošiamasi visus metus, o kadangi skurdas – didžiulis, kostiumai kuriami rankomis, kad būtų pigiau.
Šiemet karnavalas, kuris rengiamas nuo 1641-ųjų, vyks vasario 18–21 dienomis.
Madinguose Ipanemos ir Leblono rajonuose galima rasti nemažai pasaulinio lygio restoranų – neretai vadinamojo „fusion” arba maišyto stiliaus, italų, japonų virtuvių.
Iki kelionės į Braziliją mūsų žinios apie brazilų virtuvę buvo labai ribotos, tad buvo labai įdomu ją išbandyti. Ryškiausi šios virtuvės atstovai įsikūrę labai bohemiškame Santa Terezos kvartale.
Santa Tereza – šiek tiek aukštyn į kalnus išsidėstęs nuostabus Rio de Žaneiro rajonas su mažomis vingiuotomis gatvelėmis.
Kadaise čia buvo prabangios mansardos ir kavos plantacijos, bet netoliese atsiradus lūšnynams turtuoliai išsikėlė.
Apšiurusiose mansardose ėmė kurtis menininkai.
Dabar Santa Terezos rajonas – viena populiariausių didmiesčio vietų, čia įsikūrę labai daug kavinių, restoranų ir mažų viešbutėlių – tradicinių, bet turinčių ir šiuolaikišką prieskonį.
Patekti į šį rajoną galima tik istoriniu vos judančiu vieno vagono geltonu tramvajumi, į kurį įsėsti reikia miesto centre ir po to kratytis gal penkiolika minučių aukštyn į kalną.
Brazilų virtuvė išties nepaprastai įdomi. Tai ne vien ryžiai, pupelės ir mėsa, kaip mes įsivaizduojame. Mėsa apdorojama labai įvairiais būdais – džiovinama, rūkoma, po to kepama ar troškinama ir pan.
Daug aštrių padažų, o braziliškos daržovės ir vaisiai Europoje tiesiog neegzistuoja.
Pats populiariausias gėrimas – „Kaipirinja”.
Šio kokteilio pagrindinė sudedamoji dalis – braziliškas romas kačasa. Jis maišomas su žaliųjų citrinų sultimis, cukrumi ir ledu. Vietoj žaliųjų citrinų kartais naudojami pasiflorų vaisiai.
Šalyje šiuo metu pastebimas ekonominis augimas, todėl Rio de Žaneiras nėra vien tiktai pramogų miestas – jame yra ir didžiulis verslo kvartalas.
Tai – saugioji miesto dalis, kurioje įsikūrę ne tik verslo biurai, bankai, bet ir nemažai muziejų, pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno muziejus. Taip pat milžiniška, lyg cementinis monstras atrodanti katedra, kurioje telpa 5 tūkstančiai žmonių.
Verslo kvartalo architektūra nėra labai patraukli, nes primena sovietinę architektūrą.
Nors matyti daug tarptautinių bankų ir pasaulyje žinomų kompanijų pavadinimų, įsitikinome, kad verslo kvartale niekas nekalba angliškai.
Jeigu nemoki portugališkai, neįmanoma banke išspręsti problemos.
Apima jausmas, tarsi vietos gyventojai iš principo nenori kalbėti angliškai. Tai labai keista žinant, kad dabar – XXI amžius ir šalis laukia olimpinių žaidynių ir pasaulio futbolo čempionato.
Rio de Žaneire jau juntama panika ir matyti problemos, susijusios su artėjančiu futbolo čempionatu ir olimpiada.
Mieste dar trūksta 48 000 viešbučio lovų ir net nėra vietos viešbučiams pastatyti.
Teko girdėti įdomią diskusiją: miesto meras pasiūlė atplukdyti daug kruizinių laivų, prišvartuoti juos prie Rio de Žaneiro krantų, kad juose galėtų apsigyventi miesto svečiai, o renginiams pasibaigus laivai galėtų išplaukti.
Rio de Žaneire neįgyvendinome tik vieno noro – nenukeliavome į lūšnynus. Nepavyko, nes neradome vietinių draugų, kurie mus palydėtų į tuos lūšnynus, o važiuoti vieniems mums neatrodė tinkamas sprendimas.
Išvažiavome iš šio milžiniško miesto lydimi jausmo, kad kažkuri jo kultūros dalis liko dar nepažinta, neatverta.
Manau, kad vargingi turistams nerodomi miestų rajonai ir yra dalis tikrosios kultūros, tos autentiškos atmosferos, kuri maitina ir visa tai, kas matoma ir kuo didžiuojamasi.