Alytiškė apie Afriką svajojo nuo vaikystės, todėl dar būdama dešimtmetė perskaitė daug knygų apie šį žemyną.
„Kiekvienas žmogus turėtų atrasti pasaulyje vietą, kur jo siela rastų ramybę. Juk dabar daugelis keliauja į Indiją ieškoti nusiraminimo, kiti negali gyventi be Norvegijos fjordų.
O aš prieš penkiolika metų pamilau Afriką”, – prisipažino bendrovės „Almeida” finansų direktorė S.Vichrovienė.
Su penkeriais metais vyresniu sutuoktiniu, bendrovės „Almeida” vadovu Eugenijumi Vichrovu, Snieguolė, kaip ir daugelis lietuvių, pirmiausia su Afrika susipažino atostogaudami Tunise ir Egipte.
Tačiau tai nėra tikroji Afrika – tik arabiškoji jos dalis.
Norėdami pajusti tikrosios Afrikos alsavimą Vichrovai susiruošė į Keniją, o vėliau jų pažinties su Juoduoju žemynu maršrutai driekėsi į Zambiją, Svazilando Karalystę, Etiopiją, Mauricijų, Pietų Afrikos Respubliką, Zanzibaro salą.
Viena pastarųjų alytiškių šeimos kelionių 2011-ųjų pabaigoje į rytinėje Afrikos pakrantėje esančią Zanzibaro salą dar labiau privertė plakti S.Vichrovienės širdį skurdžiame kaimelyje susitikus su vietos gyventojais, kurie pirmąkart išvydo baltaodžius.
Į šią lūšnomis nusėtą gyvenvietę lietuvius atlydėjo ten gyvenantis gidas Abdulas Ali ir paaiškino kai kuriuos bendravimo ypatumus.
Musulmonų gido biografija įspūdinga. Jo tėvas turi tris žmonas ir 21 vaiką. Abdulas Ali ne tik pažįsta visus savo brolius ir seseris, bet ir draugiškai su jais bendrauja. Juk tai – jo šeimos dalis.
Tačiau gyvenvietėje, kurioje gyvena šis gidas, į atvykėlius žvelgiama ne itin draugiškai, įtariai.
Laikydamiesi atokiau senbuviai svahilių kalba vienas kitam šnabždėjo: „mzungu” – „baltasis žmogus”.
Vėliau įsidrąsinusios moterys Snieguolei siuntė oro bučinius. Lietuvę tokie gestai glumino.
Vėliau moteris išsiaiškino, kad tai – mandagumo ženklas, kuris leidžia suprasti, kad atvykėlė yra labai graži ir jokių nepadorių minčių vietos moterys neturi.
Vaikai iš pradžių baiminosi prisiartinti prie svečių ir nuo jų nusukdavo akis. Tačiau matydami, kad atvykėliai šypsosi ir draugiškai siūlo saldainių, mažyliai netrukus sutiko su jais nusifotografuoti.
Kai Snieguolė ant rankų paėmė gido dukterį Intisaar, pasijuto laikanti lyg plunksną, nes trejų su puse metų mergytė svėrė panašiai kiek kūdikis.
Dėl menkavertės mitybos ar badavimo Afrikos vaikai yra daug liesesni nei jų bendraamžiai europiečiai.
„Išvydus tai, ką jie valgo, negalima tikėtis, kad tie vaikai kada nors priaugs europiečiams būdingo normalaus svorio”, – po apsilankymo ne tik afrikiečių kaime, bet ir turguje sakė S.Vichrovienė.
Lietuviai, maitindamiesi tokiu maistu, kurį kasdien valgo afrikiečiai, ne tiktai nenutuktų, bet ir, ko gero, susirgtų.
„Turguje išdrįsau pirkti tik vaisius. Jie labai skanūs. Tačiau Zanzibare pagrindinis maistas – žuvys, jūrų gėrybės.
Plieskiant 36 laipsnių karščiui turguje reikia užsidengti nosį dėl nemalonaus kvapo, kurį skleidžia ant prekystalių sudėtos žuvys ir jūrų gėrybės. Vietos žmonės visa tai valgo. Toks vaizdas šokiravo.
Mus iš anksto įspėjo: jeigu paragautumėte šio maisto, susirgtumėte. Esą vietinių organizmas yra atsparūs įvairioms bakterijoms”, – pasakojo S.Vichrovienė.
Svarbiausia teigiamai mąstyti ir būti atviram, geranoriškam. Šios taisyklės keliaudami po Afriką laikosi Vichrovai.
Prieš vykdama į Zanzibarą S.Vichrovienė nerimavo, kad teks keliauti dar neišbandytų Etiopijos oro linijų lėktuvais.
Prieš tai šeima, vykdama į Afriką, naudodavosi Anglijos, Vokietijos avialinijų paslaugomis. O afrikiečių avialinijų orlaiviai gali būti seni, techniškai nesutvarkyti ir nesaugūs. Tačiau įsėdus į lėktuvą baimė akimirksniu dingo.
„Adis Abebos oro uostą būtų galima palyginti su Londono, Frankfurto prie Maino ar Kopenhagos oro uostais. Etiopijos sostinės oro uoste stovi nauji, ištaigingi „Boeing” markės lėktuvai.
Šios Afrikos šalies avialinijų lėktuvai skraido į tūkstantį pasaulio vietų”, – po kelionės į Zanzibarą dažniau naudotis Etiopijos avialinijomis nutarė S.Vichrovienė.
Praėjusio rudens pabaigoje iš lietingos ir vėjuotos Lietuvos nusileidus Zanzibare tvoskė didžiulis karštis.
Indijos vandenyno supamoje saloje tuo metu buvo sausasis, karštasis vasaros periodas.
„Nors ne kartą esu buvusi Afrikoje, karštis ir drėgmė Zanzibare vertė savęs klausti, į kokį pragarą pakliuvau? Oro uoste darėsi bloga, norėjosi kuo greičiau vykti į viešbutį.
Tačiau teko ilgokai lūkuriuoti eilėje pildant dokumentus vienkartinei vizai gauti – o jos nebūtume gavę, jei nebūtume pateikę skiepų nuo geltonojo drugio pažymos”, – slogi atmosfera įsiminė S.Vichrovienei.
Tačiau šįkart alytiškė nebevartojo vaistų nuo maliarijos, nors Zanzibare nemenka grėsmė susirgti šia liga.
Liūčių sezonu saloje susikaupia purvino vandens telkiniai, kuriuose veisiasi maliariniai uodai.
Dėl jų gausos netgi kai kurių vietovių gyventojai priversti išsikelti gyventi kitur.
„Vaistų nuo maliarijos nebevartojau todėl, kad jie turi šalutinį poveikį. Afrikoje visada kyla ligų rizika.
Jei nerizikuočiau, neišsipildytų mano svajonės kuo daugiau pažinti man patinkantį žemyną”, – įsitikinusi pašnekovė.
Staigmenos lietuvių tykojo kiekviename žingsnyje.
Iš Zanzibaro oro uosto vykdami taksi į viešbutį keliautojai pasijuto lyg važiuotų bulvių lauku.
Dažnoje Afrikos valstybėje turistams tenka pamiršti asfaltuotus kelius ir keliauti duobėtais vieškeliais. Tačiau šiuos nepatogumus atperka egzotiški ir kontrastingi vaizdai.
Prieš vykdama į bet kurią Afrikos valstybę Snieguolė pasidomi istorija, religija, augalija, gyvūnija.
Alytiškė žinojo, kad Zanzibaro sala praeityje buvo priklausoma nuo Omano Sultonato, tačiau nesitikėjo šioje saloje išvysti tiek daug mečečių.
Nemažai Afrikos tautų yra krikščioniškos, todėl daugelio vaizduotėje Zanzibaras net nesiejamas su islamu.
„95 procentai Zanzibaro gyventojų – musulmonai. Saloje stūkso šešiasdešimt mečečių, nors Zanzibaras – Tanzanijos, kuri yra krikščioniška, autonomija”, – religijų kaimynystė stebino lietuvę.
Nors musulmoniškame krašte nepadoru vilkėti suknelių apnuogintais pečiais, Zanzibaro gyventojai tolerantiški turistų aprangai.
„Arabiškasis pasaulis skiriasi nuo afrikietiškojo, nors tikėjimas – tas pats. Arabų šalyse turistams aprangos ir elgesio taisyklės yra griežtesnės – ten poros, susikibusios už rankų, sulauktų smerkiančių žvilgsnių. Zanzibaro gatvėse nepajutau jokio diskomforto”, – pasakojo S.Vichrovienė.
Nors Zanzibare susipina arabiška ir afrikietiška architektūra, šioje saloje galima užtikti ir sovietmečio pėdsakų.
Zanzibaras tik 1963 metais atgavo nepriklausomybę nuo Omano Sultonato ir 1964-aisiais susijungė su Tanzanija.
Žvelgiant lietuvių akimis, laikas šioje saloje taip ir sustojo nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio.
„Pastatai mena sovietmetį. Juk Sovietų Sąjunga anuomet padėjo Zanzibarui ne tik daugiabučius statyti, bet ir sudarydavo sąlygas salos jaunimui studijuoti Maskvoje.
Zanzibaro miesto senamiestyje išliko apšiurusių sovietmečio daugiabučių ir ligoninė, pavadinta Lenino vardu”, – apie Afrikoje aptiktą sovietų palikimą pasakojo S.Vichrovienė.
Rytinėje Afrikos pakrantėje esanti Zanzibaro sala – išskirtinis šio žemyno perlas ne tik dėl įvairių kultūrų mišinio.
Pirmieji Zanzibaro gyventojai – persų imigrantai, šioje Afrikos dalyje ėmęsi auginti prieskonius, salą plačiai išgarsino.
„Prieskonių plantacijose gali apsisukti galva ne tik nuo jų įvairovės, bet ir aromatų”, – kvatojo alytiškė.
Zanzibaras dvelkia vanile, muskatų riešutais, cinamonu, pipirais. Tad prieskoniai – geriausios lauktuvės iš šios Afrikos salos!
Snieguolei pastarąją kelionę į Afriką primena namuose kepami tortai, į kurių kremą ji įlašina iš Zanzibaro parsivežtos bananų esencijos. Ja šeimininkė gardina ir ledus, ryžių košę.
Alytiškius namuose sušildo ne tik atostogų prisiminimai, bet ir šioje saloje pirkta kava su vanilės ir imbiero aromatu.
Kitąsyk nuvykę į Zanzibarą jie būtinai išsiaiškintų keptų bananų receptą. Šių vaisių teko ragauti viename salos bare – prie keptos vištienos vietoj bulvių buvo patiekti kepti bananai.
„Į Zanzibarą verta grįžti ir dėl gardžių raudonųjų bananų, kurių ragavau pirmąkart gyvenime.
Pirmąkart valgiau ir duonvaisių – ananasų ir bananų hibridų.
Šių vaisių skonis – nuostabus!” – atostogų deserto nepamiršo alytiškė.