Papasakosiu apie žmones, su kuriais susipažinau praėjusį rudenį keliaudamas aplink pasaulį. Pora iš Naujosios Zelandijos, kanadietis ir amerikietė.
Skirtingi kraštai, amžius, patirtis. Bendra viena: kai atėjo apsisprendimo akimirka, jie išsuko iš išminto kelio į šalutinį taką. Jis atvedė į kitas šalis, kuriose buvo sukurtas naujas verslas ir įgyta draugų, pakeitė likimą.
Prieš kelionę ieškodamas vietos apsistoti tolimajame Fidžyje suradau Taveūnį – neįtikėtinai sodrios gamtos ir draugiškų žmonių salą, kol kas nepagadintą masinio turizmo.
Ją prieš penkerius metus panašiai aptiko ir Ngaire Irwin su vyru Dennisu.
Abu – iš Naujosios Zelandijos, vyresnio amžiaus, didžiąją gyvenimo dalį dirbę kitiems, vėliau nusipirkę seną apleistą viešbutį, jį prikėlę antrajam gyvenimui, bet galų gale supratę, kad tai – ne jiems.
Sėdime ir kalbamės Irwinų namuose Fidžyje. Už 15 metrų – Ramusis vandenynas, švelnus brizas baigia nuvyti popietės kaitrą.
Terasoje šalia baseino didelis apvalus stalas, aplink jį – dvylika kėdžių. Čia dažnai susirenka draugai ir pažįstami. Švęsti pergalių regbio dvikovose, aptarti kaimo naujienų, pasikalbėti apie potvynius, žvaigždes, mokslo atradimus.
Dennisas – mechanikos virtuozas. Nors jam per 70 metų, per dienas ką nors vis taiso, perdarinėja, tobulina.
Irwinų namai – didelis pastatas baltu stogu ir keli mažesni namukai – yra tapę linksmų susitikimų, įkvepiančių pažinčių ir liūdnų išsiskyrimų vieta.
„Kaip atsidūrėte šitoje daugelio dar neaptiktoje saloje?” – klausiu.
„Viešbutis su restoranu mus kaip reikiant buvo išsunkę. Dirbome be atostogų trejus metus.
Kai atvažiavome atostogų į Fidžį dviem savaitėms, vienas čia gyvenantis draugas pasiūlė pasidairyti po pakrantę.
Paskui dar kelis kartus grįžome į Taveūnio salą, nes supratome, kad niekur kitur gyventi nenorime”, – trumpą įvykių versiją išdėsto Ngaire, pilstydama mangų sultis į rasotas stiklines.
Plyname lauke ant vandenyno kranto pastatę svečių namus ir užveisę sodą dviese pagaliau sukūrė tai, apie ką didžiąją gyvenimo dalį galėjo tik svajoti.
Garsas apie „Aroha Taveuni”, kur jautiesi kaip savo namuose, sklinda nuo Australijos iki Šiaurės Amerikos, o interneto viešbučių reitingų svetainėse ši vieta jau keletą metų nesitraukia iš aukščiausių pozicijų.
Patikėkite – ten iš tiesų gerai jaučiasi visa tai sukūrę ir ten gyvenantys žmonės.
Tai vienas retų atvejų, kai verslas kuriamas ne tiek pelnui gauti, kiek savo gyvenimui įprasminti.
„Ar dėl ko nors gailitės, viską pardavę tėvynėje, palikę vaikus, anūkus ir persikėlę į šitą tolimą salą?” – išgirdę tokį klausimą abu nusišypso.
„Tiktai dėl to, kad neatvykome čia anksčiau”, – atsako Ngaire.
O Dennisas priduria: „Galėtume pastatyti dar porą namų, gal ir daugiau, bet tai jau būtų verslas.
Mums to nereikia, pinigų užtenka ir šitam ūkiui išlaikyti, ir į Naująją Zelandiją švenčių parskristi. Geriausia taip, kaip yra.”
O yra taip: aptikęs šią vietą parašai laišką šeimininkams, jie praneša, ar pageidaujamu laiku yra vietų, ir rezervuoja namelį.
Nei kreditinių kortelių, nei banko pervedimų.
Pasitikėjimas – vienas bendrų bruožų, vienijančių šiuos ir kitus žmones, apie kuriuos – kiek vėliau.
Vienu metu „Aroha” gali priimti tik 6–8 žmones, todėl čia nebus triukšmingų minių, neskaitant tų dienų, kai Naujoji Zelandija žaidžia regbį ir iš visos salos čia susirenka Denniso draugai.
Žinoma, būtų galima mėgautis ramybe privačioje rezidencijoje, bet jei patinka klausytis istorijų ir norisi pažinti pasaulį, galima daryti taip, kaip ši pora.
Į jų namus nuolat atvyksta svečių iš viso pasaulio. Tą savaitę vakariene ir įspūdžiais prie didžiojo stalo jie dalijosi su olandais, australais ir amerikiečiais.
Lietuvių čia nebuvo matę, bet apie mūsų šalį žino daugiau, nei galėtum tikėtis tokioje tolybėje.
Irwinų virėja gamina fantastiškai, saulė krinta į vandenyną tiesiai priešais vilą, o per dieną visi įspūdžių prikaupia daug, todėl vakarai užsitęsia iki vėlumos.
Vieni nardė koralų atvašynuose, kiti baidarėmis plaukė iki krioklių, o treti kopė į kalnus.
Po smagių pašnekesių – pasidairymas į naktinio pietų dangaus grožybes per binoklius, geros dienos palinkėjimai – ir basomis per pievą į savo apartamentus.
Paskutiniai garsai prieš užmiegant – cikadų orkestras ir bangų ošimas.
Dennisas milijoną kartų teisus – geriausia taip, kaip yra. Ką nors čia pakeitęs tik pagadintum.
Claude’ą Michelį Prevostą sutikau kitame tos pačios salos pakraštyje, tiksliau – jau už pakraščio. Buvęs reklamos agentūros savininkas dabar daug laiko praleidžia ant medinės platformos žydrojoje lagūnoje.
Jis – perlų fermos įkūrėjas ir didelis šio subtilaus verslo žinovas. Savamokslis, kadaise susižavėjęs šia veikla kaip turistas. O vėliau tai pavertęs savo gyvenimo būdu ir pragyvenimo šaltiniu.
Claude’as Michelis – į šeštąją dešimtį įkopęs, tvirto sudėjimo, įdegęs. Net sunku įsivaizduoti jį kadaise ryšėjus kaklaraištį ir kūrus reklamos kampanijas didelių įmonių klientams Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Vyras mėgsta kalbėti apie kriaukles ir perlus, o ne apie anuos laikus, bet iš kai kurių detalių gali spręsti, kad jam tuomet ėjosi neblogai. Netgi puikiai.
Kai reklamos ir juodų kostiumų rutina ėmė pjauti iš pašaknių, jis pardavė savo įmonę ir nutarė nebedirbti.
Penkerius metus kartu su žmona plaukiojo po pasaulį savo jachta, kol suprato, kad visai be veiklos būti vis dėlto negali.
Per daug energijos likimo atseikėta ar kažkas panašaus.
Pasižvalgę po Taitį ir Tongą, galų gale apsistojo Fidžyje. Pastatė namą, gimė vaikai, bet perlų verslas ėjosi vidutiniškai. Entuziazmo netrūko – stigo žinių.
Kriauklės perlų arba visai nesubrandindavo, arba jie būdavo balzgani, šleivi. Niekam tokių neparduotum.
Tada kanadietis nuskrido į Japoniją ir atsivežė vadinamuosius perlų branduolių diegėjus. Tai – ištisas mokslas, orientuotas į pramoninį perlų auginimą.
Šie specialistai paaiškino klaidas, pamokė, kaip ištaisyti trūkumus. Sutarta, kad jie kartą per dvejus metus atvažiuos apdoroti juodalūpių austrių – Pinctada margaritifera cumingi.
Mat šie moliuskai patys perlus užaugina labai retai – kai smėlio kruopelė patenka į kriauklę ir yra apauginama apsauginiu sluoksniu.
Šiais laikais tokių perlų niekas nebeieško: viskas daroma paprasčiau ir kartu sudėtingai.
Kalbant paprastai, perlas yra auglys austrės kūne, o tą auglį joms įtaiso meistras iš Japonijos. Branduolys, pagamintas iš tokios pat austrės kiaukuto, nušlifuotas – tiesiog baltas rutuliukas.
Šalia branduolio įdiegiama ir kitos austrės kūno nuopjovų. Jos imamos iš tų geldelių, kurių kraštai yra pageidaujamos spalvos.
Pavyzdžiui, jis buvo auksinis. Tokios spalvos bus ir perlai, užauginti kriauklėje su įdiegta nuopjova. Norisi žalio?
Ieškokite kriauklės su tokiais kraštais.
Tie atspalviai priklauso nuo vandens sudėties, o ji – nuo aplinkinių krantų dirvožemio.
Fidžio vulkaninė kilmė itin palanki – į vandenį nuolat patenka daug ištirpusių metalų dalelių, todėl spalvingos ir kriauklės, ir perlai.
Claude’as Michelis gali valandų valandas pasakoti apie savo naują profesiją, kriaukles, branduolius, vandenį ir perlus.
Klausantis jo nėra jokių abejonių – tai žmogus, radęs savo tikrąjį pašaukimą, darantis visa tai su meile, o ne vien dėl atlygio.
Sėkmę už uodegos antruoju bandymu pačiupo ir amerikietė Paula Sheridan, su kuria susipažinau per internetą.
Tiesą sakant, ta pažintis ir liko virtuali, nes su pačia Paula taip ir nepavyko susitikti, nors gyvenau jos namuose Okarite – vienoje gražiausių ir nuošaliausių Naujosios Zelandijos vietovių.
Jos istorija panaši kaip ir kitų čia aprašytų žmonių.
Atvyko kaip turistė, pamilo tolimą šalį, sutiko širdies draugą ir suprato, kad jos vieta – visai ne tėvynėje, netgi kitame pusrutulyje, o darbas – visai ne prekyba medicinos įrenginiais.
Kaime, kuriame nuolatos gyvena 31 žmogus, jie sukūrė mažą verslą, kurio esmė paprasta, bet kuris dosnus juo besiverčiantiems žmonėms.
Kotedžo nuoma, kelionių dviračiais ir pėsčiomis organizavimas, iškylos valtimi po aplinkinius vandenis.
Juodųjų gulbių ir kitų sparnuočių knibždanti Okarito lagūna – tikras gamtos stebuklas, nepaliekantis abejingų, bent kartą ją išvydusių.
Aplinkiniai miškai – viena paskutinių Naujosios Zelandijos vietų, kur galima laisvėje pamatyti kultinius paukščius kivius.
Kodėl mes nesusitikome? Ogi per tą aklą pasitikėjimą, kuris ten daugybei žmonių yra savaime suprantamas, o pas mus – jau išnykusi vertybė.
Elektroniniu paštu apsikeitę ne vienu laišku, pasipasakoję apie savo keliones ir veiklą, likus mėnesiui suderinome atvykimo į Okaritą detales.
Šeimininkė parašė, kad raktas bus paliktas duryse.
Jį ten ir radome. Kaip ir visa kita, ko gali tikėtis gerai įrengtame pajūrio vasarnamyje.
Nustebino tik viena detalė. Laiškas ant virtuvės stalo nepažįstamam žmogui: „Labas, Liudai. Tikiuosi, atvykote ir įsikūrėte sėkmingai.
Gaila, man teko skubiai išvykti kelioms dienoms ir negalėsime pasimatyti. Išvykdami užrakinkite duris, o raktą palikite šiame voke. Pinigus už nuomą irgi galite čia įdėti. Paula.”