- Kristina, kodėl su sese trumpoms atostogoms pasirinkote būtent Paryžių?
- Būtent į Paryžių pabėgti nusprendėme beveik atsitiktinai, daug nesvarstydamos. Buvo smagu, kad netoli šio miesto yra Disneilendas, kuris patiks mano krikštasūniui Rojui, be to, mokykloje abi su sese Agne Navickaite – Stasiūniene mokėmės prancūzų kalbos, tuomet pasvajodavome savo akimis pamatyti Prancūziją, Paryžių ir, žinoma, Eifelio bokštą.
Rinkomės miestą, kuriame nebuvome nei viena, nei kita. Norėjome pajausti Paryžiaus dvasią, pasimėgauti virtuve, atitrūkti nuo darbų ir nuspręsti, ar norėtume sugrįžti ilgesniam laikui. Į Paryžių dar būtinai sugrįšime.
- Kiek laiko praleidote meilės mieste?
- Prancūzijos sostinėje buvome 4 dienas. Laiko, aišku, neužteko. Visas kelionės dienas vaikščiojome pėsčiomis, ramiems pasisėdėjimams turėjome rytus ir vėlyvus vakarus. Kadangi keliavome su Agnės sūnumi, specialiai išsirinkome jaukų viešbutuką Paryžiaus centre, netoli Mulen Ružo, todėl tyrinėti miestą pėsčiomis buvo nesudėtinga – čia viskas ranka pasiekiama.
- Ar mėgavotės prancūziška virtuve?
- Po ištisos dienos kelionių pėsčiomis vakare susirasdavome jaukią kavinukę ir ilgai vakarodavome su buteliu gero vyno ir skaniai paruoštomis jūros gėrybėmis. Pirmą kartą gyvenime paragavome sraigių. Man buvo labai skanu.
Tačiau nemanykite, kad valgėme tik gurmaniškus patiekalus. Užkandžiavome ir gatvėse paruoštu maistu. Gal kam pasirodys keista, bet ir tas maistas buvo kokybiškas – Paryžiaus gatvėse gali gauti ir sumuštinį su tunu, ir įmantriai paruoštų blynelių su pačiais įvairiausiais įdarais. Blynų, perteptų „Nutella“, bananais ir riešutais, skonį prisimenu iki šiol.
- Kuo šis miestas tave sužavėjo?
- Paryžiuje labiausiai man patiko pastatų architektūra. Jie išties įspūdingi, gniaužia kvapą, bevaikščiodama nuolat atrasdavau vis naują architektūros perliuką. Patiko stebėti žmones, įvairiaspalvėje minioje akimis ieškoti tikrų prancūzų. Buvo smagu atpažinti ir prisiminti žodžius ar sakinius, kurių mokiausiai mokykloje.
Žinoma, didžiulį įspūdį paliko ir Luvras, jame esantys meno kūriniai. Įdomu, kad ir Rojus susikaupė, surimtėjo ir tarsi „valgė“ akimis viską, ką mato. Smulkmena, bet malonu, kad tame didžiuliame Luvrą lankančių žmonių sraute, mus vis pasitikdavo darbuotojas ir palydėdavo iki lifto ar pravesdavo iki ne visiems prieinamo praėjimo iš vienos salės į kitą vien dėl to, kad buvome su vaiku ir vežimėliu.
Aišku, visai mūsų trijulei patiko Disneilendas - ten daug juokėmės, supomės, žvalgėmės, pokštavome, ragavome skanumynų.
- Koks jums pasirodė Paryžiaus simbolis – Eifelio bokštas?
- Eifelio bokštas banaliai atrodo tik tol, kol jo neaplankai ir nepamatai savo akimis. Kai atsistojau šio bokšto apačioje, neteko amo. Įspūdingai atrodo ir jo dydis, ir konstrukcijų sudėtingumas, ir masyvumas. Mums pasisekė, kad Eifelį pamatėme ir dieną, ir jau sutemus. Tai visiškai skirtingi vaizdai ir skirtingas jausmas.
Pats užsikėlimas – įspūdingas pojūtis: ir ausis užgula, ir amą atima, ir ima atrodyti, kad bokštas svyruoja. Mane net užklupo nedidelė panika, bet kai pažiūrėjau, koks atsipalaidavęs yra Rojus, nurimau. Bokšto viršuje su sese pakėlėme po taurę šampano, grožėjomės atsiveriančiais Paryžiaus vaizdais ir neskubėjome nusileisti. Smagu, kad Eifelyje atsitiktinai aptikome Lietuvos vėliavą ir atstumą, nurodytą, kiek kilometrų yra nuo Eifelio bokšto iki Vilniaus.
Kai leidomės nuo bokšto, temo, ir
jis tapo visai kitokiu - žėrinčiu, švytinčiu, spalvotu, tarsi keliskart lengvesniu, nebe tokiu masyviu. Bokšto apšvietimas išties įspūdingas. Stebėjau jį valgydama desertą bokšto papėdėje esančioje kavinukėje.
- Paneigėte kalbas, kad su mažu vaiku keliauti išties sunku.
- Sunku tikrai nebuvo. Mažasis Rojus mus įkvėpė kelionės metu pro akis nepraleisti mažų smagių dalykėlių. Pavyzdžiui, pasidžiaugti tokiu paprastu dalyku – iš metro ventiliacijos angų pučiančiu drungnu vėjeliu. Aptikęs tokią erdvę, kur iš šaligatvio pučia vėjas, Rojus visą valandą galėdavo lakstyti ir džiaugtis pojūčiu, kai drabužiai, plaukai, daiktai yra kilnojami „kažko“, pučiančio iš žemės. O mes smaginomės kartu su vaiku.
Pirmą kartą keliavau su seserimi, tačiau būtent po šios kelionės nusprendėme, kad tai darysime dažniau. Iki šiol vis neprisiruošdavome kartu kur nors iškeliauti, paskui Rojus dar buvo per mažas, o dabar atsiveria daugiau galimybių
- Į Paryžių – meilės miestą išsiruošė dvi sesės. Kaip čia taip?
- Paryžius iš tiesų yra ir meilės miestas. Jaukios kavinukės, gražios erdvės, daugybė suoliukų, ant kurių labai dažnai pamatysi besibučiuojančias apsikabinusias poras, iš tiesų patvirtina tą legendą.
Kai kitą kartą skrisiu į Paryžių, norėčiau turėti daugiau laiko pasibastyti Paryžiaus gatvėmis, pamatyti keletą spektaklių, miuziklų, šou – tam šįsyk laiko neturėjome.