Irano Vidaus reikalų ministerija prieš kelis mėnesius priėmė keistą nutarimą, kelių inspektorius įgaliojantį tikrinti automobiliuose važiuojančių moterų aprangą.
„Paskelbę šį nutarimą šalį valdantys dvasininkai apsijuokė, - pareiškė Teherane pakalbinta 23 metų studentė Zahra. - Taip jie išsidavė, kad niekaip neįstengia tautos paversti klusniais avinais.“
Ši dailę studijuojanti mergina pasišovė savo mašina trims žurnalistams iš Varšuvos aprodyti Teheraną. Studentė nepabūgo būti nubausta už tai, kad viena pati važiuoja su svetimais vyrais.
Moterys čia privalo atrodyti kukliai, plaukus slėpti po skarele, o kūną dengti tamsia čadra. Taip atrodo dauguma moterų provincijoje, tačiau 12 mln. gyventojų turinčiame Teherane tokiems nurodymams aklai paklūsta tik valstybinėse įstaigose dirbančios ar labai religingose šeimose gyvenančios moterys.
Dauguma sostinės moterų vienaip ar kitaip laužo dvasininkų nurodymus - vaikšto ryškiai išsidažiusios, spalvingai apsirengusios arba skarele uždengusios tik viršugalvį. „Moralės policija nesusitvarko su sostinės moterų protestu, - sakė Zahra. - Todėl valdžia ir nusprendė pagalbon pasitelkti kelių inspektorius.“
Spalvingai besirengianti Zahra teigė dar nė karto nepatyrusi moralės policijos represijų, tačiau vis tiek prasilenkdama su kelių inspektoriais ji vikriai skarele prisidengia plaukus.
Zahros pasakojimai lenkų žurnalistams priminė gilaus socializmo laikmetį jų šalyje. Policija tada persekiodavo vakarietiškos muzikos besiklausančius bei ilgus plaukus turėjusius vaikinus, o partiniai lyderiai tvirtindavo, kad žmonės darosi vis laimingesni, kad šalyje neegzistuoja nei narkomanija, nei prostitucija.
Irano vadovai irgi siekia sudaryti įspūdį, jog po 1979 m. religinės revoliucijos tautiečiai džiugiai priėmė islamiško elgesio taisykles ir tapo laimingi. Iš pirmo žvilgsnio viskas taip ir atrodo - gatvėse nematyti elgetų, žmonės plačiai šypsosi, yra geranoriški.
Tačiau iraniečiams šypsotis yra įprasta, tai nereiškia, kad jie neturi problemų, yra patenkinti gyvenimu. Iraniečiai tvirtina, jog jie gyvena dvilypį gyvenimą - vienas pasaulis yra oficialus, o kitas realus.
Įstatymas draudžia palydovines antenas, tačiau ant Teherano stogų jų daug. Valdžia neslepia paniekos šėtono tėvonija pravardžiuojamoms JAV, tačiau jaunimas labiausiai svajoja emigruoti būtent ten, o kavinėse dažniausiai užsisako „Coca-Colą“.
Eismą gatvėse reguliuoja šviesoforai ir policininkai, tačiau dalis pėsčiųjų bei vairuotojų šviesas ir nurodymus ignoruoja. Dėl to sankryžose vyrauja chaosas, trijų juostų kelyje išsitenka keturios mašinos, o motociklininkai nebaudžiami dumia šaligatviais. Atskirai moterims skirtas pirmasis metro vagonas, tačiau šios sėda ir į kitus vagonus bei važiuoja kartu su vyrais.
Šalyje draudžiama vartoti alkoholį, šokti, tačiau jaunimas renkasi į pasilinksminimus privačiuose butuose, o žiniasklaida praneša apie mirtinus apsinuodijimus namine degtine. Draudžiami ir ikivedybiniai lytiniai santykiai, tačiau privačios klinikos klesti darydamos skaistybės atstatymo operacijas būsimoms nuotakoms.
Jaunimo mėgstamoje kavinėje „Praga“ pakalbintos kelios studentės prisipažino, kad jų vaikinai yra akiplėšos - jei merginos atsisako sueities, jie paprasčiausiai nebedraugauja. Zahra šį fenomeną paaiškina tuo, jog per devynerius metus užsitęsusį Irano ir Irako karą žuvo keli milijonai jaunų tėvynainių, ir dėl vyrų trūkumo merginos priprato tenkinti šių užgaidas.
Iraną perprasti nėra lengva. Iš kitų musulmoniškų kraštų atvykę turistai giria šią šalį kaip modernią, kurioje moterys gali dirbti taksistėmis, nesutinka būti antrosiomis žmonomis, o aukštosiose mokyklose sudaro daugiau kaip pusę studentų.
Kartu su lenkų kolegomis tikimės, jog žiniasklaidos mugė praplės mūsų žinias ir padės susidaryti tikresnį Irano vaizdą, bet apie tai – kitame rašinyje.