„Skaityti knygas nusibosta, televizorių težiūriu tik vakare. Kodėl gi gražią žiemos dieną nepačiuožinėjus ant ledo? – retoriškai klausia garbaus amžiaus čiuožėjas. – Ateinu čia du kartus per dieną ir čiuožinėju po valandą. Tai tikras malonumas, – nė akimirkai nenustoja šypsojęsis A.Kantminas. – Gaila, mano anūkai nemėgsta pačiūžų, o bendraamžiai bičiuliai jau pritingi pajudėti. O taip norėtųsi čiuožinėjant dar ir pakalbėti su kuo nors.“
Prieš kurį laiką A.Kantminui teko pagyventi Vokietijoje. Ten žiemos čiuožyklos, nors ir mokamos, bet labai populiarios – žmonės traukia į jas šeimomis.
„Prisirenka tiek daug žmonių, kad neįgudusiam čiuožėjui net baisu lipti ant ledo, kad neapsijuoktų, – vis taip pat šypsodamasis pasakojo žiemos pramogų mėgėjas. – Lietuvoje yra miestų, kur žiemą įrengiamos čiuožyklos. O čia, Šilutėje, deja, nėra net kam sniego nuo parko tvenkinių nukasti.“
A.Kantminas sakė esąs įsitikinęs, kad jauni tėvai čia tikrai atsivestų savo vaikus pačiuožinėti, tačiau viliasi, kad atsiras ir daugiau entuziastingų žmonių, kurie drauge pasirūpins, kad čiuožykla visuomet būtų galima naudotis.