Nors Mumbajaus gyventojai neslepia paniekos laikams, kai šalis buvo anglų kolonija, miesto centre tebestovi Vestminsterio laikrodžio bokšto Londone – Didžiojo Beno kopija.
Aplink šį bokštą ir jūros krantinėje tebestovi ir anglų pastatytos vilos, kurias užvaldė vietos elitas. Anksti rytą iš šių vilų tarnai išveda pasivaikščioti veislinius šunis, kuriuos auginti laikoma prestižo reikalu.
Priešingai nei sostinėje Delyje, Mumbajuje draudžiama važinėti rikšomis ir leisti į gatves karves.
Pasiturintys mumbajiečiai ištisomis šeimomis eina vakarieniauti į vakarietiško maisto restoranus – garbingiausia puotauti brangiausio miesto viešbučio „Taj Mahal” restorane.
Priešais legendinius Indijos vartus įsikūręs viešbutis yra tapęs vienu iš miesto simbolių, o aplink jį įsikūrusios brangiausios parduotuvės bei barai, prieigose visada gausybė turistų, čia ilgiausiai verda naktinis miesto gyvenimas.
Nuo „Taj Mahal” krantine pasukus į dešinę pusę, kelis šimtus metrų palei gatvę puikuojasi ištaigingos anglų kolonizatorių pastatytos vilos, nemažai jų paversta viešbutukais.
Paėjus krantine kiek tolėliau rikiuojasi naujos statybos dvylikaaukščiai gyvenamieji namai, aptverti aukštomis spygliuotomis tvoromis, apsodinti palmėmis ir gėlėmis.
Šio nedidelio naujų namų rajono gyventojams, rytą norintiems prasivaikščioti su veisliniais šunimis, tenka eiti gatvės viduriu, nes šaligatviai apgulti benamių.
Tolstant krantine nuo „Taj Mahal” miegančių ant žemės benamių daugėja, kol staiga prieš akis išdygsta lūšnų siena.
Tai, kad patenki į visai kitą miesto erdvę, pirmoji pajunta nosis, mat lūšnyne nėra tualetų ir jo gyventojai tuštinasi jūros pakrantėje.
Gretimų daugiaaukščių namų gyventojai pro langus neabejotinai mato, kaip varguoliai rytais sliūkina su žaisliniais kibirėliais pakrantės link ir išsituštinę apsiplauna, nes nesinaudoja tualetiniu popieriumi.
Arabijos jūros bangos naktį sustiprėja ir nuplauna varguolių paliktas išmatas. Tačiau rytą ima rastis naujų nešvarumų kauburėlių, ir smarvė vėl plinta.
Dauguma miesto gyventojų savo būstuose neturi tualetų, tad tuštinasi kur papuola.
Dokumentiniame filme „Bombėjus” („Bombay”) režisierius Prahladas Kakkaras slapta kamera demaskavo, jog vyrai viešosiose vietose tuštinasi dieną, o moterys naktį.
Norėdami išspręsti šią problemą Maharaštros valstijos vadovai kreipėsi patarimo į Pasaulio banko ekspertus. Šie pasiūlė mieste pastatyti 100 tūkst. viešųjų tualetų.
Tačiau toks eksperimentas nepasitvirtino: tuose lūšnynuose, kuriuose jau įrengti viešieji tualetai, jie akimirksniu užsikimšo.
Mumbajuje gyvenantys užsieniečiai spėja, kad ši problema iš dalies kyla dėl to, jog hinduistai yra pripratę idealią švarą palaikyti tiktai savo namuose ir nesirūpina dėl to viešosiose vietose.
Važiuojant traukiniais net brangios klasės kupė nėra šiukšliadėžių, o keleiviai viską metą ant grindų arba pro langus.
Į lūšnyno rajoną lengva patekti, tačiau išeiti iš jo nepasiklydus beveik neįmanoma. Dviaukščių statinių raizgalynė suręsta be jokio plano, o vietoj gatvių tarp suspaustų būstų vyniojasi maždaug metro pločio perėjų labirintai.
Lūšnelių durys dažnai atvertos, tad sunku atsikratyti įspūdžio, jog vaikštai po svetimus kambarius.
Praeidamas matai miegančius, besiprausiančius, valgančius ar kažką meistraujančius žmones, užuodi kvapus, o prasilenkdamas su kitu praeiviu tik per plauką su juo nesilieti.
Įdomiausia, jog tokioje siauroje perėjoje vietoj durų kas kelis šimtus metrų atsiveria langas į prekybos kioskelį, kuriame paprastai stovi ir laidinis telefonas, kuriuo gali paskambinti iš anksto susimokėjęs.
Vėliau paaiškėjo, jog šiais labirintais vaikšto tik lūšnyno senbuviai, o naujakuriai ir svečiai eina aplinkinėmis platesnėmis gatvelėmis.
Pastarosiose veikia didesnės parduotuvės, batų ir drabužių taisyklos, spaudos kioskai, vaisių ir daržovių turgeliai, lauko kavinukės, kirpyklos.
Lūšnyne įrengtos ir dvi šventyklos, veikia įvairios amatų dirbtuvės, dvi nedidelės kūno rengybos salės, valčių ir katerių remonto dirbtuvės.
Lūšnyno pakraštyje šalia šiukšlių konteinerių įsikūrusioms kelioms gausioms šeimoms namus atstoja ant pagalių pritvirtintas brezento gabalas, o mėnesiais nesiprausę žmonės gyvena kartu su ožkomis ir vištomis.
Lūšnyno centre prie kai kurių dviaukščių namukų įrengti gėlynai, stovi motociklai, kabo palydovinės televizijos antena.
Darija Nagaro lūšnyne gyvenantis Kanhaiya Lalas Chaurasia sutiko šią gyvenvietę aprodyti po neilgos pažinties per rytinę jogos mankštą.
Vėliau vyras pakvietė arbatos ir aprodė mažytį, bet labai švarų dviaukštį šeimos būstą, kurį sudaro du dviejų metro pločio ir keturių metrų ilgio kambariukai.
Pirmajame aukšte esančiame kambariuke stovi nedidelis šaldytuvas bei dujinė viryklė, už kurios yra mažytė kamaraitė su kubilu apsiprausti.
Šiame kambaryje Kanhaiya miega su šešeriais metais jaunesne žmona Rehka, nakčiai ant keraminėmis plytelėmis išklotų grindų pasitiesę ploną čiužinį.
Virš jų kambario yra tokio pat dydžio antras, į kurį reikia kopti ant lauko sienos įrengtomis kopėčiomis.
Jame gyvena vyro tėvai – 62 metų tėvas Paresas ir 55 metų motina Sumintra.
Viršutinio kambario galinėje sienoje įrengta nedidelė spinta. Jos viduryje stovi televizorius, palydoviniais kanalais be paliovos rodantis visų labai mėgstamus indų serialus.
Ant priešingos sienos įrengtas nedidelis altorėlis su hinduistų dievų atvaizdais. Visi šeimos nariai prie altorėlio kasdien meldžiasi, o sekmadieniais eina į vieną iš dviejų lūšnyne veikiančių maldos namų.
Anksčiau tėvai miegojo žemutiniame kambaryje, o viršutiniame gyveno keturi jų vaikai, du vyresni Kanhaiyos broliai ir sesuo, kurie jau išsikraustė kitur.
Tėvas norėjo statyti trečiąjį aukštą, tačiau miesto valdžia lūšnynuose leidžia susiręsti tik dviaukščius būstus. Gal iš baimės, kad nesugriūtų, o gal nenorėdami, jog skurdas rėžtų akį iš toliau.
Pro tėvų kambarėlio lubose įrengtą angą galima patekti ant būsto stogo, iš kurio atsiveria visai kitoks vaizdas į turistų mėgstamą krantinę, viešbutį „Taj Mahal” ir garsiuosius Indijos vartus.
Svečiuojantis pas Kanhaiyą net du rytus taip ir nepavyko susipažinti su šeimos galva tėvu Paresu. Mat šio kilimų audėjo darbo laikas priklauso nuo užsakymų. Jei reikia skubėti, pas darbdavį tenka triūsti po keliolika valandų nuo ankstyvos aušros.
Į Mumbajų darbo ieškoti Kanhaiyos tėvas atvyko prieš 40 metų. Iš visai kito Indijos pakraščio traukiniu jis keliavo net tris paras.
Taupydamas tėvas iš pradžių miegojo ant šaligatvių, o vėliau senojo uosto teritorijoje iš įvairių atraižų pasistatė palapinę.
Palapinės vietoje palengva ėmė kilti menkučio būsto sienos, kurias tėvui ręsti padėjo per vasaros atostogas jį lankantys sūnūs. Kanhaiya prisimena, jog jo vaikystėje Darija Nagaro lūšnyne buvo daugybė laisvo ploto ir jie su draugais čia žaisdavo kriketą.
Savavalių naujakurių Darija Nagaro lūšnyne kasmet daugėjo ir dabar nebėra vietos būstui. Nauji duoneliautojai iš provincijos priversti nakvoti gatvėse arba kurtis miesto pakraščiuose esančiuose didžiuosiuose lūšnynuose.
Buhalteriu prekybos firmoje dirbantis ir aukštojoje mokykloje neakivaizdžiai studijuojantis Kanhaiya neslepia nuo vaikystės pavydžiai žiūrėjęs į priešais stovinčių modernių gyvenamųjų namų langus.
Buhalteris svajoja įsikurti bute su didele vonia, kokia stovi jo darbdavio namuose. Vyras prasitarė, jog tėvai deda į jį deda daug vilčių, mat vos gimusiam astrologas išpranašavo sėkmingą karjerą ir sotų gyvenimą.
Indijos vyriausybė skirstymą į kastas jau senokai panaikino, tačiau Kanhaiya pats patyrė tokio papročio gajumą. Studijuodamas vaikinas įsimylėjo ir ėmė draugauti su viena kurso drauge.
Viskas klostėsi romantiškai, tačiau apie draugystę sužinojęs merginos tėvas kaipmat uždraudė jai susitikinėti su žemesnei kastai priklausančiu Kanhaiya.
Vaikinas sunkiai išgyveno šį išsiskyrimą ir pažeminimą, tad tėvai jam skubiai ėmė ieškoti žmonos.
Apie paieškas plačiai paskelbė artimiesiems ir už 2 tūkst. kilometrų gyvenančios tolimos giminaitės Rehkos tėvai pasiūlė savo dukterį ir kraitį.
Į svečius atvykęs būsimasis uošvis jaunikiui parodė vien dukters nuotraukas ir leido pakalbėti telefonu.
Kanhaiyos tėvai dar norėjo astrologo pasiklausti dėl partnerių suderinamumo, tačiau paaiškėjo, kad kaime gyvenantis beraštis Rehkos tėvas nežino tikslios dukters gimimo datos.
Kanhaiya neprasitarė Rehkai apie ankstesnę draugystę su kurso drauge, nes nenorėjo jos skaudinti. Vyras giria jauną žmoną, ji esanti meili, gera šeimininkė ir kantriai slaugo sirguliuojančią jo motiną.
Pastarąją kamuoja cukraligė, aukštas kraujospūdis, stuburo skausmai, ji, kaip ir sūnus, yra alergiška karštiems saulės spinduliams.
Rehka užaugo vegetarų šeimoje, tačiau ištekėjusi už Kanhaiyos privalėjo prisitaikyti prie naujų tradicijų ir dabar valgo mėsą.
Moteris gražiai piešia, tačiau niekada neturėjo galimybės lavinti šių sugebėjimų, o ateityje ketina atsidėti vaikų auginimui, nes Kanhaiya nori susilaukti keturių atžalų.
Pagal viešbučio vizitinę kortelę Kanhaiya surado mane ir atnešė grąžinti jo būste iškritusią piniginę. Tada dar nežinojau jo pavardės ir nebūčiau lūšnyne radęs kelio.
Paklaustas, ar nekilo pagundos pasisavinti radinį su kelių mėnesių uždarbiu, lūšnyno gyventojas pareiškė, jog taip pasielgti neleidžia tikėjimas ir lūšnyno garbės kodeksas.
Kanhaiya tvirtino, jog į namus pakviestą svečią hinduistai labai gerbia, o lūšnyne žmonės nerakina savo būstų, pasitiki vieni kitais, tad žinia apie vagiliavimą ar nesąžiningumą žmogų pasmerktų visam laikui.
Nesąžiningumu esą garsėja pinigus kaupiantys turčiai, o lūšnynų gyventojai yra labai religingi ir bijo netinkamu elgesiu pabloginti savo karmą, tikėdamiesi kitą kartą atgimti sotesniam gyvenimui.
Sutaupyti vargiai pavyksta
■ Darbo savaitė Indijoje trunka šešias dienas, o atostogų per metus skiriama vos dvylika dienų.
■ Buhalterio alga Indijoje siekia 8000 rupijų (421 litą) per mėnesį. Tačiau baigęs mokslus Kanhaiya tikisi tapti vyriausiuoju buhalteriu ir uždirbti bent dvigubai daugiau. Bet net ir tada šis indas greičiausiai liks gyventi lūšnyne, mat neįstengs įsigyti geresnio būsto.
■ Mumbajus įsikūręs sujungtose septyniose salose ir dėl laisvos žemės trūkumo butų kainos čia kelis kartus didesnės nei, pavyzdžiui, Vilniuje.
■ Už butą lūšnyne reikia mokėti metinį 65 rupijų (3,4 lito) žemės mokestį.
■ Elektra kas mėnesį atsieina apie 300 rupijų (15,7 lito), šaltas vanduo –
75 rupijas (apie 4 litus), dujų balionas – 400 rupijų (21 litas), palydovinė televizija – 250 rupijų (13,2 lito), kūno rengybos salė – 50 rupijų (2,6 lito).
■ Lūšnyno gatvės bufete juodosios arbatos puodelis kainuoja 5 rupijas (0,26 lito), duonos paplotėlis – 7 rupijas (0,36 lito), virtų ryžių su daržovėmis ir specialiu aštriu padažu lėkštė – 20 rupijų (per 1 litą).
■ Miesto kavinėse kainos 2–3 kartus, o į vakariečius orientuotose užeigose
5–10 kartų didesnės.
■ Viešbučio „Taj Mahal” restorane juodosios arbatos puodelis kainuoja
250 rupijų (13,2 lito), lygiai 50 kartų brangiau nei Darija Nagaro lūšnyne.
Geresnio gyvenimo viltys – po kelių dešimtmečių
■ 1,2 mlrd. gyventojų turinti Indija šiuo metu yra viena sparčiausiai ekonomiškai besivystančių valstybių pasaulyje.
■ Tačiau, Tarptautinio investicijų banko „Goldman Sachs” vertinimu,
2035 m. Indija taps trečiąja planetos šalimi (po JAV ir Kinijos) pagal
ekonominį galingumą.
■ Iki to laiko Indija turėtų tapti ir gausiausia valstybe žmonių skaičiumi – aplenkti dabartinę lyderę Kiniją, kuri gyventojų prieaugį stengiasi riboti.
■ Vidurinei klasei kol kas priklauso tik apie 5 procentus Indijos gyventojų,
o apie pusę žmonių vis dar sunkiai vargsta kaime, daugiau kaip trečdalis
jų yra beraščiai.
■ 20,5 mln. gyventojų turintis Mumbajus garsėja ne tik kaip vienas didžiausių planetos miestų, bet ir tuo, jog beveik pusė žmonių čia gyvena lūšnynuose.
■ Dharavio lūšnyne, įsikūrusiame tarptautinio oro uosto pašonėje, gyvena per milijoną žmonių ir jis yra laikomas vienu didžiausių pasaulyje.
■ Mumbajaus valdžia prieš keletą metų sugalvojo parduoti Dharavio lūšnyną nekilnojamojo turto firmoms – jos planavo gyventojus sukelti į daugiaaukščius namus, o likusią teritoriją panaudoti verslo projektams.
■ Tokiems planams pasipriešino Dharavio lūšnyno gyventojai, įkūrę streikų komitetą ir ėmę grasinti blokuoti šalia esančias traukinių vėžes bei autostradą.
■ Nenorą išsikelti į daugiaaukščius jie grindė tuo, jog tai daugeliui lūšnyno gyventojų reikštų darbo praradimą. Mat nemažai lūšnyno gyventojų pirmajame savo būsto aukšte yra įsirengę amatų dirbtuvėles.
■ Oficialiai Dharavio lūšnyne veikia 5 tūkstančiai firmų, tačiau spėjama, jog jų yra kelis kartus daugiau ir per metus čia yra pagaminama milijardo JAV dolerių vertės produkcijos.
■ Dharavio lūšnyne gaminami ne tik turistų mėgstami molio, medžio, metalo ir tekstilės suvenyrai, bet ir perdirbamos šiukšlynų atliekos, lydomas plastikas, remontuojama buities technika, siuvama, audžiama, dažoma.