Iš Brazilijos grįžę lietuviai sukūrė filmą, kuriame lietuviškai uždainavo juodaodis

Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos instituto direktorius istorikas Egidijus Aleksandravičius ekspedicijos Brazilijoje elementus galėtų pavadinti ir labai sudėtingais terminais - vizualinės kultūros, istorinės antropologijos ir kultūros istorijos.

„Vis dėlto džiazas yra tinkamesnis pavadinimas. Žinoma, jis pasiteisins, jei mūsų kūrinys kam nors patiks ir atrodys prasmingas, o ne šiaip bus priimtas kaip truputėlį trenktų vyrų bastymasis nežinia kur ir kalbėjimas nežinia ko“, - šypsojosi vienas filmo kūrėjų E.Aleksandravičius.

Praėjusį rudenį istorikas su savo bičiuliu kino menininku Henriku Gulbinu ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininku Kęstu Pikūnu buvo išvykęs į ekspediciją po egzotiškąją Braziliją, kur rinko duomenis apie čia kadaise gyvenusius lietuvių misionierius bei išsibarsčiusias lietuvių emigrantų bendruomenes.

Visą mėnesį keliavo, patyrė netikėtumų, filmavo, fiksavo ir antropologiškai tiksliai, ir meniškai, kalbino vietos gyventojus, rinko senus negatyvus ir kartu su režisieriumi Vaidu Reivyčiu viską sudėjo į šešių dalių dokumentinį filmą „Lietuvių pasaulio žemėlapiai: Brazilija“, kurį nuo rytojaus šeštadieniais ir sekmadieniais galės žiūrėti „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovai.

Šiame kontekste žodį „džiazas“ jis pritaikė neatsitiktinai. Jam filmo kūrybinis procesas, kaip ir šis muzikos stilius, - mažiausiai disciplinuotas, tačiau reikalaujantis didžiausio įsiklausymo, atsidavimo, jautrumo kito vaizduotei.

„Svarbiausias ekspedicijos uždavinys buvo užčiuopti tą paviršių, kur dar yra išbarstytų pėdsakų. Pirmiausia domino atokios vietos ir visai jau nykstantys pėdsakai“, - kalbėjo istorikas, su ekspedicija aplankęs gausiai lietuvių gyvenamą Brazilijos didmiestį San Paulą, centrines šalies teritorijas ir Paranos valstiją, Rio do Sulį, Porto Velją, greta Amazonės žiočių esantį Manauso regioną ir Resifę.

Idėja patyrinėti šį krašą nuodugniau atsirado dar prieš trejetą metų. Tada viešint Brazijoje pasaulio jaunimo kongrese E.Aleksandravičiui teko bendrauti su žinomu JAV lietuvių bendruomenės nariu kunigu Antanu Saulaičiu.

„Pasiklausę jo fantastiškų atminčių ir sentimentų Brazilijos praeičiai bei ten gyvenantiems lietuviams su Kęstu nusprendėme čia sugrįžti ir rimčiau tuo pasidomėti. Tada buvo aptarta ir būsimo kelio schema“, - sumanymo pradžią prisiminė istorikas.

Kiekvienam kelionės dalyviui rūpėjo savi interesai. E.Aleksandravičius - išeivijos tyrinėtojas, K.Pikūnas - pasaulio jaunimo telkėjas, o H.Gulbinas - profesionalus menininkas.

„Jis jautraus menininko akimis grojo pagrindine styga. Tiesa, kartais tekdavo jį kaip už skverno laikyti, kai filmuodavo ilgą interviu su blogai lietuviškai kalbančiu žmogumi, kurį sunku ir išgirsti, ir suprasti“, - aiškino E.Aleksandravičius, kuriam teko šnekėti su garsiausiu Amazonijos indėnų kalbų ir antropologijos žinovu 88 metų kunigu Kazimieru Jurgiu Bėkšta.

„Šis vienas iškiliausių išeivijos žmonių, dešimt kartų persirgęs maliarija, jau prieš trisdešimt metų buvo labiau indėnas nei žemaitis. Jo kalboje maišosi lietuvių, portugalų ir indėnų kalbų dialektai“, - įspūdžiais dalijosi istorikas.

Prie ekspedicijos dalyvių ansamblio prisidėjo ir ten gyvenantys žmonės. Vienas tokių - Audris Tatarūnas, trečios kartos lietuvis, bet vis dar kalbantis lietuviškai.

„Jis mūsų pasakojimuose dažnas herojus. Išvykų metu jis traukdavo nostalgiškas imigrantų dainas“, - prisiminė E.Aleksandravičius.

Lietuviška daina, kuri iškart atsirado „Youtube“, tapo ir viso šio pasakojimo apie Braziliją simboliu. Tik ji skambėjo ne lietuvio, o Amazonijos juodaodžio lūpose.

Kunigo ir gydytojo Aleksandro Bendoraičio misijos metu XX a. antrojoje pusėje užaugęs ir advokato specialybę įgijęs Porto Veljo miesto gyventojas grodamas gitara sudainavo „Kur teka šaltinėlis“.

„Tai buvo mėgstama A.Bendoraičio daina. Klausiau lietuvių kultūros apsuptyje gyvenusio brazilo, ką jis tada galvojo apie tokią keistą šalį Lietuvą.

Jo atsakymas net sugraudino: jūs įsivaizduokit, kokia nuostabi šalis man turėjo atrodyti tada, kai aš susitikdavau su tokios didelės širdies žmonėmis“, - jausmingomis akimirkomis dalijosi istorikas.

E.Aleksandravičiaus manymu, reikšmingiausius pėdsakus ekspedicijos dalyviai užčiuopė jau išvykdami.

Ankstyvosios lietuvių kolonijos, kurios kūrėsi XIX a. paskutiniais dešimtmečiais, jau užmirštos. Kalbant apie lietuvių emigracijos į Braziliją pradžią dažniausiai minimi 1926-1929 metai.

„Tik išskrendant pavyko prisiskambinti aptiktam 1890 metų emigracijos bangos atstovui, antros kartos Brazilijos lietuviui Dentistai Balčiūnui, kuris jau užmiršęs, iš kur kilęs. Bet su manimi kalbėjo lietuviškai“, - stebėjosi E.Aleksandravičius.

Išeivijos tyrinėtojas tikisi, kad filmas padės lietuviams jaukiau jaustis pasaulyje.

„Esame judrioji tauta. Mūsų įkalinimas į siaurus rėmus yra baudžiavinio kaimo ir sovietinių suvaržymų padarinys. Namą išardė, o mes vis tiek stovime vietoje.

Šis prisirišimas nekvepia tikruoju patriotiškumu, kuriam iš tikrųjų bastymasis po pasaulį nekenkia“, - kalbėjo istorikas.

Jis ragina stiprinti klajojančių lietuvių savimonę, kad atsidūrus kitame krašte nereiktų jaustis kaip nutrūkusioms stygoms.