Uolose iškalti antkapiai atkartodavo gyvenamųjų namų fasadus ir būdavo laikomi mirusiųjų namais. 1–3 aukštų antkapiai iškalti vientisoje uoloje. Raižytos durys, nuožulnūs stogai ir reljefiškos sąramos atspindėdavo tipišką medinio namo konstrukciją.
Gidė Rasa dūrė pirštu į vieną uolos fragmentą: „Matot? Ten aukštai, dešinėje pusėje, pavaizduotas vyras su berniuku. Tas vyras – kareivis, žuvęs karo metu, visa šeima jo liūdi.“
Kapavietės iš vidaus nelankomos, tad klausantis gidės pasakojimo viską teko įsivaizduoti: „Kapavietės viduje, tik įėjus, būdavo paguldyta tokia akmeninė plokštė, o šalia – lentynėlės. Kai žmogus mirdavo, ant tos plokštės padėdavo kūną ir kapavietę uždengdavo. Po metų atidarydavo, surinkdavo likučius ir sudėdavo juos ant lentynėlių. Tuomet kapavietė jau būdavo paruošta kitam laidojimui.
Dar būdavo tokia tradicija, kad likiečių moterys kaupdavo savo ašaras, t. y. verkdavo į molines stiklinaites arba ąsotėlius. Kuo daugiau priverkta, tuo mylimesnis ir populiaresnis miręs žmogus. Dėl to turtingieji samdydavosi kaimo moteris, kad kuo daugiau priverktų.
Kuo aukščiau – tuo brangesnė kapavietė, tuo turtingesnis žmogus palaidotas. Žmonės tikėjo, kad kuo aukščiau palaidotas kūnas, tuo greičiau siela pakyla į dangų.“
Visai šalia kapaviečių įkurtas graikų-romėnų teatras. Užlipome iki jo viršaus, nuo ten ir kapavietės geriau matyti. O gidė atskleidė įdomų faktą: „Ar žinote, ką reiškia žodis „tragedija? Ožių bliovimas. Per vieną iš pirmųjų spektaklių vyrai vaidino ožius. Jie stovėjo ant kojūkų, užsimetę ožių kailius ant savęs, turėjo ir ragus. Šis spektaklis buvo pavadintas tragedija.“
Miros teatras nepaprastai puikiai išsilaikęs. Net ir šiandien čia vyksta festivaliai, turkiškos imtynės, įvairūs koncertai. Šis teatras gali talpinti apie 10 tūkst. žmonių.