Atostogaudamas Karibų jūros pakrantėje poilsį jis suderino ir su darbu – dalį laiko Jurijus skyrė baleto pamokoms, jas vedė vietiniams Margaritos gyventojams. „Dažniausiai kur nors ištrūkti pavyksta tik darbo reikalais. Džiaugiuosi galėdamas suderinti veiklą su dėmesiu šeimai. Tai buvo kelionė, kurioje ekstremalių dalykų nebuvo, tiesiog mėgavomės gyvenimo malonumais“, – pasakoja vyras.
Choreografas Margaritos saloje nebe naujokas – ten jis darbo reikalais keliavo jau trečią kartą. Anksčiau su kolegomis šioje saloje yra tekę statyti konkursinius šokio spektaklius, vesti seminarus, mokyti choreografijos judesių, o šįkart jis vedė klasikinio baleto pamokas vietiniams šokėjams.
„Mane labai nustebino, kad Margaritos saloje tiek daug jaunų žmonių, ypač vaikinų, kurie susidomėję baletu. Priešingai nei Lietuvoje, čia jie labai domisi gilias šaknis turinčiu šokiu, daug į tai investuoja“, – sako J. Smoriginas. Pasak jo, šokėjai net savo puantus sudėvi taip, kad lieka tik medžiagos gabalėlis. „Ten jaučiamas labai didelis atsidavimas. Lietuvoje tokios meilės baletui nėra“, – svarsto baleto meistras.
Choreografas džiaugėsi, kad Venesuelos gyventojai liko patenkinti jo darbu. „Kai gaunu įvertinimą, jaučiuosi reikalingas. Smagu, kad žmonės mane vertintų, kad jiems patikčiau. Lietuvoje tą sunku pajausti, būna atvejų, kai net pažįstami nesisveikina“, – atvirauja J. Smoriginas. Šiuo metu jis svarsto apie galimybę kitais metais tokią kelionę pakartoti. „Gavau pasiūlymą Margaritoje pastatyti vaikišką spektaklį, todėl greičiausiai kitą žiemą taip pat išvyksiu“, – šypsosi jis.
Šokių pamokos J. Smoriginui buvo kiek neįprastos. Prancūzų kalba laisvai kalbantis J. Smoriginas gavo iššūkį – pamokas vesti ispanų kalba. „Šios kalbos tarpusavyje labai giminingos, tačiau iš pradžių persiorientuoti buvo sudėtinga“, – sako šokėjas. Jurijus atskleidžia, kad pirmas savaites jam talkino ispaniškai mokanti žmona, tačiau vėliau – pramoko ir pats. „Vakarais mokiausi, studijavau – tokiose situacijose esi priverstas išmokti“, – teigia jis.
Viešėdamas Karibų jūros pakrantėje J. Smoriginas jautėsi tarsi rojuje. „Čia tokia nuostabi gamta!“ – džiaugsmingų emocijų neslepia Jurijus. Vyras patikina, kad kartais tie gamtos stebuklai gali ne juokais išgąsdinti. „Sykį išėję iš viešbučio pamatėme prie vartelių gulintį susirangiusį smauglį. Aš iš smalsumo išsitraukiau kamerą ir bandžiau priėjęs arčiau jį nufilmuoti, tačiau taip drebėjo rankos, kad tame vaizdo įraše nelabai tas smauglys ir matyti“, – juokėsi adrenalino kupiną situaciją prisiminęs J. Smoriginas.
Pasak jo, saloje labai daug paukščių. „Pakeli akis ir matai – flamingai, žuvaujantys pelikanai – tai daro įspūdį, – sako jis ir nusijuokia. – Priešingai nei ant tako sutraiškyta varlė, dydžiu prilygstanti pusei lagamino.“ J. Smoriginas džiaugiasi į pietus išvykęs pačiu laiku: kai Lietuvoje buvo rekordiniai šalčiai, jis mėgavosi kaitinančia šiluma: naktį saloje būdavo 28, dieną – 32 laipsniai karščio. „Šiemet praleidau žiemą“, – šypsosi jis.
Venesuela vyro akimis – gili pasaulio provincija, kurioje laikas tarsi sustoja. „Margaritoje daug kontrastų – vienur stovi išpuošti rūmai, kitur žmonės gyvena lūšnelėse. Tačiau visi šypsosi, visi laimingi“, – sako šokėjas. Jo manymu, lietuviams ten turėtų patikti vien dėl degalų kainų – benzinas, palyginti su jo kainomis Lietuvoje, kainuoja centus. Jis taip pat pastebi, kad aklai tikint vietiniais gyventojais, skaičiuojant pinigus, galima ir apsigauti. „Vienur jie dolerius keičia santykiu 1:4, kitur – 1:10, todėl svarbu išlikti budriam“, – sako jis. J. Smoriginas su šeima susipažino ir su vietine virtuve, paragavo gardžių patiekalų. „Mano sūnus – virtuvės šefas, jis paruošė moliuskų, valgėme šviežio tuno“, – įspūdžiais dalijasi jis.
Paklaustas, ką spėjo nusipirkti ir ką parsivežė iš kelionės, net negalvodamas atsako: „Išpuošiau žmoną įvairiausių spalvų ir dydžių perlais!“ J. Smoriginas sako, kad perlai – Margaritos salos vizitinė kortelė, todėl jų pirko tikrai daug: ir žmonai, ir giminaičiams, ir draugams. „Keičiasi ir perlų mados, tačiau mano artimieji bus madingi“, – patikina šokėjas. Taip pat jo lagaminą papildė nebrangiai įsigyti alkoholiniai gėrimai – jis parsivežė ne vieną butelį viskio ir romo. „Jaučiuosi labai atsigavęs, todėl dabar galėsiu kibti į darbus su naujomis jėgomis“, – šypsosi J. Smoriginas.