„Mano kelionės įspūdžiai labai įvairūs“, – pokalbį atsidusęs pradeda O. Koršunovas. Pasakodamas apie viešnagę Atėnuose režisierius nevengia paminėti, kad šioje šalyje gausu kontrastų. Pasak jo, Graikija – nevienalytė: pakilus į kalną ir žiūrint į jį iš viršaus atsiveria pasakiško grožio šviesaus miesto peizažas, tačiau nusileidus ir pasivaikščiojus po gatves pasimato kita šalies pusė. Kaip jis sako – „patenki į visišką jovalą“. „Gatvėse daugybė streikuotojų, pasiruošusių ne prasčiau už apsiginklavusius policininkus: su dujokaukėmis, „Molotovo“ kokteiliais, akmenimis. Skaudu žiūrėti, kaip jie patys griauna savo valstybę", - sako O. Koršunovas.
Režisierius prisimena, kad ir jam pačiam nepavyko išvengti riaušių, po kurių miesto vaizdas atrodė kraupiai: išdaužytos vitrinos, sudegintas kino teatras, gatvėse besimėtančios marmurinės galvos – tai tik dalis vandalizmo pasekmių, kurias jam teko išvysti savo akimis.
Didžiausią įspūdį Atėnuose O. Koršunovui paliko vietos, kuriose retai kada lankosi turistai. Viena jų – nuo XIX amžiaus išlikusi užeiga. Jos savininkas režisierių nusivedė į rūsį, o ten – pilnos statinės recinos (specifinis Graikijoje populiarus vynas su sakų prieskoniu - aut. past.). „Šeimininkas viską aprodo, atidaro vieną statinę, kitą, duoda pauostyti, paragauti. O kai išsirenki ir jau laikas atnešti sąskaitą – ją išrašo ant servetėlės“, – įspūdžiais dalijasi jis. Taip yra dėl to, kad žmonės per daug nesuka galvos ir orientuojasi ne į detales, bet į tai, dėl ko jie visa tai daro. Pasak režisieriaus, šeimininkui svarbiausia – ar vynas, kurį jis spaudžia – bus vykęs ir patiks jo svečiams.
Pietietiškas mentalitetas
Pasak O. Koršunovo, graikai moka linksmintis, čia visur skamba muzika ir šokami nacionaliniai šokiai, į kuriuos įtraukiami ir vaikai, ir jaunimas, ir vyresnio amžiaus žmonės. Režisierius prisiminė, kaip viename vakarėlyje jis išvydo moterį, kuri šokdama stengėsi, kad nenukristų jai ant galvos uždėta vyno taurė. „Graikai vertina savo istoriją, tapatybę bei jaučia stiprų savo giminystės ryšį. Tai daro įspūdį“, – šypsosi jis.
Graikijoje, priešingai nei Lietuvoje, – labai didelė imigracija. Čia gyvena labai daug imigrantų iš Afrikos, kurie miesto socialiniam ir kultūriniam gyvenimui įpučia daugiau spalvų. Apskritai graikai, anot režisieriaus, yra labai šilti ir be galo vaišingi žmonės, tačiau pietietiškas jų būdas lietuviams ne visuomet priimtinas. „Jie gyvena šia diena ir nesuka galvos, kas bus rytoj. Su jais sunku ką nors susitarti, dažnai bendraujant daug kas nutylima, todėl sunku suprasti, ką jie iš tikro mano, – pasakoja režisierius ir išduoda, kad spektaklio, dėl kurio ir vyko į Graikiją, taip ir nepabaigė statyti. – Tikiuosi, viską išspręsime. Kol kas jie vis atidėlioja, tačiau tikrųjų priežasčių neatskleidžia.“
Paslaptinga vieta
„Atėnuose kartais eidamas tiesiu taku gali patekti į įvairias neįtikėtinai įdomias vietas“, – šypsosi O. Koršunovas. Jis prisimena, kaip su kompanija nuvyko prie didžiulio ežero kalnuose. „Mus apsupo kažkokia ypatinga aura. Stovėjome prie uolų, ant kurių iki šių dienų yra išlikusios XI–XII amžiaus freskos, uolose – kadaise buvo įkurti vienuolynai. Tai – Graikijos ortodoksų centras“, – sako režisierius. Pasak jo šioje unikalioje vietoje ištisus metus būna sniego, kasdien kaupiasi audros debesys, dažnai žaibuoja. „Oras keičiasi kiekvieną sekundę, tačiau freskos iki šiol kuo geriausiai išsilaikė. Įdomu tai, kad mokslininkai iki šių dienų negali paaiškinti šios anomalijos ir išsiaiškinti dažų sudėties“, – stebisi jis.
Ežero pakrantėje veisiasi didžiulė populiacija pelikanų. Kaip sako O. Koršunovas, tai tam tikra jų rūšis, kurių sparnų ilgis siekia net kelis metrus. „Vakarop jie perskrenda iš vieno ežero į kitą. Vaizdas, kai jie savo galingais sparnais skrenda saulėlydžio fone, užburia“, – sako jis.
Akropolio aura
Per viešnagę Graikijoje O. Koršunovas stengėsi atrasti laiko meditacijai ir apmąstymams. Pro viešbučio, kuriame gyveno, langus režisierius kasdien matydavo didingą Akropolį, vakarais eidavo pasivaikščioti, aplankydavo apylinkes. Pasak jo, Akropolis – fantastiška vieta, turinti labai stiprią aurą. „Man, kaip teatro žmogui, ji tampa dar ypatingesnė, kai suprantu, kad vaikštau po tas vietas, kur vyko pirmieji teatro festivaliai, buvo statomos pirmosios graikų dramos, pastatytos mūzų šventyklos, kai matau, kur nusinuodijo Sokratas", – prisiminimais dalijasi vyras ir sako, kad gyvendamas Atėnuose daug mąstė apie teatro prigimtį, jo reikšmę ir ateities perspektyvas.
Akropolis nuo senų laikų vadintas miesto traukos centru. Čia vykdavo spektakliai, kurie taip giliai įsiskverbdavo į žmonių pasąmonę, kad nesunkiai gebėdavo pakeisti jų pasaulėžiūrą ar net politinę šalies situaciją. „Dabar teatras tokios funkcijos nebeatlieka. Žmonės pamiršta tikrąją teatro funkciją. Nuo senų laikų spektakliuose visi ieškodavo atsakymų į būties klausimus, dabar dauguma ateina papramogauti ir iš teatro tikisi šou, – sako jis.
Režisierių liūdina, jog tikro teatro tradicijos blanksta, o žiūrovų požiūris tampa vis labiau vartotojiškas. "Vis pagalvoju, kaip ciniška buvo taip sukomercinti šventovę. Ar tai reiškia, kad žmonėms pagrindine vertybe tapo pirkimas-pardavimas?", - retoriškai klausia O. Koršunovas.
Nepaisant to, režisierius tiki, kad jeigu per tūkstančius metų teatras neišnyko – neišnyks ir vėliau.