Jis, mokytas, daug knygų per gyvenimą perskaitęs brandaus amžiaus uolus musulmonas, tik giliai atsiduso ir pripažino, kad pasakų tradicija jo gimtojoje šalyje nyksta.
Nors ir šiomis dienomis vis dar esti berberų senolių, kurie įsitikinę, kad modernus švietimas bukina protą, nes rašant ir skaitant vaizduotė taip puikiai nedirba, o ir atmintis ne taip gerai lavinama, kaip tik klausantis arba sekant įstabias pasakas ir visas smulkmenas įsidėmint be jokių papildomų priemonių – vien sutelkus dėmesį.
Taigi, visos kelionės metu taip ir teko vaikytis tariamų pasakų šešėlius. Bet šios paieškos, kaip jau iš pat pradžių pasijuto, nebuvo visiškai bergždžios.
Per jas paaiškėjo, kad marokiečiai – ne tokie godūs siaubūnai ir sukčiai, kaip apie tai teko skaityti turizmo giduose ir klausytis jau ten buvusių keliautojų įspūdžių. Esą ten miestuose tiesiog knibžda turisto pinigą kelių kilometrų spindulio atstumu užuodžiantys tipeliai, kurie tik ir laukia, kad ko nors jų pasiteirautum ar paprašytum parodyti kelią, tada akiplėšiškai reikalaus šlamančiųjų.
Žinoma, buvusioje Marakešo galvų kapojimo ir kabinimo aikštėje Jamaa el Fna (Džema el Efna) verčiau nė nežiūrėti ir net nemėginti fotografuoti vakarais siautėjančių muzikantų, pilvo šokėjų, gyvačių užkalbėtojų ir kerėtojų arba reikia iškart būti paruošus pametėti jiems dirhamų, nes kitaip teks išklausyti keiksmų pliūpsnio „fuck your mother, fuck your sister!..“ arba dėti į kojas kuo toliau, kad kaulytojai neišūžtų ir neišzirztų turistaujančios galvos.
Bet tai šių įkyruolių darbas, ir jei jau atėjai pažioplinėti ir pasigrožėti arabiškais triukais, tai būk mielas – susimokėk.
O paprasti praeiviai – malonūs, svetingi ir tikrai neturi primityvių kėslų. Tiesą sakant, net gėda pasidaro prisiminus, kaip iš pradžių sukosi nerimastingos mintys, kiek pakeliui į Kotubijos mečetę sutiktas Azizas išplėš už tai, kad pirmą kartą raudonojo miesto (toks Marakešo epitetas) žemę minančioms atvykėliams ne tik nurodė kryptį link aikštės ir medinos, bet dar ir leidosi kamantinėjamas apie tas ramybės neduodančias Maroko pasakas, islamą...
Tačiau jau netrukus tapo aišku, kad jis būtų įsižeidęs, jei jam už pasakojimus ir gidavimą būtume mėginę įbrukti monetų ar banknotų. Ir tokių geranoriškų miestiečių kaip tasai Azizas teko sutikti ne vieną.
Tarp kitko, net prekeiviai Maroke ne tokie įžūlūs ir agresyvūs kaip kai kurių kitų arabų kraštų turgų ir krautuvėlių vyriokai. Bet derybos – neišvengiamos.
Keliauti įpratusių tautiečių tikrai nereikia mokyti šio reikalo subtilybių: visą pasaulį skersai išilgai išmaišę, tolimiausiuose kampeliuose ir priekampiuose pabuvę keliautojai žino, kad nereikia išsigąsti puikiai įvaldžiusių vaidybos meną, atskiestą azijietiško įkalbinėjimo įgūdžiais, prekeivių, o verčiau temperamentingai derėtis su jais iki paskutinio prakaito lašo, kol kaina kris bent per pusę.
Tad jei jau stabtelėjome marokiečių prekyvietėse, panardykime tarp jų.
Akį patraukia jau kažkur labai daug sykių matyti papuošalai. Vienas jų jau kabo ant kaklo. Lygiai tokiais pat masyviais karoliais, žiedais, apyrankėmis, auskarais, taip pat šioms iš plastmasės ir metalo suvertoms brangenybėms laikyti skirtomis skrynelėmis, akinių dėklais, piniginėmis, veidrodžiais užversti prekystaliai Kinijos turguose.
Apsvaigus nuo tokio niekučių margumyno nesunku susipainioti, kur esi – ar kur nors, tarkim, Kinijos Sianio miesto senajame musulmonų kvartale, ar vis dėlto – Marakešo medinoje.
Iš Kinijos, o ne iš arabų pasakų į Šiaurės Afriką, į masinę prekybą, atkeliauja net Muko ar Aladino šlepetės. Tradicinis marokiečių apavas – įsispiriami laiveliai smailais, kiek užsirietusiais į viršų galais vadinami „baboush“. Maroko meistrai juos anksčiau siūdavo iš ožio odos.
Jei įkrisite į spalvingų šlepečių krūvą, jomis mėtysitės kaip rudeniniais lapais ir niekaip nuo jų neatsiplėšite, kol bent vienos poros nepaimsite lauktuvių artimiesiems, verčiau ieškokite apsiūtais – ne klijuotais – padais laivelių. Ir išsirinkę nepamirškite pasimatuoti, kad nepapultų ne klaikiai, o tik šiek tiek nepatogūs babūšai...
Į arabiškos pasakos lauktuvių komplektą ypač verta įtraukti kilimus. Kas jau kas, bet kilimai atsiranda Maroke, daugiausia – Feze, viduramžių dvasioje užsikonservavusiame mieste. Marokietiški kilimai daugiausia audžiami iš kaktuso šilko, kupranugario odos. Šie kokybiški ir estetiški gaminiai pasklinda po visą šalį.
Viename prekybos taške rasti du visiškai vienodus kilimus – neįmanoma. Arba tai būtų sunki užduotis. Iššūkiu tampa ir pats rinkimosi procesas. Kilimų tekstūros, dydžių ir raštų įvairovė glumina arba suparalyžiuoja kaip gyvatė savo grobį. Išmeta tau ant žemės penkiasdešimt kilimų ir išsirink gražiausią ir tinkamiausią kad gudrus!
Panašūs pojūčiai užvaldo ir užklydus į kokį nors užkampį, kur čia pat, prieš akis, audžiamos skaros, šaliai, antklodės ar irgi vietoje rauginamos ir dažomos odos.
Kaip Maroką primenantys suvenyrai dėmesio verti ir keraminiai indai, šviestuvai, mozaikos, alebastro figūrėlės.
Tačiau svorio ir talpos požiūriu kiek praktiškesni – natūralūs argano produktai. Argano medis auga tik vienoje pasaulio vietoje – pietvakarių Maroke.
Iš argano vaisiaus išspaudžiamas aliejus itin vertinamas kulinarijoje. Jis pilamas ant daržovių, iš jo gaminami padažai ir riebus džemas. O gurmanai mėgsta vieni prieš kitus pūstis ir būtinai pasigirti ragavę nesočiųjų riebiųjų rūgščių kupino argano aliejaus.
Daug kur jis laikomas prabangos preke, ne veltui vadinamas baltuoju Maroko auksu. Retas jis ir dėl to, kad dar visai neseniai iš Dievo žemės išvis nebuvo eksportuojamas.
Argano aliejus naudojamas ir gydymo tikslais. Vietiniai sako, jog jis gerai ypač tiems, kas skundžiasi per dideliu cholesterolio kiekiu kraujyje. O maišytas su arnikos aliejumi kaip tepalas tinka gydyti reumatą.
Solidų vardą pasaulyje pelnė ir iš argano gaminama kosmetika. Tiesa, ja besižavint, reikėtų prisiminti kelionėse po Aziją taikomą taisyklę: verčiau atsispirti gėrybėms, kad ir kaip jos būtų gražiai ir subtiliai įpakuotos, siūlomoms pakelės fabrikėliuose ir muziejuose, į kuriuos jus atvežė gidai ar vairuotojai. Nes tos pačios grožybės ir subtilybės kur kas pigesnės paprastuose turgeliuose ir senamiesčio krautuvėlėse.
Taigi, ir pamaklinėkime po Marakešo mediną (iš arabų k. išvertus – senamiestis), išraižytą siaurų gatvių ir gatvelių, pasibaigiančių plika rausva siena arba nuvedančių į skliautinėmis arkomis apgaubtus, ryškiomis mozaikomis išpuoštus uždarus kiemelius su sodais, vadinamus rijadais.
Medinoje pasiklysti ir lengva, ir žavu. Net pravartu. Nes nutolus nuo turistų spiečių ir ieškant išėjimo iš tik čiabuviams suprantamo ir įsimenamo labirinto vingių, atsiveria grynakraujis vietos gyvenimas.
Aikštė, jos pakraščiai, senamiesčio prieigos – vietinių ir atvykėlių, prekeivių ir jų aukų maišalynė, o medinos giluma – tarsi praretėjęs ir nuogas Marokas. Geriausia vieta išskaityti vietinių mintis, papročius ir įpročius.
Į akis krinta tradicinė, šimtmečiais nesikeičianti žmonių apranga. Vyrai daugiausia dėvi dželabas – ilgus apsiaustus su kapišonais. Į plačias ilgas suknias, šilkinius kaftanus, kuriuos pastaruoju metu masinėje gamyboje ir prekyboje keičia paprasčiausia sintetika, įsisupusių dailiosios lyties atstovių veidus dengia hidžabai, nikabai, čadros, priklausomai nuo jų pamaldumo ir statuso. Tai dažniausiai nieko bendra neturi su Vakaruose paskleistais kliedesiais, neva musulmonių šydai atskleidžia, iki kokio lygio jos yra vyrų užspaustos, ujamos ir niekinamos.
Norite vietiniams įtikti ir pelnyti jų draugystę – sveikinkitės arabiškai, kaip įprasta musulmonų pasaulyje: „As-salam wa alaikum“. Taip žmonėms palinkima, kad juos lydėtų ramybė.
Išties – saulės įkaitintoje medinoje kasdienybė lėtesnė, ramesnė, ne tokia judri kaip už jos ribų. Jei epizodiškai ir prasiaučia kokie nesusipratimai ar stresas, tai nebent dėl karutį tempiančio užsispyrėlio asilo, kuris vos įsispraudžia į siaurą gatvelę, o joje nusprendęs parodyti charakterį, sustabdo pėsčiųjų eismą ir susidaro kamštis.
Tada pratrūksta susierzinęs asilo šeimininkas – parėkauja, pašvilpauja, o kanopiniui pajudėjus, nurimsta, žmonės akimirksniu išsisklaido ir vėl įsivyrauja vidinė tvarka.
Tiesa, tik ją mums, europiečiams atvykėliams, kartkartėmis dar sudrumsčia smirdalai, prie kurių nesame įpratę, nebent būtų jau visai atbukusi uoslė po kelionių į Indiją.
Nuo vėjo atnešto tvaiko gali ir suvimdyti. Mat tie marokiečiai, kurie nei tradicinio gyvenimo būdo, nei buities dar neišmainė į šiuolaikinius patogumus, šaldytuvų namie nelaiko. Mėsos, žuvies liekanos pasmerktos švinkti ir pūti.
Ne veltui rytiečiai nuo senų laikų linkę mėsą pagardinti aštriais prieskoniais. Aštrumai reikalingi ne tik skoniui sustiprinti. Tai ir ne tik profilaktinė priemonė ar vaistas nuo anginos ir bėgančio liulio. Aštrūs prieskoniai padeda numušti tik pradėjusios gesti mėsos dvoką. Bet nerimauti nereikėtų – švinkenos Maroko restoranų nepasiekia.
Vis dėlto nurungia malonūs šviežių prieskonių, gėlių ir gydomųjų žolių aromatai, į lauką prasiskverbiantys pro langus, duris ir plyšius. Aitriausi jie krautuvėlėse, kur prekiaujama tradicinėje Rytų medicinoje plačiai naudojamomis vaistažolėmis. Maroke ypač gausu žolinių tepalų lūpų pūslelinei, slogai, alerginėms odos ligoms gydyti, kvapų nuo astmos.
Tad ir kosmetinės priemonės dažnai turi terapinį poveikį. Pas mus taip madingi ekologiški produktai – ekologiški, matyt, tik dėl išpūstos kainos – tikrai negalėtų konkuruoti su natūralia, iš gamtos gėrybių Magrebe pagaminta kosmetika.
Alyvuogių muilai, migdolų aliejai ir kremai, rožių žiedlapių dušo geliai bei šampūnai – tiesiog stebuklingi: atjaunina bene dešimčia metų! Jei rimtai, jų kvapai tokie svaiginantys, o masė tokia švelni, kad traukte traukia prie pavargusios odos.
Ten, kur stiprūs kvapai, – stiprūs ir skoniai. Tad pats laikas įlįsti ir į marokiečių virtuvę. Su draugais pastebėjome, kad Maroke karštieji patiekalai būna riebūs, prieskoniai ir pagardai – itin aitrūs arba aštrūs, o desertai, meduje mirkyti džiovinti vaisai – labai saldūs. Taigi, tai tinkama šalis juslėms tenkinti, degustuoti.
Tradicinis marokietiškas patiekalas, kurio yra visur ir bet kur, – tadžinas. Tai mėsos ir daržovių troškinys, ruošiamas ant ugnies moliniame inde. Itin vyriškas, sotus patiekalas. Ir gaminimo būdais, ir net patiekimu labai primena čenachą. Tik prieskoniai smarkiai skiriasi. O ir porcijos tadžino būna didelės. Pas mus restoranuose tiek pat būtų padalyta dviem trims asmenims.
Patys marokiečiai, būdami musulmonais, tradiciškai tadžiną gaminasi iš avienos. Bet restoranuose ir užeigose siūlomas ir vištienos tadžinas, taip pat jautienos kukulių troškinys.
Visada galima tikėtis, kad su tadžinu patiekiamos daržovės, alyvuogės bus šviežios. Kaip, beje, ir duona. Ji kepama specialiose krosnyse, o ant stalo atkeliauja dar garuojanti.
Jei jis apkrautas vien vietinės virtuvės delikatesais, tuomet vietos turėtų atsirasti ir kuskusui. Tai tradicinis Šiaurės Afrikos šalių patiekalas iš kviečių.
Kuskusas dažniausiai gaminamas iš manų kruopų, bet jos nė kiek nepanašios į mums vaikystę primenančią manų košę, nes patiekiamos labai birios. Kuskusui kruopos verdamos specialiame puode ant garų, kylančių iš apatinio indo, kuriame troškinamas pagrindinis patiekalas.
Kuskusu tinka pasiskaninti tadžiną. Su kuskusu įprasta sumaišyti daržoves, į jį gali būti įberiamos razinos, riešutai. Būna kuskuso desertas su cukrumi, cinamonu ar medumi, vietinių jis vadinamas „sfuf“.
Vien prisiminus sočius, riebius marokietiškus pietus ir saldumynus, pradeda troškinti, o prieš akis iškyla apelsinų kalnų vaizdai. Maroko miestuose ant kiekvieno kampo spaudžiamos šviežios apelsinų sultys – tai bene populiariausias gaivinantis gėrimas.
O iš karštųjų joks negali prilygti mėtų arbatai. Tik prieš mėgaujantis reikia nusiteikti, kad ji bus nežmoniškai saldi. Jei paprašysite be cukraus, jūsų nesupras. Nebent apsilankysite europiečių įnoriams pritaikytoje kavinėje – tada jums prie mėtų arbatos stiklinės cukraus gabalėlių atneš atskirai. Bet ir sumokėsite dvigubai.
Mėtų arbata Maroke ir gaivina, ir vėsina, ir, galima sakyti, suartina. Ja įprasta vaišinti svečius ir tokiu būdu rodyti svetingumą. Mėtų arbatos pasiūloma naujiems viešbučių gyventojams, užklydėliams. Ji dažnai atsiranda ant stalo ir krautuvėlėse, kad atvėsintų įkaitusias prekybines derybas.
Bet ir kavos mėgėjai Maroke nepražūsta. Ypač maloniai prie gomurio priglunda ir tonizuoja vadinamoji „cafe noir“. Šią stiprią juodą kavą, paprastai patiekiamą mažose stiklinaitėse, nepriekaištingai gaminti vietinius išmokė kolonistai prancūzai.
Buvusią Prancūzijos ir Ispanijos koloniją – Maroką pamilę hipiai juslių puotą čia užbaigtų uždraustu „kifo“ dūmu. „Kayf“ arabų kalba reiškia malonumą. Rifo kalnų regione gausiai auginamas hašišas. Šešėliniais keliais juo aprūpinama Europa.
Bet verčiau pasimėgauti kur kas sveikesniu, tikru malonumu, kuris tarsi išganymas laukia pirtyje, vadinamoje hamamu.
Tiesa, gudriai medinoje pasislėpę hamamai, į kuriuos vaikšto vietiniai, ir užsienio turistams skirti hamamai skiriasi ne tik kainomis, bet ir aplinka. Bene dešimčia kartų pigesni miestiečių hamamai nepatraukia nei akies, nei nosies, net iškaba ant durų vos įmatoma. Pirtinimasis ir prausimasis ten, kaip sakoma, praeina be ceremonijų. Nepaisant to, jautiesi kaip naujai gimęs.
Išlepusiems, pinigais besisklaidantiems atvykėliams iš svetur įrengti hamamai labiau primena ne viešąsias pirtis, o viešnamius. Antai tamsiame tarpduryje išnyra administratorė, panašesnė į prostitutę nei į Alacho dukrą: laku garbanas išsipurškusi kiaunė dėvi palaidinę su gilia iškirpte ir aptemptą mini sijoną.
Kaukšėdama blizgančiais aukštakulniais lydi ji mus į brandaus vyno spalvoje ir smilkalų aromate skendintį priimamąjį. Apsiuosčiusi, apsižvalgiusi iš po darbinio stalo-baro vogčiomis išsitraukia tualeto gaiviklį ir papurškia, kad kvapas būtų dar stipresnis.
O kad galutinai maloniai nusiteiktume grožio seansui, į kurį įeina visas paslaugų komplektas, paleidžia relaksacinę muzikėlę, kokia paprastai skamba viešbučių fojė ir liftuose, kaip, pavyzdžiui, supaprastintos Kenny G melodijos.
Galų gale atsiduriame kabinose už paslaptingos užsklandos, kur pasitinka aklina tamsa ir masažuotojos. Kai pavargusios pėdos ištepamos aliejumi ir kiekvienas kojos pirštas išgyvena atgimimą, o kulnas tampa minkštas ir švelnus it kūdikio odelė, pašaipa ir skepsis dėl viešnamį primenančio hamamo kažkur nuslenka ir užleidžia vietą palaimai.
Jau nebesvarbu, kaip ten tas specialiai užsieniečiams įrengtas hamamas atrodo. Svarbu, kad po to tokiomis lengvomis kojomis net nepadoru eiti – reikia skristi. Į pirtelę. O joje laukia prausykla. Kūnas taip negailestingai, šiurkščiai ištrinamas ir iššveičiamas, kad gali pasijusti papuolęs tarsi į kokią skaistyklą.
„Cha cha cha, dabar į oro uostą vyksite visi švarūs“, – išsišiepusios mus, palengvėjusius ir apsiraminusius keliautojus, išlydi angliškai kalbančios hamamo moterys.
Po pusantros valandos trukusių procedūrų jausmas toks, tarsi turėjai galimybę pabūti kažkur ant rojaus pakraščio. Žodžiu, ne gyvenimas, o pasaka!