Prisiekusiam nuotykių ieškotojui sunku įsivaizduoti geresnę vietą šventei nei laukinių žvėrių valdose laukiniuose kalnuose, kur Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – kovo 11-ąją – suplevėsavo trispalvė.
Septyni lietuviai ir trys jų bendraminčiai rusai tądien sniego motociklais pasiekė Iremelio (1589 metrai) viršūnę ir sutiko alpinistų grupę, kurioje buvo ir keturi keliautojai iš Lietuvos.
Žygio sumanytojas panevėžietis 37 metų Audrius Sutkus kovo 11-ąją taip paminėjo antrąkart – ir 2010-aisiais sniego motociklu jis davėsi po Uralo kalnus, o išvykdamas į juos taip pat nepamiršo Lietuvos trispalvės.
Teko net irtis vandeniu
Šiltų drabužių ir kitų ekstremaliam žygiui būtinų rakandų prikrautu mažuoju autobusu išvažiavo septyniese. Visi – užkietėję bekelių ieškotojai. Tačiau bekelės, kaip ir jas įveikti sugebančios transporto priemonės, būna skirtingos. Skiriasi ir jose pasitinkantys iššūkiai.
Sniego motociklai, kuriais važinėjama apsnigtais Lietuvos laukais ir sniego motociklai, galintys įveikti Uralo įkalnes – taip pat skirtingi.
Urale važiuojama motociklais, kurių vikšras 60 cm pločio (Lietuvoje užtenka ir 25 cm), jis turi lėtintuvą. Keisdamas kryptį tokio paprastai nepasuksi – važiuojant per pusantro metro pusnis į paprastą suktelėjimą vairas nereaguoja: jį reikia laužti visu svoriu ir tiesiog perversti motociklą.
„Jėgų prireikė išties daug, – neslėpė A.Sutkus. – Per vakarienę pusė grupės galvodavo tik apie miegą. Greitai užkąsdavome, atsigerdavome arbatos, ir – miegoti. Niekas ilgiau nevakarodavo. Skaudėdavo visą kūną, nes vairuojant dirbdavo visi raumenys“.
Net patyrusiems vairuotojams – o į žygį leidosi tik tokie, kurie daugybę metų važinėja ten, kur nėra jokio kelio – išmokti valdyti sniego motociklą reikia bent kelių dienų.
Dar ir dėl to, kad Uralo sniegynuose patiems tenka skintis kelią tarp šakų, uolų, per vandenį, nuolat kilti ir vėl leistis.
Irtis vandeniu prireikė dažnai. Dešimties motociklų kolonoje pirmasis „mindavo“ kelią, bet šiam pralėkus užšalusia upės vaga, atsiverdavo properšos. Iš paskos skriejantis motociklas ieškodavo apvažiavimo, trečiasis – irgi. Tačiau galiniai jau šokinėdavo per lyčių tramplinus ar atsidurdavo vandenyje.
Sniego motociklai vandeniu važiuoja be problemų – svarbu tik išlaikyti pakankamą greitį. Jei motociklas imtų skęsti, jį ištraukti nebūtų jokių galimybių – jis ir per sunkus, ir per šalta.
Kartą motociklo viena slidė palindo po lytimi ir jį paguldė. Tiesa, ten buvo negilu, bet kojos vis tiek sušlapo.
Kai kurie keliautojai kalnuose išsimaudė ir savo noru. Kai lauke – penkiolika šalčio, krioklyje, tvirtina vietiniai, ir žiemą, ir vasarą – keturi šilumos.
„Tačiau išlipus tikrai nekas, – juokėsi A.Sutkus. – Labiausiai šąla kojos, todėl iškart ieškai kojinių“.
Rankos šalo prie metalo
Dienomis nuotykių ieškotojus lydėjo 10-15 laipsnių šaltis, naktimis termometro stulpelis krisdavo ir žemiau trisdešimties.
„Bet važiuojant nebuvo šalta, – patikino Audrius, – nes vairuojant kūnas visą laiką dirba. Tik sėdynė nuo sniego buvo nuolat šlapia“.
Šalčiausia būdavo sustojus dėl remonto. „Utility“ klasės motociklų techniniai sprendimai nesudėtingi – kaip traktoriaus: varikliai be elektronikos, nesunkiai tvarkomi ir karbiuratoriai.
Dažniausiai gedo kuro padavimo sistema. Tam įtakos turėjo ir rusiškas benzinas – su juo į karbiuratorių patekdavo ir vanduo, todėl motociklai neužsivesdavo arba variklis gesdavo.
Bėdų kildavo ir dėl to, kad sniegas paslėpdavo kelmus, šakas, akmenis, todėl lekiant dideliu greičiu (į kai kurias įkalnes lėtai neįvažiuosi) kentėdavo traukės. Atsitrenkus į kliūtį ir lūžus traukei, motociklas skriedavo į vieną pusę, vairuotojas – į kitą.
Jei važiuodamas per akmenį stuktelėjai į slenkstį, ant kurio pritvirtintas radiatorius, išbėgo aušinimo skystis, į radiatorių pripylei vandens, naktį miegojai, neužvedei ir nesušildei variklio, vanduo užšalo ir vėl – problemos.
„Vos atsirasdavo gedimas, jau turėdavome sprendimą. Tik laiko klausimas, kada problemą pavyks išspręsti. Tvarkėmės vielutėmis, šakomis, vinimis. Net juokavome: „Sugedo? Nieko, susikalsime vinimis!“ – pasakojo A.Sutkus.
Tačiau taisyti motociklus dažniausiai tekdavo ne šiltoje medžiotojų trobelėje, o apsnigtoje bekelėje. Su pirštinėmis nieko nenuveiksi, o jas nusimovus pirštai taip ir limpa prie įšalusio metalo. Rankas sušalo visi.
Iš skausmo norėjosi verkti
Visiems teko gydytis ir šalčio bei vėjo nugairintus veidus. Važiuojant nedideliu greičiu ir nuleidus šalmo stiklą, šis rasodavo ir nesimatė kelio.
Veidai dėl pakelto stiklo kentėjo ir nuo medžių šakų. Šios skaudžiai – lyg rimbas – čaižė skruostus, kelius, rankas.
„Net apsiverksiu kaip skauda, – ištarė vienas. – Vis kala ir kala per tą pat vietą“.
Padirbėti tekdavo ne tik vairuojant ir šalinant gedimus – ne kartą teko traukti pusnyse užstrigusius kelionės bičiulius. Nulipi nuo motociklo, ir kone iki pažastų prasmengi sunkiame sniege.
„Čia be draugo pagalbos niekaip neišsiversi, nes pats neturi tiek jėgų, kad išvilktum įstrigusį motociklą. „Užsėdai“ ir sėdi beviltiškai. Net su mumis važiavęs rusas šaltkalvis, ne vienerius metus vežiojantis turistus Uralo apylinkėmis, stebėjosi, kokia draugiška mūsų kompanija. Iš tiesų nebuvo jokių problemų“, – patikino A.Sutkus.
Kurpia naujus planus
Penkios dienos ir beveik 700 km. Važiuojant lygia trasa, kurioje sniego motociklas pasiekia 120 km per val. greitį – keliautojai, žinoma, tai patikrino – atrodo nedaug. Tačiau Uralo sniegynuose motociklai kartais slinkdavo vos kelių km per val. greičiu. 160 km per dieną – rekordas, kurio žygeiviai siekė 17 valandų – iki ketvirtos ryto.
Išeities nebuvo. Nuotykių ieškotojai nakvodavo iš anksto numatytose vietose: savotiškose kaimo turizmo sodybose arba medžiotojų trobelėse. Kol neprivažiavai, neturi kur dėtis – likęs miegoti trisdešimties laipsnių šaltyje mirtinai sušalsi.
Kai kuriose nakvynės vietose keliautojus pasitikdavo aplinkkeliais važiavęs UAZ su degalais, atsarginiais drabužiais, maistu. Kai kur šis UAZ tiesiog neprivažiuodavo, todėl tekdavo verstis be jo.
Jei iki galutinio taško – greitkelio M-5 Ufa-Irkutskas – sniego motociklai yrėsi 700 km, UAZ prireikė važiuoti beveik 3000 km.
Ne kiekvienas ryžtasi tokiems išmėginimams. Ne kiekvienam jų ir reikia. Bet tie, kuriems būtina gauti vis naują adrenalino injekciją, jau kurpia ateities planus.
„Dabar – tik aukštyn – iki Poliarinio Uralo“, – pareiškė A.Sutkus, nors dar ir nespėjo nusiprausti kelio dulkių.