Iki 1992 m. 185 km. bėgių ruožas Abchazijoje jungė Rusijos Šiaurės Kaukazo ir Gruzijos geležinkelių sistemas. Po karo geležinkelis neteko savo svarbos. Dabar jis apleistas, apaugęs žolėmis, nes per dieną juo pravažiuoja vos pora parūdijusių artimo susisiekimo arba į Maskvą riedančių traukinių. Vietinės stotys primena vaiduoklių rūmus, tačiau vis dar paslepia nuo lietaus, belaukiančius traukinio. Milžiniškas Suchumio traukinių stoties pastatas taip pat kritinės būklės. Tačiau įkvėpiantis leistis į artimesnę pažintį su Abchazija. Paieškoti jos išgirtųjų rojaus kampelių.
Ten nesitikėkite rasti mums įprastų autobusų stočių, pilnų pūškuojančių autobusų. Dažniausiai keletas maršrutinių ir didesnių autobusų lūkuriuoja prie centrinio turgaus. Norintiems išvengti chaoso, siūlau dairytis tinkamo transporto šalia pagrindinio traukinių stoties pastato. Tvarkaraščių ar bilietų kasų ten taip pat nerasta. Tačiau, jei kelionėje įsigeistumėte pagliaudyti saulėgrąžų ar pasimelsti Dievo motinos ikonai – visa tai įsigysite jau sėdėdami autobuse.
Galintys skirti kelionei daugiau pinigų, tose vietose, kur keleivių laukia autobusai, ras dešimtis taksi mašinų, pasiruošusių jus nuvežti į bet kurį regiono tašką. Be abejo, už atitinkamą pinigų sumą. Derėtis Abchazijoje sunkiau negu Gruzijoje, taksistai labiau užsispyrę. Tačiau po nuoširdaus keliolikos minučių pokalbio nusileidžia net ir kietaširdžiai. Jeigu nesate nusiteikę deryboms, už kelionę Suchumio mieste teks sumokėti iki 150 rublių.
Kelionei iki Naujojo Afono miestelio, esančio 20 km. į Šiaurę nuo Abchazijos sostinės, pasirenku nedidelį autobusą. Jame pilna kažkur keliaujančių abchazų. Ir kuris nors iš jų pageidauja išlipti beveik prie kas antro stulpo. Kelionė kiek išsitęsia. Tačiau kylant į kalnus, kairėje pro autobuso langą atsiveria mėlynuojantis Juodosios jūros peizažas. Ir tas lėtas važiavimas ima liūliuoti. Autobuso keleiviams pradėjus baksnoti į šoną, suprantu, kad man laikas išlipti. Paduodu vairuotojui 50 rublių ir dar gaunu 10 rublių grąžos.
Yra trys priežastys aplankyti šią vietovę: įspūdinga gamta ir lyg iš atvirukų atsiveriantys vaizdai, kultūros paminklai bei rojus speleologams - olos. Naujasis Afonas, seniau turėjęs Anakopijos vardą, laikomas viena labiausiai dėmesio vertų vietų Abchazijoje. Pasirodo, miestelis jau buvo garsus ir senaisiais laikais. Užėjus į šalia kelio esantį nedidelį muziejų, skirtą 1992-1993 m. karo Abchazijoje aukoms atminti, jo darbuotojas papasakoja legendą apie šią vietovę.
Pagal ją apaštalas Simonas Kananietis mirė kankinio mirtimi Kaukaze. Viena iš vietų, kur manoma, jis galėjo būti palaidotas, yra dabartinis Naujasis Afonas. Šį vardą miesteliui suteikė XIX a. pab. iš Senojo Afono Graikijoje atvykę rusų vienuoliai. Jų sprendimu, šalia senosios Simono Kananiečio šventyklos buvo įkurtas pravoslavų vienuolynas. Šie dvasios namai yra patys didžiausi visame Abchazijos regione.
Pažvelgus miestelio pusėn, matyti, kad visi susidomėjimą keliantys objektai yra įkurti kalvų viršūnėse. Pasiryžusiems aplankyti viską, siūlyčiau tam skirti visą dieną, nes, neturintiems mašinos, pasivaikščiojimai nuo vienos kalvos į kitą tikrai prailgs. Ant pagrindinės kalvos, kiparisų apsuptyje riogso garsiojo vienuolyno stogas, prašmatniai saulėje blizgantis auksu. Centrinis jo kupolas gerokai išsišovęs į dangų – jo aukštis siekia net 50 m.
Afono kalno papėdėje prekeivės bando suvilioti keliautojus įvairiausiomis gėrybėmis. Jų prekystaliai apkrauti žaliosios, juodosios, barbarisų, persikų bei abrikosų lapų arbatų maišeliais, prieskoniais, naminių uogienių stiklainiais, vietinio ypač gardaus vyno plastmasiniais buteliais, vilnonėmis kojinėmis ir, žinoma, mandarinais.
Gruzinai ligi pat šios dienos pasakoja apie savo Abchazijoje paliktus geltonuojančius sodus, kur medžių šakas prie žemės traukia mandarinų sunkumas. Na, o dėl vietinio vyno galima ginčytis. Mano ragautasis buvo arba ypač saldus, kokio daug neišgersi, arba pakankamai prastas. Tokį abchazai dažnai vadina konjaku.
Pilna rankine gėrybių, pasiekiu viršuje įkurtą vienuolyną. Prie pagrindinių jo vartų būriuojasi limuzinai, o iš jų pasipila vestuvininkai su šampanu, saldainiais ir dainomis. Tačiau, pasižiūrėjusi į jaunųjų veidus labai nustembu. Jaunikis - tai vos sulaukęs pilnametystės jaunuolis, o nuotaka – 15-metė raudonskruostė mergina.
Abchazijoje ypač jaunų porų vestuvės yra dažnas reiškinys. O jų ypač padaugėja artėjant žiemos sezonui. Vėliau pakalbintos jaunosios draugės pasakojo apie tradiciją sudarinėti svečių sąrašą. Į jį dažniausiai įtraukiama apie 200 ir daugiau žmonių. Jeigu, kvietimą gavęs žmogus negali pasirodyti vestuvėse, pagal nerašytą taisyklę jis vis tiek turi nusiųsti porai pinigų.
Bandau patekti į vienuolyno vidų, kad pabėgčiau nuo vestuvių šurmulio. Įėjimas į jį nemokamas. Tačiau galima paaukoti šiek tiek pinigų įpusėjusioms statyboms ir prie įėjimo palikti lapelį, kuriame nurodžius savo vardą ir pavardę, jis bus paminėtas per mišias. Moterims vertėtų nepamiršti, kad reikia apmuturiuoti galvas skaromis ir ant juosmens užsirišti žemę siekiantį sijoną. Nesvarbu, ar jūs pati dėvite sijonu ar kelnėmis.
Naujojo Afono šventovė yra stačiakampio formos 2-3 aukštų pastatų kompleksas, kurio vidiniame kieme įkurdintas bizantiško stiliaus soboras. Matyti, kad jame yra vykdomi intensyvūs remonto darbai. Vienai pusei žibant aukso spalva, kitoje kiemo pusėje lyg liūdnos akys žvelgia tušti, išdaužyti langai.
Viduje cerkvė niekuo nesiskiria nuo kitų stačiatikių maldos namų. Tikintieji meldžiasi, keliolika kartų bučiuodami Dievo motinos ikonos kraštą, kiti kuždėdami maldą dega žvakutes už artimuosius ar jau išėjusiuosius. Ore tvyro susimaišęs su senove smilkalų kvapas, lubas ir sienas puošia aptrupėjusios freskos. Bebandant įsijausti į sakralią atmosferą, gabalas tinko nukrito nuo lubų, visai šalia besimeldžiančios moters.
Naujasis Afonas – rojaus kampelis karų nusiaubtoje Abchazijoje. Jis garsėja įstabiu gamtos grožiu. Nusileidusi nuo vienuolyno kalvos, patenku į suvenyrų turgelį, kur galima nusipirkti visko: pradedant papuošalais, keramika, odos dirbiniais, atvirutėmis ir baigiant alkoholiu, durklais ir kontraversiškais marškinėliais su itin patriotiška Abchazijos atributika.
Kiek paėjus, girdimas krintančio vandens garsas ir prieš akis iškyla nedidelis, bet galingas krioklys. Prie pat jo jau nuo X a. stovi apaštalo Simono Kananiečio cerkvė. Aplink šią vietą būriuojasi žmonės, vis bandantys įsiteikti turistams bei vestuvininkams ir nugriebti papildomą pinigą. Jie pardavinėja vaisius, kavą, arbatą, istorijas apie vietovę, nuotraukas su sakalais ar šventųjų paveikslėlius.
Palipusi kiek aukščiau, atsiduriu prie vienos gražiausių mano matytų traukinių stočių. Ta stotis tarsi nedidelė oazė išlindus iš vieno po kalnais einančio tunelio tamsos į šviesą prieš kito tunelio tamsą. Iš pirmo žvilgsnio stotis atrodo neveikianti. Joje nėra nei žmonių, nei kasų, nei suolelių ar šiukšliadėžių. Kartą per dieną joje sustoja iš Maskvos į Suchumį riedantis traukinys. Nežinodama, kada atvažiuoja traukinys, leidžiu sau vaikščioti bėgiais palmių pavėsyje.
Pėsčiomis pasiekus antrąją kalvą, viduje rasite nedidelį traukinį, laukiantį turistų kelionei į milžiniškos olų sistemos gelmę. Bilietas kiek brangokas – gali siekti ir 300 rublių. Tačiau šis olų kompleksas laikomas vienu didžiausių pasaulyje, išsidriekęs net 3 milijonuose kubinių metrų. 2 kilometrų ilgio kelias pereina per 6 milžiniškas stalaktitų ir stalagmitų menes. Visos jos skirtingos – vienose galima rasti krištolo skaidrumo požeminius ežerus, kitos pilnos vadinamųjų vargoninių stalaktitų ir stalagmitų struktūrų. Vienas keliautojas prasitarė, kad, jo nuomone, nebuvo verta tam išleisti 10 dolerių. Tačiau jis tikrai nėra speleologas ir apie urvus ne ką teišmano.
Jei jūsų kojos nelinkusios greitai nuvargti, galite lipti ir į greta vienuolyno esantį, daug didesnį Abšaros kalną. Jo viršūnėje stovi II-IV a. statyta Anakopijos pilis. Neretai ji pavadinama senąja Abchazijos citadele. 2008 m. ji pradėta restauruoti, kad taptų patrauklesne turistams. Pagrindinis bokštas pertvarkytas į apžvalgos aikštelę, kalno šlaitai ir viršun vedantys keliai buvo išvalyti ir suremontuoti saugumo sumetimais.
Po tokio pasivaikščiojimo išalkus, teks nuliūsti, nes kavinių ar užkandinių Naujajame Afone ypač trūksta. Mano pietumis tapo mandarinai ir parduotuvėje pirkta juoda duona su šprotais. Apniukus dangui, supratau, kad laikas keliauti toliau. Tarpmiestinį autobusą toje vietoje rasti ne taip lengva, todėl atsistojusi kelyje ištiesiau nykštį – toliau keliausiu autostopu.