Saulė lenda pro debesį. Nerimauju, nes orų išdaigas Estijoje net ir meteorologijos stočiai sunkiai pavyksta atspėti, o prieš akis – pusdienio pasiplaukiojimas vandens apsemtais plotais. Riedam arčiau potvynio zonos. Estijos pelkių šalis – Soomaa nacionalinis parkas, priklausantis PAN parkų tinklui, įsikūręs tarp Pernu ir Viljandi. Balos šalikelėse gilėja, saulė meta vis platesnį atspindį nuo vandens. Galop ji pasislepia, o kelias dingsta po vandeniu – pasiekėm potvynio kraštą. Automobilį teks palikti. Toliau – tik kanoja arba briste. Nors briste netoli tenubrisi – vanduo vietomis siekia iki pažastų, o kai kur ir dar aukščiau. Didžiausio potvynio dienomis, kai tris parko upes ir jų intakėlius papildo tirpsmo vandenys, lygis pakyla iki 5 metrų. „Šiandien potyvynis vidutinis“, - sako bendrakeleivis Algis Martsoo ir juokiasi.
Vidutinis potvynis reiškia, kad ganyklos, keliai ir miškai užtvindyti, o elektros stulpai, kelio ženklai ir nuorodos iki pusės mirksta vandenyje. Kai kurių tik viršūnėlės kyšo. Peizažą paįvairina virš vandens styrantys lauko tualetai. Vanduo pakilęs tik truputį aukščiau trijų su puse metro. Didžiausias potvynis rašytinėje istorijoje įvyko 1931 m., kai jo lygis siekė 5,5 m.
„Soomaa nacionalinis parkas pranašesnis už Vivaldį, – juokiasi Algis. – Tik mes turim penkis metų laikus“.
Kanojos iškrautos, nuleistos į vandenį. Vidutinio potvynio pakanka, kad parkas virstų jūra su medžių salelėmis. Nuo vieno jos krašto iki kito – 7-8 km atstumas. Viso patvinsta 165 kv kilometrai parko teritorijos. Oras ima pokštauti – iš dangaus pabyra lašai. Nuo ledo ir sniego pusnių dingsta atspindžiai. Saulė žaidžia slėpynių. Soomaa aptraukia pilkuma, pūsteli šaltukas.
Lietuvoje sniego nebėra, bet Estijoje dar ankstyvas pavasaris. Pakelėse baltuoja pusnys, ant ežerų žiba ledo lytys, prie jūros dunkso aukšti ledo kalnai. Tačiau upeliai jau atgiję, vanduo pakilęs, kriokliai šniokščia visu pajėgumu. Estai nesnaudžia. Kiekvienas sezonas jiems įkvepia naujų idėjų ir atneša naujų džiaugsmų. Penktuoju sezonu jie šoka į kanojas. Kas apsimuturiavę šalikais, kas neperšlampamais kostiumais, guminiais batais, pirštinėm, kepurėm, o kas raudonomis ausimis ir skruostais. Kiekvienas prisitaikęs sau aprangą darbuojasi irklais.
Šokam ir mes, aštuoni atvykėliai iš Lietuvos. Yris kairiu, yris dešiniu – plynė prieš akis prasiskiria, jūra virsta užtvindytu mišku. Žvilgt žemyn – po vandeniu žaliuoja žolė, dar yris – kanoja prasklendžia virš žvyrkelio: pusmetrio gylyje matyti ilga oranžinė juosta. Būna ir blogiau – kartais vanduo ant kelių siekia netoli dviejų metrų, o Soomaa nacionalinio parko gyventojų namuose – metrą. Viso parko teritorijoje gyvena 86 žmonės, tačiau didžiausių potvynių zonoje tėra dvi tuščios sodybos. Viena priklauso valstybei, kita privati. Artimiausia Karuskose sodyba – už dviejų kilometrų.„Plaukiam keliu“, - komanduoja Algis.
Slystam oranžiniu kaspinu. Irkluotojai darbuojasi sparčiai, bet kelionė užtrunka – knieti pasiirstyti mišku. Iki šiol dar neteko plaukioti tankmėje, eglių šakoms šluojant per galvą. Kas žingsnį tenka stvarstyti už medžių kamienų ieškant tinkamo tarpo kanojai praplaukti. Algis vairuoja ir porina lietuviškai.
„Kur išmokai taip gražiai kalbėt?“, – klausia kažkas iš irkluotojų.
Atsakymas trumpas: močiutė. Algis gimė Estijoje, tačiau jį užaugino mamos mama lietuvė. Jo mama irgi kalba lietuviškai, tačiau savo lingvistinius nuopelnus Algis priskiria močiutei, su kuria praleido vaikystę.
„Užmiršau, reikia praktikos. Reikėtų į Lietuvą kuriam laikui nuvažiuot“, – kuklinasi Algis.
Algio žmona irgi turi lietuviško kraujo – jos lietuvis tėvas gyvena Estijoje.
„Mūsų santuoka – tai sugrįžimas prie lietuviškų šaknų, - sako Algis. – Istorija traukia atgal“.
Algis Soomaa nacionaliniame parke dirba gidu. Savo rankomis taiso griūvančių sodybų stogus, tvoras, įrenginėja pasivaikščiojimo trasas ir takelius, tvarko ir prižiūri aplinką. Jam Soomaa – ir namai, ir darbas, ir laisvalaikis. Algis kasdien registruoja vandens lygį ir veda parko potvynių statistiką. Nusekus vandeniui jis vedžioja turistus pelkių takais, žiemą kartu slidinėja, važinėja rogėmis ar vedžioja po pusnis su sniego batais.
Vos sniegas pažliunga, į Soomaa nacionalinį parką ima plūsti ekstremalai. Kasmet jų vis daugiau. Žmonės atvažiuoja pasiirstyti po mišką nuo vienos sodybos iki kitos, ypač didžiojo potvynio metu. Vieni atsiveža savo įrangą, kiti nuomojasi. Potvyniai pritraukia ne tik nuotykių mėgėjus, bet ir smalsuolius. Mat šiuo laikotarpiu galima patekti į sausumos laikotarpiu sunkiai prieinamas vietas. Ketvirtadienį norinčių pasiirstyti tarp apsemtų sodybų buvo šimtas ar du, tačiau penktadienį – visas tūkstantis. Neretai pritrūksta gidų ir kanojų, kad galėtų paplukdyti po parką visus norinčius.
Nepaisant oro ir temperatūros, plaukikų parke netrūksta. Sužvarbę, susisukę, kalena dantimis, tačiau vis tiek plaukia. Daugiausia po parką irstosi estų. Atvyksta turistų ir iš kitų šalių – suomių, švedų, britų, lietuvių, olandų, vokiečių ir net australų. Tačiau ne visiems užsieniečiams suprantamas toks pramogavimo būdas. Pasak Algio, kartą australai pasipiktino, kaip galima džiaugtis kito nelaime ir grožėtis iki pusės panirusiais namais. Vieni krykštauja, kiti gūžčioja pečiais, bet abejingų nelieka.
Pasak Algio, kai kurie atvykėliai pamilsta šią vietą iš pirmo žvilgsnio. Vieni sugrįžta, pasilieka, kiti pavargsta, išsikrausto. Tačiau dauguma tų, kurie įleido čia šaknis, nekeistų šios vietos į jokią kitą pasaulyje.„Čia tylu, ramu ir harmoninga“, - sako Algis. Jam patinka gventi vandens apsuptyje.
Aplink Karuskose sodybą vanduo iki kelių. Ant plento – iki kulkšnių. Šoku iš kanojos ir lekiu pirmyn. Vanduo nebaisus, nes apsiavusi guminiais. Atsistumu vartus ir įbrendu į sodą. Čia patenku į bėdą.„Gelbėkit!“, – šaukiu nutolusioms valtims, bet niekas negirdi.
Kanojos nardo tarp obelų kitoje namo pusėje. Dar kartą šūkteliu, kad kuri nors priplaukusi paimtų. Galėčiau bristi basomis, bet žvarboka - vandenyje plaukioja ledai. Šiaip taip nušokuoju iki sodybos laiptų. Užlipu aukščiau ir vėl šaukiu. Menkas malonumas braidyti lediniame vandenyje, tačiau Algiui tai – tikras smagumėlis. Jis kas dieną mirksta apsirengęs neperšlampamu kostiumu. Kartais tenka pertraukti valtis per “seklumas”, t.y. per aukščiausius žemės kauburėlius, pastumti užstrigus ar šokti iš kanojos kitu reikalu.
Mano pagalbos šauksmas išgirstas – Algis privairuoja kanoją arčiau. Įsiropščiu vidun ir daužau kojas viena į kitą, kad šiek tiek sušiltų. Irkluoju. Eglių šakos vėl šukuoja plaukus. Penktasis estų sezonas tikrai turi žavesio. Be jo geriausias metų laikas apsilankyti parke – pavasaris, ypač gražu gegužės mėnesį. Tada viskas sužaliuoja, pražysta, išsiskleidžia, bet vanduo jau būna gerokiai žemiau maksimalaus lygio. Potvyniai priklauso nuo sniego tirpimo greičio, todėl saulei pakaitinus greit prasideda ir greit nuslūgsta. Pernai potvynis truko mėnesį – dvigubai ilgiau nei įprastai.
Ekstremalams reikia pataikyti tinkamu laiku, o geriausia - paskambinti Algiui. Tačiau parke vandens netrūksta ištisus metus – iš Soomaa nacionalinio parko užimamų 39 640 hektarų ploto 70-80 procentų teritorijos sudaro pelkės. Plaukioti jo upeliais baidarėmis ir kanojomis galima ir vasarą, ir rudenį. Čia gražūs visi penki metų laikai. Kai vanduo nusenka, gamta paruošia ir kitokių džiaugsmų – vasarą galima keliauti po pelkes apsiavus pelkių slidėmis, žiemą klampoti per pusnis su sniego batais, sekti meškų pėdomis, stebėti vilkiukus, stirnas ir kitus gyvūnus, uogauti, grybauti, stebėti paukščius. Parke įrengta 10 gamtos takų nuo 1 iki 5 km ilgio. Daug firmų nuomoja kanojas ir baidares, teikia gidavimo paslaugas.
Soomaa nacionalinis parkas yra vienas iš penkių Estijos nacionalinių parkų, įkurtas 1993 m. Kiti keturi – Lahemaa, Karula, Viljandi ir Matsalu. Jis svarbus paukščių išsaugojimui ir priklauso Natura 2000 tinklui. Čia skraido 185 rūšių paukščiai, tarp kurių daug retų – auksinis erelis, juodasis gandras ir kt. Gyvena briedžiai, stirnos, šernai, vilkai, lūšys, meškos, lapės, meškėnai – viso 43 žinduolių rūšys. Auga 537 augalų rūšys. Be gamtos traukos objektų galima aplankyti kompozitoriaus Mart Saar ir dailininko Johan Köler muziejų.