Pirmasis pasimatymas buvo nevykęs. Vasario vidury visi turkai su balionais rankose, prisiklijavę raudonas širdeles šventė Valentino dieną – taip taip, net ir musulmoniškoje šalyje ši vakarietiška šventė sparčiai populiarėja.
Prisipažinsiu – prieš keletą metų pirmą kartą aplankytas legendomis apipintas Stambulas manęs nesužavėjo.
Buvo šlapia, šalta, per daug triukšmo, žmonių, automobilių, kvapų, spalvų – tikra maišalynė.
Tos melancholiškos dvasios, apie kurią rašė garsus turkų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Orphanas Pamukas, tuomet nepajutau. Tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
Prieš užsimezgant tvirtam ryšiui teko nukeliauti į ne vieną pasimatymą. Po kiekvieno išsiskirti būdavo vis sunkiau.
Dviejuose žemynuose – Azijoje ir Europoje – įsikūręs miestas pelnė vis daugiau mano simpatijų.
Galutinai mano širdį miestas abipus Bosforo sąsiaurio užkariavo tuomet, kai jame pražydo įvairiaspalvės tulpės.
Balandžio mėnuo – geriausias laikas pažinti vieną seniausių ir didžiausių pasaulio didmiesčių.
Tuomet dar nereikės alpti iš karščio apžiūrinėjant gražiausias miesto vietas – Šv.Sofijos soborą, Mėlynąją mečetę, Topkapio, Dolmabachčės rūmus, Didįjį turgų.
Jei esate lietuvis, laive, kertančiame Bosforo sąsiaurį, maloniai šildys ne tik pavasarinės saulės spinduliai, bet ir mintis, kad gimtinėje vis dar pučia žvarbus vėjas ir pliaupia lietūs.
Net ir didieji skeptikai pripažins, kad balandžio mėnesį tulpėmis pražydęs Stambulas – įspūdingas.
Vietos gyventojai tvirtina, kad prieš keletą metų Stambulo valdžia liepė miesto gatvėse, skveruose, aikštėse, krantinėse pasodinti net 3 milijonus tulpių.
Sakoma, kad dabar kiekvienam stambuliečiui, kurių yra net 15 milijonų, jau tenka mažiausiai vienas žydintis tulpės žiedas.
Atrodo, tai nėra vien pagyros. Kur eini, akyse raibuliuoja geltonos, raudonos, baltos, rožinės tulpės – miestas, rodos, paskendęs gėlėse.
Kodėl tulpės? Juk jos tradiciškai siejamos su Olandija.
Turbūt nedaugelis žino, kad šis persiškas meilės simbolis kilęs iš Turkijos – buvusios Osmanų imperijos. Tik daug vėliau olandai prisiskyrė tulpių šalies vardą.
Stambulas jau kurį laiką mėgina susigrąžinti tulpių tėvynės vardą.
Mieste atsodinti XVIII amžiuje per sukilimus išnaikinti tulpynai, rengiami vis daugiau turistų pritraukiantys tulpių festivaliai, vis garsiau ir dažniau primenama tulpių kelionės į Vakarų Europą istorija.
Pirmieji tulpių svogūnėliai į Olandiją iš Konstantinopolio, dabartinio Stambulo, atkeliavo tik XVI amžiuje. Olandai tarsi pamišo dėl šių gėlių.
Istorija byloja, kad aistra tulpėms vos nesužlugdė Nyderlandų ekonomikos. Sakoma, kad tulpės yra vienos pirmųjų ir didžiausių ekonomikos krizių kaltininkės.
Vienu metu olandai už tulpės žiedą buvo pasirengę pakloti tiek, kiek buvo vertas geras namas.
Kaip ir dauguma kainų burbulų, taip ir šis, vieną dieną sprogo – tulpes iš Stambulo gabenę pirkliai ir jų pardavėjai patyrė milžiniškų nuostolių.
Stambule yra kur paganyti akis ne tik gėlių mėgėjams.
Neabejingi istorijai, ištroškę kultūros, pramogų, norintys palepinti ne tik sielą, bet ir kūną, gurmanai, sporto aistruoliai, mėgstantys apsipirkti, – visi ras ką veikti didžiausiame Turkijos mieste.
Nemiega ne tik Niujorkas, bet ir senasis Stambulas. Atrodo, du žemynus jungiančiame kosmopolitiškame didmiestyje gyvenimas verda 24 valandas per parą. Ypač Bejohlu (Beyoglu) rajone.
Tiesa, per ekonomikos sunkmetį gyvenimas čia buvo šiek tiek aprimęs. Taksistai ypač skundėsi, kad naktimis darbo gerokai sumažėjo – sunkmečiu duris užvėrė nemažai naktinių klubų.
Tačiau dabar Stambulas vėl gali džiaugtis turistų miniomis. O senosios, laiko patikrintos vietos sunkmečio nė nepajuto.
Judriausia Bejohlu rajono Istiklialo (Istiklal) gatvė, atsišakojanti nuo pagrindinės pasimatymų vietos – Taksimo (Taksim) aikštės – niekuomet neištuštėja. Ji tarsi Kauno Laisvės alėja. Tiktai kur kas gyvesnė.
Dieną naktį Istiklialo gatve tarsi skruzdėliukai tvarkingai juda daugybė žmonių.
Vieni žvalgosi į drabužių, juvelyrikos, kosmetikos parduotuves, gardumynų nukrautas kavinių ir restoranų lentynas, kiti tiesiog dairosi į šalis.
Akivaizdu – vietos žmonės mėgsta ir save parodyti, ir į kitus pažiūrėti. Nuo pagrindinės pėsčiųjų gatvės driekiasi daugybė mažų, siaurų gatvelių. Vakare jose siaučia roko, metalo, džiazo gerbėjai.
Rodos, iš kiekvieno namo skamba vis kita muzika. Beje, dažniausiai atliekama gyvai.
Geriausios ir prabangiausios diskotekos – toliau nuo Bejohlu rajono. Tačiau surasti jas ir ten patekti nėra paprasta. Pravers vietinis palydovas.
Jei norite išvengti turkų kompanijos, apsilankykite Galatos bokšto restorane.
Viename seniausių pasaulio bokštų vakarais rengiamos įspūdingos programos su autentiškais vyrų šokiais, pilvo šokėjų pasirodymais, dainomis.
Apie maistą nėra nė ko kalbėti. Turkų virtuvė tikrai kur kas daugiau nei kebabai.
Įvairiausiais pagardais kimštos daržovės, šviežia žuvis, jūrų gėrybės ir patys saldžiausi bei skaniausi desertai – jei leisite sau visko paragauti, į namus grįšite pasunkėję mažiausiai pora kilogramų.
Iš Galatos bokšto atsiveria pasakiška naktinio Stambulo panorama. Vis dar neįsimylėjote miesto, kuris skirtingais amžiais buvo trijų didžiausių imperijų – Romos, Bizantijos ir Osmanų – sostinė?
Palaukite, kol senas, bet kupinas energijos ir žavesio, įvairiomis kalbomis populiarias dainas traukiantis turkas lietuviškai užtrauks: „Aš jus myliu.”
Gal dar ir gėlę gausite. Turkai moka lepinti moteris.