Robertas visą gyvenimą blaškėsi tarp alpinizmo ir akrobatinio skraidymo. Kol kas daugiausia jis pasiekė skraidydamas – tapo Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionu. Jeigu dabar pavyks įveikti 8000 metrų aukštį, Robertas Noreika įžengs į Lietuvos alpinizmo Olimpą.
Prieš išskrisdamas į Katmandu jis dar kartą perskaitė Algirdo Kumžos knygą „Himalajai“. Ši knyga pasakoja apie žygį į kitą grėsmingą Himalajų viršūnę Sisią Pangma, kurios aukštis 8046 metrai. Joje autorius, pats kilęs į šį sudėtingą kalną, su lengva ironija pasakoja kaip žmogus jaučiasi artėdamas prie „mirties zonos“ – aštuonių tūkstančių metrų aukščio.
A. Kumža kartu su kitais šešiais Lietuvos alpinistais ėjo be šerpų ir be deguonies balionų. Ekspedicijai vadovavo stipriausias šių dienų Lietuvos alpinistas Saulius Vilius.
Knyga yra įtemptas kelionių romanas, kur visi įvykiai ir žmonės - tikri. Robertas Noreika sako, kad ši knyga skaitoma vienu atsikvėpimu.
Skaitytojas nejučia pradeda kartu su autoriumi žygiuoti Himalajų akmenimis, ledu ir sniegynais. Jis regi skaisčią Sisios viršūnę, jaučia ledo šaltį ir deguonies stygių, o vieną dieną išgirsta atidundančią laviną. Užvertęs paskutinį puslapį, skaitytojas pajunta džiaugsmą ir nuovargį kaip po tikro žygio.
Pasirodžiusi prieš keletą metų knyga išsyk pateko į bestselerių sąrašą ir per kelis mėnesius dingo iš knygynų. Dabar ji pirmą kartą patenka į interneto erdvę. Tekstai iliustruojami ne tik nuotraukomis, bet ir unikaliais video kadrais, kuriuos nufilmavo A. Kumža ir jo bendražygiai.
***
Algirdas Kumža „Himalajų dienoraštis. Vienos ekspedicijos dienoraštis. Nepalas – Tibetas"
Ši knyga yra kelionių romanas, kur visi įvykiai ir veikėjai yra tikri. O rašiau ją triukšmingose Katmandu kavinėse, autobuse pakeliui į Tibetą, bet dažniausiai kalnuose, nuvirtęs ant akmenų, sniego ar ledo.
Ekspedicijos dalyviai ir jų aukščiausi kalnai:
Saulius Vilius (Ekspedicijos vadovas) - Everestas 8850, Leninas 7134, Elbrusas 5640, Monblanas 4808, Kilimandžaras 5963, Chan Tengris 7010
Vytautas Gaučys - Akonkagva 6996, McKinlis 6197, Elbrusas 5640, Kazbekas, Kilimandžaras 5963, Monblanas 4808, Omaras Chajamas (Pamyras) 6200
Arvydas Jonaitis - Akonkagva 6996, McKinlis 6197, Elbrusas 5640, Kilimandžaras 5963.
Algirdas Kumža - Elbrusas 5640, Pico de Orizaba (Meksika) 5790, Monblanas 4808, Pili (Čilė) 6041
Mindaugas Leskauskas - Rasac (Peru) 6020, Pisco (Peru) 5752, Monblanas 4808
Saulius Rudnickas - Leninas (Pamyras) 7134
Eugenijus Šimanauskas - Leninas (Pamyras) 7134, Elbrusas 5640, Monblanas 4808
***
Balandžio 9-oji
Vilnius - Katmandu
Skrendu dviem mėnesiams į Katmandu – iš ten septyniese patrauksime į vieną aukščiausių pasaulio kalnų Sisia Pangmą. Kol kas apie maršrutą nežinau nieko ir nepažįstu ekspedicijos dalyvių.
Kuprinėje turiu tik jų sąrašą, kuris kartais iškyla man prieš akis kaip įžanginiai filmo titrai. Pirmą kartą visi susirinksime rytoj Nepale, o po kelių dienų, persivertę per Himalajų kalnagūbrį, atsidursime Tibete. Čia ir prasidės mūsų žygis į Sisios viršūnę – 8046 metrus. Vadas šįryt pranešė, kad keturi iš mūsų jau kvėpuoja Katmandu dulkėmis, o likę trys išskrisime šiandien skirtingomis oro linijomis, kas iš Vilniaus, kas iš Rygos.
Tuos oranžinius kalnų batus pamačiau išsyk – jie švietė iš tolo, tiesiog degino mano akis. Batų savininkas guldė ant registracijos konvejerio vieną po kito žalio brezento maišus, pačius tikriausius alpinistų maišus. Maišų buvo daug – juose, aišku, prigrūsta ledkirčių, kačių, virvių, karabinų ir daugybė kitokio turto, kurio prireiks pavojingame žygyje. Kaip užkerėtas vėpsau į tuos maišus, galvoje pradeda ūžauti kalnų vėjai.
Jūsų maišai keliaus iki Katmandu, – praneša registratorė. Vyriškis ramiai pasiima pasą ir pasuka atsisveikinti su giminėmis. Jo skaistūs oranžiniai batais pagaminti iš plastiko, sunkūs ir nesilanksto. O kai jis eina, aidi visas oro uostas. Atrodo, kad čia už kontrolės barjero ne gėralų ir kvepalų parduotuvė, o stati ledo siena, į kurią jis tuoj pradės kopti.
Kaukšt kaukšt! – vyras jau visai greta manęs.
– Labas! – sakau, – aš irgi į Katmandu!
Žmogus stabteli – vėjo nugairintas veidas, gyslotos plieninės rankos – tikras kalnų liūtas. Žmogus žiūri, šypsosi ir nieko nesako.
– O kur toliau? – klausiau, – iš Katmandu – kur toliau?
Į Šiša Pangma!
Aišku – šis supermenas yra mano bendražygis, su kuriuo po savaitės jau vaikščiosiu ant pasaulio stogo. Su juo buvau kalbėjęs telefonu, dabar susipažinom, jo vardas Vytas. Aš maniau, kad jis jau seniai Azijoje, nes buvo žadėjęs iki mūsų atvykimo aplėkti keletą Tibeto vienuolynų.
Matau – žygiui jau pasirengęs, – linkteliu į jo oranžinį apavą.
Kalnų batai mano gyvenime dingo du kartus, trečio karto nenoriu, – paaiškina Vytas.
Kai jo batai dingo pakeliui į Argentiną, atsakomybę prisiėmė britų oro linijos, sumokėjusios naujų batų nuomą. Su jais jis sėkmingai įkopė į aukščiausiąjį Pietų Amerikos kalną Akonkagvą.
Žvilgsniu lydžiu konvejeriu tolstantį brezentinį maišą, į kurį sugrūdau Hamburge pirktus “Millet - Everest” batus. Pardavėjas tikino, kad šiuo naujausiu italų pramonės stebuklu aš vargo nematysiu net 60 laipsnių šaltyje.
– Jei bagažas vėl dings, ar aš Nepale rasiu tokių batų? – griežtai manęs klausia Vytas. – Man reikia keturiasdešimt septinto numerio!
Tikrai nerasi, – atsakau. – Prieš penkerius metus ieškojau numeriu mažesnių – visą Katmandu išnaršiau, kol vienus radau.
Staiga mane užgula nerimas: o jei batai dings kaip Vytui – kur aš gausiu kitus tokius, lengvus ir tvirtus? Ką aš darysiu Katmandu likęs basas? Nieko nepadarysi – kelionė visada yra didelė loterija – bandau nusiraminti.
– Tai ir tu ne pirmą kartą ten? – tęsia kalbą Vytas.
– Ketvirtą, – abejingai sakau. – O pats?
– Septintą.
Vėl įsmeigiu akis į Vyto batus:
– O jeigu pernai Elbruse būčiau tokius turėjęs! – bandau megzti kalbą apie žygius, noriu bent žodžiais kuo greičiau sugrįžti į sniego ir ledo stichiją.
Pernai kopdamas į Elbrusą – aukščiausią Europos kalną pakliuvau į pūgą ir nušalau skruostą – visas pajuodavo. Tada įsisiautėjęs vėjas stingdė veidą, kojas, o labiausiai rankų pirštus. Kišau juos šildyti po pažastimi.
– Sakiau tada jūsiškiams, kad Elbrusas rimtas kalnas, – kalba Vytas, – imkit ledkirčius, virves ir visa kita. Neklausė.
Vytas daug kartų buvo Elbruse ir turėjo teisę pamokyti.
Kažkur debesyse virš Lenkijos prie raudonojo vyno stiklo sužinojau, kad Vytas po kalnus trankosi jau trisdešimt metų, o viskas prasidėjo, kai į jo rankas pakliuvo J.Kerouako knyga “Kelyje”, tikroji bitnikų ir hipių biblija. Tuomet daugelis kliedėjo nežabota laisvės dvasia, kurioje gyveno tos knygos herojai. Praėjo daug metų ir dabar Vytas jau nepasakytų, kas jam pakišo tą knygą ir kas ten rašoma, bet gerai prisimena nušvitimą, kad tikrasis gyvenimas yra kelionė.
Ir jis iškeliavo.
Buvo 1972-ieji; Himalajai dunksojo už geležinės uždangos ir kelionė į juos buvo tokia pat nereali kaip į Marsą. Bet į Kaukazą kelias buvo atviras. Tada jie, trys antrakursiai fizikai, tranzavo prekiniais traukiniais, sunkvežimiais ir klampojo pėsčiomis. Apsiavę brezentinius “Inkaro” sportbačius ir nieko neišmanydami apie kalnus, mynė moreną, sniegą ir ledą; tarpais atrodydavo, kad paklydę niekada neišsikapstys ir Kaukazas amžiams priglaus jų kūnus. Buvo kartą toks žygis – kelias dienas jie kaip perkarę vilkai pūslėtomis kojomis slinko sniego dykynėmis kol vieną rytą, kai viltis išsigelbėti buvo visai nugesusi, netikėtai išlindo kažkur prie Juodosios jūros. Sušalę ir apdriskę, jie klykė iš džiaugsmo kaip piratai, kuriuos stichija nušlavė nuo denio ir po savaitės leisgyvius nutėškė į nežinomą krantą.
Dabar jis jau trisdešimt metų kelyje: dešimtys takų Pamyre, Tian Šanyje, Kaukaze, o paskutiniais metais įveikė aukščiausius Amerikos kalnai: pietuose Akonkagva, šiaurėje – Makinlis.
Vytas, palinkęs prie iliuminatoriaus, prisnūdo. Skristi dar daug valandų, o man jau atrodo, kad nosį kutena Katmandu kvapai ir dulkės. Vėl paprašiau vyno ir nuklystu į tolimus laikus, bandau prisiminti, ką veikiau tuomet, kai Vytas jau klajojo po Kaukazą. Kerouako tada dar nepažinojau: ganiau po pamokų karves atokiame Žemaitijos kaime, į kurį hipiai neužsukdavo. Užtat, kai jau vyresnis nuvažiuodavau į fizikų olimpiadas, mano bičiuliai iš Kauno ir Druskininkų klejodavo Budos pasauliuose. Džiaugsmas yra tavyje, o ne daiktuose – rašė jie tada savo slaptuose sąsiuviniuose. Kerouako romanas taip ir liko tos kartos Biblija, paskelbusia, kad laisvės reikia ieškoti kelyje. Būk kelyje – ir vieną dieną praregėsi!
Aš praregėjau vėliau, gerai prisimenu tą vietą, dieną ir valandą. Į pabaigą ritosi antrasis tūkstantmetis, o mes vieną kovo vakarą Operos teatre triukšmingai šventėme Nepriklausomybę. Įlindęs į puošnų fraką lietuviško roko dinozauras A.Kaušpėdas buvo kaip niekada didingas, jis sklandė tarp gremėzdiškų teatro sietynų lyg pats tikriausias Mefistofelis.
– Bičiuliai!!! – jo balsas skambėjo kaip kovos trimitas. – Aš skrendu į Himalajus!
Jis apsiaus žygio batus ir kops į tikrų tikriausią sniego viršūnę!
Į Himalajus! Į Himalajus! – iš pradžių nieko nesupratau, bet jau po pusvalandžio nebegalėjau nurimti ir apie nieką kita galvoti. Mano smegenyse trimitas išjudino geismų laviną – į Himalajus! Į Himalajus, kur nuožmūs vėjai, ledas ir laisvė! Niekada anksčiau nebuvau kalnuose, nė karto nemiegojau palapinėje, bet dabar gana! Gana miesto sumaišties ir karjeros, gana šliaužioti asfaltu! Dabar ten, kur skelbė Kaušpėdo trimitas!
Po poros savaičių aš jau buvau Nepale. Ten per vargus radau tinkamo dydžio batus, ir išėjau į rododendrų miškus, apsipylusius skaisčiai raudonais žiedais. O išėjęs negrįžtu iki šiol: Nepalas, Tibetas, Meksika, Patagonija, Marokas, Kambodža, Borneo sala. Su A.Kaušpėdu žygiavau tik patį pirmąjį kartą, daugiau kalnų takuose jo nebesutikau: dabar jis norvegams stato namus, ir didelėse scenose vėl traukia jaunystės posmą “ne tau, Martynai, mėlynas dangus!”
Taip aš atsidūriau kelyje, ir visa, kas nutiko, yra per daug fantastiška, kad nepapasakočiau. Žinojau, kad kažkur šioje įvykių virtinėje bus mergaitės, vizijos, bus visa; kažkur šioje virtinėje man atiteks ir perlas. Taip kalbėjo Kerouakas.
Miuncheno oro uoste prie mūsų prisijungia Arvydas – labiau panašus į bušido kovotoją, o ne alpinistą: ryžtingas profilis, aukštas, plačiapetis. Dabar mes jau trise, o Katmandu mūsų laukia ekspedicijos vadas Saulius Vilius ir dar trys žygeiviai – Mindaugas iš Biržų, Eugenijus iš Vilniaus ir Saulius iš Klaipėdos.
Pirmąkart Arvydą sutikau pernai Elbruse. Tada bazinėje stovykloje kelias paras su užkietėjusiu klajūnu Bernardu kentėme baisų uraganą; Arvydas vis nusileisdavo prie mūsų palapinės ir pasiūlydavo “trejų devynerių”. O kai vėjų šėlsmas nurimo, jis pirmas išniro iš palapinės. Aš tada viršūnę pasiekiau nušalęs veidą, keletas mūsiškių, jaunų ir stiprių, neištvėrę aukščio ir šalčio pasuko atgal, o Arvydas siaučiant nuožmiai pūgai neįtikėtinu greičiu kilo aukštyn. Kalnai nėra vienintelė Arvydo liga: jis keliauja visur, kur ekstremalu. Kopia į viršūnes, šliuožia į ašigalius, kur nepakeliamas šaltis, plaukia upėmis, kur baisūs slenksčiai.
Jam irgi reikia keturiasdešimt septintojo numerio batų. Viena Rygos firma buvo pažadėjusi atsiųsti itališkus už gerą kainą. Atsiuntė, bet kojos į juos įgrūsti nepavyko. Dėl visa ko jis įsimetė ir tuos geltonus plastiko batus, tačiau Sisia Pangmos kalnui jų nepakaks - kojos sustings.
Kaip narkomanas laukiau Katmandu, jo triukšmo, spalvų, dulkių. Ir lygiai taip pat laukiau kalnų. Dairydamasis pro iliuminatorių Himalajų kontūrų, lyg mantrą kartojau, kad aš tikrai pakilsiu į pačią Sisios viršūnę. Žinojau, kad tai visai nerealu, kad nesu pasirengęs, bet dabar, išsiveržus iš sušukuotos Europos, mintys kilo aukštai. Aš nueisiu ten, kartojau, nueisiu.