Atostogoms Ramanauskai pasirinko Braziliją – norėjo pasikrauti energijos, pasimėgauti kaitria saule, pabendrauti su šiltais žmonėmis. Kauniečiai sakė nemėgstantys pasyvaus poilsio ir kelionėse nuolat trokštantys nuotykių.
Lietuviams Brazilija buvo neatrastas, nemaloniais stereotipais apipintas kraštas. Nesaugumas, narkotikai, skurdas, džiunglėse tykantys pavojai... Tačiau I. Ramanauskienei, pradėjusiai planuoti atostogas, tai buvo nė motais. Būtent Indra ir suplanavo visą kelionės maršrutą, o Algis apie visą planą sužinojo tik sėdėdamas lėktuve.
Moteris aktyviai naršė internete, domėjosi neturistinių maršrutų galimybėmis, susirašinėjo su vietiniais žmonėmis. „Mane visada traukė Lotynų Amerika, – susižavėjusi kalba Indra. – Šis kraštas turi kažką ypatingo, todėl visai neatsitiktinai su vyru nusprendė aplankyti Braziliją.“
Trys paros Amazonėje: mažai patogumų, daug nuotykių
Pirmuoju kelionės tašku kauniečiai pasirinko Igvasu nacionalinį parką ir Igvasu krioklį, esantį Paranos valstijoje. „Ši vieta ne veltui vadinama vienu įspūdingiausių gamtos darinių. Atsiveriantis vaizdas užgniaužia kvapą ir ilgai išlieka atmintyje. Igvasu krioklys vertas pasaulio stebuklo statuso!“ – įspūdžiais dalijasi Indra.
Taigi pirmieji įspūdžiai Brazilijoje verslininkų porą nuteikė puikiai. Apžiūrėję garsiuosius krioklius, jie patraukė toliau – į Amazonės regioną. „Ten atsivėrė visiškai kitas pasaulis, – pasakoja Indra. – Tris paras gyvenome dviejų aukštų laivelyje, be jokių įprastų patogumų ir mobiliojo ryšio. Visą laivo įgulą sudarė vietiniai indėnai, o šeimininkė mums gamino tik tradicinius braziliškus patiekalus. Jų racionas neapsieina be ryžių ir pupų, įvairiausių vaisių. Teko paragauti ir ką tik pagautų piranijų.“
Vietiniai kelionės vedliai kauniečius supažindino su laukine Amazonės gamta. Indra ir Algirdas dar ilgai prisimins naktį, kai su vienu iš įgulos narių gaudė mažus krokodilus – kaimanus. „Buvo labai baisu, bet ir aš vieną tų padarų paėmiau į rankas“, – prisimena I. Ramanauskienė.
Pora miegojo hamakuose, prausėsi ir drabužius skalbė Amazonės vandeniu – tarsi tikri vietiniai. Beje, prieš pirmąją naktį džiunglėse Indra ir Algis buvo įspėti, kad neišsigąstų, kai apie 3 val. ryto kils triukšmas – mat tokiu metu keliasi beždžionės...
Rio karnavalo sūkuryje
Prieš aplankydami legendomis apipintą Rio de Ženeiro karnavalą kauniečiai pasidomėjo, kaip švenčia ir kiti miestai. Štai Olindos miestelyje karnavaliniais kostiumais persirengia visi – nuo jauniausio iki seniausio gyventojo. Tuomet sausakimšose gatvėse visi sveikinasi ir moko vieni kitus sambos žingsnelių. Ne veltui čia vykstantis karnavalas laikomas pačiu panašiausiu į tą, kuris vyksta Brazilijoje. O štai Pipoje, kurią taip pat aplankė „Sadutės“ šeimininkai, per karnavalą vyrai visada persirengia moterimis.
Atvykę į Rio de Ženeirą keliautojai laikėsi savų taisyklių ir apsistojo senamiestyje, Lapos rajone, kur gyvena miesto bohema. „Kad jau vengėme turistinių vietų per visą kelionę, ir atvykę į Rio de Žaneirą nepadarėme išimties. Kelioms dienoms apsigyvenome vietinės menininkės namuose“, – pasakoja Indra.
Porą itin sužavėjo miesto architektūra. Verslininkai nepraleido progos ir dalyvavo finalinėje garsiojo Rio de Ženeiro karnavalo eisenoje. „Bilietus į renginį pirkome iš vietinių gyventojų, todėl ir sėdėjome prie čionykščių. Sambodromo aveniu buvo užtvindytas įspūdingomis, nenusakomo dydžio ir puošnumo platformomis. Kiekviena sambos mokykla turi jų apie 7–8, o pasirodymas trunka 82 minutes, – įspūdžiais dalijasi „Sadutės“ savininkė. – Pasibaigus vienos sambos mokyklos pasirodymui iš vienos šokėjos gavau dovanų didžiulę puošnią kepurę, ją parsivežiau į Lietuvą kaip suvenyrą.“
Savo saugumu Brazilijoje rūpiniesi pats
Paklausta apie saugumą viename iš pavojingiausių pasaulio miestų verslininkė atsakė, kad privalu žinoti svetimas taisykles. „Jei aplinkui yra žmonių, gali būti ramus – vieta nepavojinga. Svarbu nevaikščioti tuščiuose skveruose“, – sakė I. Ramanauskienė.
Įvairiais gandais apipintos favelose – taip Brazilijoje vadinami lūšnynų kvartalai – porai nepaliko didelio įspūdžio. „Taip, ten žmonės gyvena vargingai, o vakarais nėra saugu, – sako Indra. – Tačiau dabar favelų teritorijas prižiūri kariuomenė, todėl dienos metu verda įprastas gyvenimas. Ironiška, bet būtent iš skurdžiausių miesto vietų atsiveria geriausi vaizdai į vandenyną.“
Braziliškas vynas someljė nesužavėjo
I. Ramanauskienė yra profesionali someljė ir gastronomijos žinovė, tad ji pasidomėjo ir vietos vyno subtilybėmis. Vis dėlto vietinis vynas specialistės nepakerėjo. „Jis nebrangus, šviežias, bet kartu ir trumpo galiojimo, – pasakoja someljė. – Nors skonis nėra ypatingas, tačiau nustebino tai, kad vietinis vynas kvepia tikromis vynuogėmis. Be to, brazilai taip pat gamina skanų sidrą, kokteilius su žaliąja citrina.“