Krautuvininkai pakelia geležines parduotuvių užuolaidas, palaisto gatvės grindinį ir prasideda įprasta Katmandu diena.
Be tikslo slampinėju siauromis Katmandu gatvėmis ir viskas atrodo kaip sapnas. Žinau, kad po kelių dienų pradėsiu keikti Katmandu šiukšlynus ir dulkes, įkyrius taksi vairuotojus, nesibaigiančius gatvių kamščius. Bet dabar švytėdamas stumdausi tarp rikšų ir džiaugiuosi šio miesto spalvomis, kvapais, garsais ir šurmuliu.
Tamelyje – turistų rajone baltų veidų beveik neliko. Vakarų turistus išbaidė maoistų rengiami streikai, šūviai ir sprogimai. Atvažiavo tik alpinistai, beviltiški Himalajų ligoniai; jie susirinks čia kiekvieną balandį net sprogstant bomboms.
Uždaromi restoranai, merdi viešbučiai. Verslininkai keikia karalių. Suvenyrų prekeiviai abejingai dėlioja prekes, bet vilties ką nors parduoti. Štai šuva nuo prekystalio nutempia gabalą mėsos, o aš filmuoju. Įniršęs pardavėjas iššoka į gatvę, bet šuva su kruvinu mėsgaliu jau toli. Prekeivis kurį laiką mosikuoja rankomis, o paskui ima rėkti ant manęs:
– No pictures! No pictures!
Sorry sorry – ir dingstu margoje nepaliečių minioje.
Pražygiuoja šautuvus atstatę vyrai. Ginklai tvirtai suspausti, akys bėgioja į šonus. Pirmą kartą čia apsilankęs prieš keletą metų nemačiau nei kareivių, nei laužų gatvės vidury. Ir nemačiau tada prekeivių, prie ausies prisispaudusių radijo aparatų. Vakarų turistus išbaidė maoistų streikai, šūviai ir sprogimai. Maoistai valdo didelę šalies dalį, o balandį išaiškėjo, kad ir Katmandu jau jų rankose. Šimtai pagrobtų studentų ir dėstytojų, iš kaimų išvaryti valstiečiai. Šįryt po viešbučio durimis radau pakištą laikraštį: vakar maoistai įkaitais vėl paėmė keliasdešimt mokinių ir mokytojų, o valdžia suėmė porą šimtų intelektualų.
Alpinistai laksto po miestą ieškodami smulkmenų, kurias užmiršo namie. Išdžiūvęs britas perka virvagalį ir klausia, ar nėra buteliuko, į kurį jis galėtų sisioti palapinėje, kai pūga neleis laukan iškišti nosies.
– Turiu, – sako perdavėjas, – kokio dydžio?
– Norėčiau litro, – prašo britas.
– Ar ne per didelis? – klausia pardavėjas.
– Gidas liepė!
Aš irgi nusiperku buteliuką, tik mažesnį. Dabar jau turiu viską, belieka laukti, kol maoistai pasitrauks iš kelio. Kuprinės, miegmaišiai, batai, virvės, striukės penkiasdešimt foto juostų ir tas buteliukas. Blogai, kai turistai vargšai, bet dar didesnė bėda, kai turtingi: mūsų kambarys, kuriame įsikūrėme mes su klaipėdiečiu Sauliumi, pavirto inventoriaus sandėliu.
Išlindęs iš Tibeto meno galerijos atsitrenkiau į Saulių Vilių, mūsų vadą, kuris čia jau trečia para.
Vadas reikalus tvarko, apžergęs japonišką motociklą.
– Kaip tu išlieki gyvas tame skruzdėlyne? – klausiu.
–Trečios pavaros dar nebuvau įjungęs, bet važiuoju, – sako Saulius. – Naktį galima paspausti ir virš aštuoniasdešimties, dieną – nieko neišeis.
Keliais trumpais sakiniais vadas nupiešia politinę padėtį: kol kas iš Katmandu išvažiuoti neįmanoma, nes paskelbtas visuotinis streikas: maoistai užtvėrė visus kelius, kai kuriuos tiesiog užvertė rąstais. Vakar jo pažįstami alpinistai bandė ištrūkti į Tibeto pusę, bet nieko neišėjo. Grįžo atgal į Katmandu, nes ant kelio buvo užverstas storiausias medis. Šįryt jie pasisamdė sraigtasparnį už du tūkstančiius dolerių ir išskrido.
– Lauksime dar trejetą dienų, – sako Saulius, – tada streikas turėtų baigtis.
Daugiau jis su manimi laiko negaišta, nes lekia rūpintis vizomis, leidimais, palydoviniu ryšiu, virvėmis, morkomis ir svogūnais. Atsisveikindamas pažadėjo, kad šįvakar prie alaus pagaliau susėsime kartu visi septyni.
Viešbutyje mus aplanko Ganešas, kuris mus aprūpino reikalingais leidimais ir surado du virėjus. Dar galėtų pasiūlyti vedlių bei nešikų, bet mes jų nenorime – viską darysime patys, nes mes išsirengėme į tikrą alpinizmo ekspediciją.
Ganešo šerpai po kelių dienų į Everestą lydės keletą rusų ir čekų. Septynių alpinistų ekspedicija Nepalo karaliui turi sumokėti 70 tūkstančių dolerių.
– Už ką? – nustėrę klausia mano draugai.
– Už nieką, - šypsosi.
Iš tikrųjų tiek kainuoja leidimas kopti. Dar pustrečio tūkstančio reikės sumokėti už kelią iki antros stovyklos, o po to krūva dolerių ištraukti nešikams, gidams, virėjams, ryšių karininkams.
Mintyse greitai suskaičiuoju - kai vyrai susipirks maistą, vaistus, įrankius ir drabužius, sąskaita išaugs iki kelių dešimčių dolerių.
– O jeigu aš popiet užeičiau į kurią nors alpinizmo firmą ir pasakyčiau: noriu į Everestą!
– No problem, – sako Ganešas, – sumokėsi 60-70 tūkstančių dolerių – ir tu komercinės grupės narys. Vedliai pasirūpins maistu, vaistais, deguonies balionais ir visokiu inventoriumi.
Adrenalinas ir romantika kitoje Himalajų pusėje - Tibete kainuoja pigiau – kinai už Everestą prašo 4500 dolerių. Už šį mokestį alpinistas gauna ne tik leidimą kopti, bet ir nešulinius jakus. Sudėjus visas išlaidas, suma išaugs iki 10 000 dolerių, bet bus vistiek pigiau nei Nepale.
Natūralu, kad šiais metais Nepalas pralaimi kovą ir dėl Everesto. Keli šimtų alpinistų šturmuos aukščiausią pasaulio viršūnę, tik iš Nepalo pusės kops devynios ekspedicijos, o į Tibetą išvažiuos dvigubai daugiau.
Kada mus išveš į kalnus, Ganešas irgi nežino.
Relax, – sako jis, – važiuok į miestą, domėkis architektūra!
Ok, sudarau planą artimiausioms trims dienoms. Trys dienos yra lygiai tiek, kiek reikia aplėkti svarbiausias Katmandu įžymybes: milžinišką Bodnato stupą, Pašupatinatą ir Katmandu slėnyje tris susiglaudusius miestus: Pataną, Baktapurą ir Katmandu. Kažkada karalius savo valdomą miestą padalino trims sūnums, kurie pradėjo tarpusavyje lenktyniauti, kurio dalis bus gražesnė. Taip ir atsirado trys be galo puošnūs, bet skirtingi miestai. Žemėlapyje jie visi žymimi vienu Katmandu vardu.
Šiandien Bodnatas ir Pašupatinatas, rytoj – Patanas ir Bahtapuras. Prie Bodnato - kone didžiausios pasaulio stupos! Sėdu į taksi. Kainos jau ne tos, kas buvo prieš penketą metų. Tada už 400 rupijų važinėjau pusdienį, o dabar tik valandą. Ekskursija prasideda dulkių ir dūmų debesyje. Kaukia sunkvežimiai, šaižiai pypsi taksi, švilpia policininkai, gieda gaidžiai. Taisyklių gatvėje nėra jokių. Su siaubu galvoju apie vadą Saulių, kuris vakar išsinuomojo motociklą ir šiandien jau laksto beprotiškomis Katmandu gatvėmis. Išsišiepęs vairuotojas aiškina:
– Jeigu šiame mieste nori važiuoti, reikia trijų dalykų – garsaus signalo, stabdžių ir laimės.
Atvažiavome. Akinančiai spindi ką tik išbaltinti milžiniškos Boudnato stupos šonai. Aplink ją pagal laikrodžio rodyklę ratus suka iš provincijos atvykę vienuoliai ir atrodo, kad Budos karių skaičius yra begalinis. Prieš penkis šimtus metų ją pastatė vietinis karalius atgailaudamas, kad nužudė savo tėvą.
Vienuoliai užkimę monotoniškai gieda ir renka rupijas. Stogo kavinėje su Mindaugu žiūrime, kaip vakaro saulė paauksuoja stupos kupolą. Budos akys žiūri visomis keturiomis kryptimis.
Visai sutemus užsukame į Pašupatinatą, kur dega kremavimo laužai. Pastatytas baldakimas, pulkas baltai apsirengusių giminaičių lėtai sukrovė laužą. Iš pradžių storos malkos, po to – šiaudai. Įsiplieskusi ugnis paliečia kūną, jaučiu kvapus, garsus. Tirštas dūmų debesis apgaubia šventąją Bagmati upę.
Bagmati teka tolyn per visą Katmandu slėnį ir žmonės tiki, kad upė pelenus nuneša iki pat Gangos.
Į dangų veržiasi dūmai, skamba varpeliai, cypia beždžionės.
Pagaliau vakare susirinkome visi, vakarieniaujame ant stogo. Du mėnesius būsime kartu. Valgome garintus tibetiečių koldūnus momo. Vadas pradeda nuo dienos laimėjimų: pirtis jau pasiūta, pats matė, o brezentiniai tualetai bus rytoj. Tualetai ir pirtis mūsų nesujaudina – kada į kalną? Katmandu chaose mes tik pora dienų, o vyrai jau dūsta nuo dūmų, dulkių ir miesto nuobodulio, visi išsiilgę kalnų, todėl apie juos tik ir kalba.
– Kol kas naujienos liūdnos, – sako vadas, – gali tekti skristi sraigtasparniu. Pigu nebus!
Jo žodžiai suskamba kaip antstolio skambutis į duris: piniginės visai sulieknėjo ir bankroto diena jau čia pat. Daugumas mūsų turi rėmėjus, bet Himalajuose jų neprisišvilpsi. Matydamas mūsų rūškanas fizionomijas, vadas sušvelnina padėtį:
– Krovinį atiduosime helikopteriui, o patys bandysime ištrūkti autobusu.
Poryt į Everesto pusę turėtų pajudėti dvi ekspedicijos. Žiūrėsime, ar jos prasiverš. Svarstome, ar keliai iš tikrųjų nepravažiuojami, ar vietiniai mus tyčia apgaudinėja, norėdami dar labiau iškratyti kišenes?
Saulius Sisią nuolat lygina su Everestu, mat, jis dar neatvėsęs po pernykščios ekspedicijos, vis pasakoja juokingas istorijas, patirtas kalne, kai kopė kartu su estais. Čia pat prasideda anekdotai apie tualetus viršukalnėse. Kelias į Monblaną yra virtęs didžiuliu viešu tualetu, pats mačiau. O Šiaurės Amerikoje, pasakoja Arvydas, kitokie papročiai. Jie su Vytu iš Makinlio viršūnės turėjo viską parsinešti maišelyje. Pareigūnai maišelius pasveria, ir jeigu per mažai, skiria baudą. Būna, kad alpinistai ir pasidalina svoriu, kad nereikėtų mokėti. Tarp juokų pagaunu ir vertingą patarimą: jei kalnuose prispaudė reikalas, išsyk daryk. Delsimas beieškant patogesnės vietelės gali būti net mirtinas, sako Saulius.
Visai sutemus pėsčiomis patraukiame į pagrindinę Katmandu aikštę - Durbar skverą. Aikštė ištuštėjusi, vienas kitas kareivis, šventosios karvės ir perkarę šunys, vaikai degina senus laikraščius. Prisėdu ant šventyklos laiptų ir traukiu smilkalų ir marihuanos prisodrintą orą. Ką tik viešpatavusį chaosą pamažu keičia ramybė. Rikšos taisosi miegoti, tik spalvingai apsitaisęs šventikas vis dar skaito nušiurusią mantrų knygą.
Grįžtame prieš vidurnaktį, prie viešbučio tarpuvartėje dega motociklas. Liepsnoja kaip koviniame filme, netrukus turėtų sprogti. Atbėga kareivis, atstatęs šautuvą. Klaipėdiškis Saulius sukomanduoja sprukti į viešbutį.